Rusija grasina energetiniam Vakarų saugumui išsyk septyniomis kryptimis, tvirtina (http://www.jamestown.org/publications_details.php?volume_id=414&issue_id=3843&article_id=2371410) JAV strateginių tyrimų centro „Jamestown Foundation“ analitikas Vladimiras Socoras.
Pasak jo, problemos, susijusios Vakarų energetiniu saugumu, Rusijos pastangomis per kelis paskutiniuosius mėnesius smarkiai komplikavosi. Su jomis susiduriama iškart 7 srityse.
1. Europos energetikos rinkoje nekontroliuojamai auga su valstybės institucijomis susijusių Rusijos energijos bendrovių dalis. Šis procesas, daugeliu atžvilgių valdomas arba remiamas Kremliaus, Europai ir visai euroatlantinei bendrijai kelia visą eilę ekonominių ir politinių pavojų.
2. Maskva turi galimybę manipuliuoti tranzitiniais energijos išteklių tiekimais. Šį savo gebėjimą ji pademonstravo per 2006 m. žiemą kilusią dujų krizę Ukrainoje, o jo pasekmes pajuto daugelis Europos šalių. Liepos mėnesį Maskva nutraukė naftos tiekimą Lietuvai ir blokavo naftos tiekimą iš Kazachstano, siekdama neleisti, kad Lietuvos naftos perdirbimo gamykla ir naftotiekio infrastruktūra atitektų Lenkijos bendrovei „PKN Orlen“. Be to, Rusija iki šiol neprileidžia Kazachstano prie Ventspilio naftos terminalo Latvijoje. Prisidengdama komerciniais sumetimais arba techninėmis problemomis, kaip yra Lietuvos atveju, Maskva planuoja sudaryti sąlygas, kad Ukrainos dujotiekiai ir Lietuvos naftos sektorius patektų į Rusijos bendrovių rankas.
3. Eksportuojamų energijos išteklių tiekimas kai kuriais atvejais sustabdomas dar pačios Rusijos teritorijoje. Šių metų sausio – vasario mėnesiais dėl didelių šalčių Rusijoje (tokį reiškinį būtų sunku pavadinti išskirtiniu šioje šalyje) buvo sumažintas dujų tiekimas į Europą. Sausio 22 d. gerai organizuotos, bet taip iki šiol ir neištirtos diversijos iš karto trijuose magistraliniuose vamzdynuose Šiaurės Kaukazo regione sukėlė katastrofiškų pasekmių į Vakarus besiorientuojančioje Gruzijoje, beje, padarinius pajuto ir Maskvos sąjungininkė Armėnija. Liepos mėnesį sąlyginai nedidelis naftos išsiliejimas iš naftotiekio Rusijos vakaruose tapo pretekstu nutraukti naftos tiekimą Lietuvai, nors Baltarusijai nafta tuo pačiu naftotiekiu ir toliau buvo tiekiama.
4. Maskva turi naftos ir dujų iš rytinio Kaspijos regiono tiekimo vartotojams demokratinėse ir ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse tranzito monopolį. Toks tranzito monopolis yra naujo tipo ekonominio ir politinio spaudimo įrankis, kuris gali būti panaudotas ir prieš energijos išteklius eksportuojančias, ir prieš juos importuojančias šalis. Be to, tai labai efektyvi priemonė ekonominėms ir politinėms pozicijoms Rytų Europos šalyse stiprinti. Vienintelę galimybę apginti tiek naftą ir dujas išgaunančių, tiek jas vartojančių šalių interesus teikia Užkaukazės – Juodosios jūros tranzito koridorius.
5. Su valstybe susijusios Rusijos energetinės kompanijos, ypač „Gazprom“, aktyviai stengiasi užsitikrinti prieigą prie išteklių perdirbimo ir paskirstymo infrastruktūros Europoje. Tam naudojamos įvairios schemos, tarp kurių – ilgalaikės išskirtinės sutartys, konkurentams kelią užkertantys tiekimai, kuriuos gauna tik rusiškos bendrovės, o tai savo ruožtu suteikia galimybę Rusijai diktuoti kainas ir daryti politinį poveikį šalims – vartotojoms. Rusijos strategijos sėkmė dujų požiūriu didžiąja dalimi priklauso nuo galimybės kontroliuoti dujų srautus iš Centrinės Azijos. Naudodama politinį spaudimą ir papirkinėjimą, Maskva stengiasi nutraukti Kaspiją siekiančių dujotiekių ir naftotiekių statybą, kurie leistų transportuoti energijos išteklius į Europą Juodosios jūros regionu.
6. Maskva nusitaikė ir į kai kuriuos tradicinius naftos bei dujų tiekimo Europai šaltinius, pavyzdžiui, Alžyre ir Libijoje. Alžyre Rusijai pavyko sėkmingai „išmainyti“ milijardinius ginkluotės tiekimo kontraktus ir skolų nurašymą į teisę kartu vykdyti naftos ir dujų gavybą ir pardavinėti energijos išteklius Europai. Dabar, kai Europa ne visiškai kontroliuoja ir taip nedidelę dalį jai dar likusių naftos ir dujų „provincijų“, jai būtina sutelkti pastangas Kaspijos – Juodosios jūros tiekimo maršrute.
7. Vyksta Vakarų finansinių rinkų resursų perskirstymas Rusijoje įgyvendinamų energijos šaltinių gavybos projektų naudai. Šiuos projektus kontroliuoja su Kremliumi susijusios Rusijos bendrovės. Nors šis procesas tik pradinėje stadijoje, tačiau įgauna platų užmojį. Po neseniai įvykusių „sėkmingų“ Rusijos bendrovių „Rosneftj“ ir „Gazprom“ pirminių viešų akcijų siūlymų Londono biržoje Vakarų kapitalas plūstelėjo į Rusiją – neatsižvelgiant į energetinio saugumo sumetimus, o tuo labiau į bendrą Vakarų energetinę ir užsienio politiką.
Prie šio trumpo pastaruoju metu išryškėjusių iššūkių sąrašo verta pridėti ir šalutinę politinę žalą, kurią kai kurioms Europos šalims daro neskaidrūs monopoliniai sandoriai su Kremliui artimomis kompanijomis, teigia V. Socoras. Pavyzdžiui, plataus masto „Gazprom“ ekspansija Turkijoje, Austrijoje, Italijoje ir Vokietijoje vykdoma dalyvaujant kai kuriems aukšto rango politikams, stambiems verslininkams ir bankams, kurie įtraukiami į abejotinas schemas. Be to, panašūs sandoriai numato, kad „Gazprom“ pozicijos Europos rinkose bus saugomos nuo kitų energijos išteklių tiekėjų, tarp jų ir iš Juodosios jūros bei Kaspijos regiono, konkurencijos.
Įvertinus šias tendencijas akivaizdžiai ryškėja seniai ignoruotos, bet tikrovėje vis labiau stiprėjančios grėsmės Vakarų ir jų partnerių energetiniam saugumui plačiąja šio žodžio prasme, teigia autorius. Briuselis ir Vašingtonas pagaliau ima suvokti kai kuriuos šios kompleksinės problemos aspektus. Tačiau jiems reikia skirti daugiau dėmesio didėjančiai Europos energetinei priklausomybei nuo Rusijos dažnėjančių tiekimo sutrikimų dėl problemų pačioje Rusijoje ar sukeltų Maskvos pastangomis, sąlygomis.
