Iš Kelmės rajono kilusį Vladą Janavičių gyvenimas vedė per daugybę skirtingų miestų – teko pagyventi Šiaulių rajone, Varputėnuose, vedęs persikėlė į Šilutę, o dabar gyvena Šilalės rajone, Laukuvoje.
Dar gyvenant Šilutėje, Vladas su amžinatilsį pirmąja žmona dalyvavo klubo, vienijančio asmenis su psichine negalia, veikloje. Pats vyras baigė socialinio darbuotojo padėjėjo kursus ir įsidarbino minėtame klube.
„Vedžiau ten užsiėmimus, tarp kurių vėliau atsirado ir siuvinėjimas. Ir pats užsikrėčiau tuo siuvinėjimu, prikibo ir neatkimba jau tiek metų“, – juokiasi.
Nesuskaičiuojami atspalvių kiekiai
V. Janavičius pasakoja, kad siuvinėjimą kryželiu nusprendė išbandyti pats, tačiau kai pradėjo tuo užsiimti prieš maždaug 25-erius metus, namuose turėjo pavyzdį:
„Mačiau, kaip amžinatilsį pirmoji žmona siuvinėja ir pats susidomėjau. Kai pamatė, kad jau geriau pradedu siuvinėti, pasiūlė vesti užsiėmimus ir kitiems žmonėms, patarti.“
Pirmieji paveikslai buvo visai nedideli, siuvinėti naudojant lankelį, tačiau laikui bėgant jie vis augo – didžiausio Vlado paveikslo išmatavimai siekia 100 x 80 metrų. Kai kurie išskirtiniai ir tuo, kad siuvinėti ne ant įprastos baltos, o juodos medžiagos.
„Ant juodos medžiagos siuvinėti sunkiau, prasčiau matosi, visą laiką reikia daugiau šviesos. Bet šviesą visą laiką, net ir dienos metu įsijungiu, nors per langą ir šviečia saulė“, – pasakojo.
Prireikia ir daugybės siūlų bei adatų, mat vienam paveikslui kartais tenka panaudoti ir arti 90 skirtingų spalvų bei atspalvių siūlų. Dabar siuvinėjamam paveikslui vyras naudoja 60 spalvų.
„Kai kurių siūlų nei Šilutėje, nei Šilalėje nėra. Jeigu kas, užsisakau iš Šiaulių internetu arba sesers vyrui paskambinu, jis nueina nupirkti, o kai važiuoju pro šalį, užsuku ir pasiimu. Bet problemų nėra – medžiagos yra, siūlų taip pat.
Rėmukus pats pasidirbu iš medžio išsitempimui, kad iš karto visas paveikslas matytųsi. Tik vėliau reikia jį susukti, kadangi reikia apkabinti iš abiejų pusių, kai nebeapsikabina, tenka susukti pradžią, kuri jau išsiuvinėta, kitaip neišeina“, – apie savo didžiausią aistrą pasakojo pašnekovas.
Siuvinėjant laikas pasimiršta
Vladas juokiasi, kad kai siuvinėja didelius paveikslus, visada apsiima ir keletą mažesnių paveikslėlių, kad, kaip pats sako, galėtų pailsėti.
„Ir dabar kabo didelis paveikslas pakabintas, jau kiek įkyru pasidarė, nes labai daug žalios spalvos, maždaug 20 vien šios spalvos atspalvių“, – nusijuokia.
Visus siuvinėjamus paveikslus jis prikabina prie lubų, kadangi dirbant reikia juos „apkabinti“ – blogojoje pusėje siūlus užtvirtinti, mazgų jokiu būdu negali būti.
„Dabar turiu atskirą darbo kambarį, tai nekas neina pas mane. Visi paveikslai net netelpa – ir taip visos sienos nukabinėtos, nors nemažą dalį išvežiau, vis dar jų pilna“, – priduria su šypsena.
Šis darbas pareikalauja ne tik kruopštumo, bet ir kantrybės – didelį paveikslą išsiuvinėti kryželiu užtrunka net iki metų laiko. V. Janavičius skaičiuoja, kad vieną didesnių paveikslų sudaro net 125 tūkst. kryželių, tačiau tai dar ne jo rekordas – kitame paveiksle jų yra net apie 150 tūkst.
„Siuvinėjimui reikia ramybės, triukšmo negali būti. Bet man labai patinka, atsipalaiduoju. Kai pradeda matytis vaizdas, kas išeina, tada jau skubu, nes norisi greičiau pamatyti visą bendrą rezultatą.
Bet kasdien siuvinėdamas aš atsipalaiduoju, medituoju: užsidarau, įsijungiu muziką fone, jei lauke koks triukšmas. Kai ramu, prisėdi ir užsimiršta laikas – žiūri, kad jau metas kokio kito darbo imtis. Kadangi sunkiai darbuotis dabar nebegaliu, nieko daryti neleidžia, bent jau turiu mylimą pomėgį“, – nusišypso jis.
Kiekvienam paveikslui – išskirtinis dėmesys
Vlado paveiksluose dominuoja gamtos vaizdai – gyvūnai, gėlės, tačiau netrūksta ir žmonių siluetų ir kitokių vaizdų. Vyras pasakoja, kad schemų bando ieškotis internete, bet iš 100-200 patinkančių randa tik vieną. Tad radęs patinkantį paveikslėlį pats susidaro schemas. Ir pasiruošimas darbui visuomet būna itin kruopštus:
„Kai siuvinėju, medžiagą susibraukau pieštuku kas 10 kvadratėlių, kryžiukus susinumeruoju į šoną ir ant popieriaus lapo susirašau, kad kas 10 būtų – taip pavyksta greičiau siuvinėti.
Tik ant juodos medžiagos jau sunkiau – bandžiau baltu pieštuku braižyti, su kreida, vašku – visaip, bet šiaip ne taip gavosi.
Dabar siuvinėjamo paveikslo atspausdinta schema yra 35 lapai, penki jau prikabinti prie rėmo, kai juos išsiuvinėsiu, kabinsiu kitus. Bandžiau ir paveikslus iš nuotraukų siuvinėti, pasidaręs schemas – gražiai gaunasi, amžinatilsį pirmos žmonos buvau išsiuvinėjęs nuotrauką, dar vieną buvo prašę išsiuvinėti.“
Vis tik, pasitaiko atvejų, kai tenka dalį siuvinio išardyti, mat suklysti labai lengva – vos ne taip pažiūri į kelis langelius ir visas vaizdas jau nebe toks, koks turėtų būti.
Išsiuvinėtą paveikslą vyras ne kartą plauna rankomis, vėliau išlygina, užsako kiekvienam paveikslui rėmus ir juos įrėmina. Paveikslams renkasi matinį stiklą, kad paveikslai labiau primintų piešinius ir gražiau atrodytų.
Pomėgis, nustebinantis ne vieną
Paklaustas, o kaip artimieji ir draugai vertina tokį jo pomėgį, prie kurio praleidžia ne po vieną valandą kone kasdien, Vladas šypteli – sulaukia itin gausaus palaikymo.
„Maniškiai visi – ir iš žmonos pusės, ir iš mano, palaiko. Ir pirmoji mano darbų paroda vyko Panevėžio rajone, kadangi sesers vyrui patiko, jis nusprendė surengti mano darbų parodą.
Sesers vyrui tik parašau, kokių siūlų reikia, ir iš karto nuperka, nes žino, kad čia mano pomėgis. Visi vis sako pailsėk, akys pavargs, bet visada atsakau – pailsiu tik siuvinėdamas“, – su plačia šypsena kalbėjo V. Janavičius.
Jo darbais žavisi ne tik namiškiai, bet ir daugybė kitų – pamatę jie negali atitraukti akių. Tad nenuostabu, kad vyro darbai buvo eksponuoti ne vienoje parodoje, dar ir dabar Varputėnų, kur pragyveno daugybę metų, bibliotekoje galima išvysti Vlado kūrinius. Daugelis užsukę į parodą nė nežinojo apie šį V. Janavičiaus pomėgį, tačiau nepraleidžia progos paskambinti ar parašyti ir pagirti jo kuriamus šedevrus.
Atsiranda ir norinčių įsigyti kryželiu siuvinėtus paveikslus, o to vyras niekad neatsisako, tik už juos gali tekti pakloti nemenką sumą.
„Galima ir užsisakyti kokį, jei tik norisi. Bet skaičiuoju, kad vienas kryžiukas – vienas centas, tokie tie įkainiai. Jeigu didelis paveikslas, nepigiai išeina“, – priduria.
