Pradedančiojo narkomano mąstymas: „žolę“ gali rūkyti ir netapti nuo jos priklausomas. Nejuokinga (nes tai šlykštus melas) ar absurdiška (nes tai yra tikrų tikriausia tiesa)? Kuri tiesa yra tiesesnė? Apžvelkime visa tai plačiau.
Penktadalis pradėjusių rūkyti „žolę“ tampa narkomanais
Paauglystėje norisi daug ką išbandyti. Cigaretės, alkoholis kai kuriems paaugliams atrodo banalu. O kas toliau? „Lengvųjų“ narkotikų, tokių kaip marihuana, dar vadinamų „žole“, išbandymas. Kas tai? Noras pajusti kaifą? STOP. Remiantis statistika, apie 60 proc. žmonių, kurie pabando marihuaną, vėliau imasi heroino. Dauguma jaunuolių mano, kad kartkartėm sutraukus kaseką (lietuviškai – suktinukė) nieko blogo neatsitiks. Naivus požiūris.
Mokslininkai ištyrė, jog atsitiktinis „žolės“ rūkymas gali sąlygoti pastovią priklausomybę nuo jos. Tyrimais netgi nustatyta, kad 21% pradėjusių rūkyti „žolę“ vėliau tampa narkomanais. Ir visa tai dėl begalinio noro patirti stipresnius pojūčius... Atrodytų visi tik ir nori pabrėžti narkotikų žalą, jų neigiamą poveikį žmogaus organizmui ir pan., bet šios cheminės medžiagos ir toliau yra plačiai naudojamos. Kur slypi problema? Mūsų visuomenėje, valdžios leidžiamuose įstatymuose? Pačiame žmoguje? Jo deklaruojamose vertybėse, požiūryje?
Narkotinių medžiagų vartojimas LR baudžiamas iki 30-ties parų areštu
Sociologų duomenimis, 61 proc. apklaustųjų teigia, kad narkotikus išbandė ta pačią dieną, kai jie buvo pasiūlyti; 7 proc. atsisakiusiųjų išbandė juos per sekančias 10 dienų; 12 proc. per artimiausią mėnesį, o 9 proc. dar vėliau. Iš tų, kurie neatsispyrė narkotikams pirmąją dieną, maždaug 80 proc. per sekančias 10 dienų jais svaiginosi pakartotinai. Skaičiukai iš tiesų kraupūs. Bet jie ir lieka tik skaičiais, jei žmogaus asmeniškai nepaliečia narkomanijos problema. Čia ir slypi visas situacijos kraupumas ir absurdiškumas. Bet juk visi esame stiprūs ir mums tas negresia. Bet kam tik ne man? Ar ne?
Lietuvoje įstatymai taip pat nėra palankūs „pradedantiesiems“ narkomanams. Pagal Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 44 straipsnį, psichotropinių arba narkotinių medžiagų nedidelių kiekių įsigijimas, laikymas arba vartojimas be gydytojo paskyrimo baudžiamas bauda 700–1000 Lt su galimu tų medžiagų konfiskavimu arba areštas iki 30-ties parų. Atsakomybė netaikoma savanoriškai atiduodant be tikslo parduoti turėtas medžiagas bei atsikratant vartojimo su gydytojo pagalba. Ar žmogui, giliai įnikusiam į narkotikus, šis kodekso straipsnis gali būti atgrasus? Ar 30-ties parų areštas gali atimti norą toliau svaigintis?
Skęstančiojo ir gelbėtojo žaidimas
Anot psichologų, vartojantys narkotikus jaunuoliai patys retai kada suvokia savo problemos rimtumą. Dažnai yra galvojama: „Juk čia ne koks kokainas, o paprasta žolytė.“ Tai yra tradicinis „klimpstančiojo“ jaunuolio mąstymas, kuris situacijos absurdiškumą padaro pozityvesniu. Yra žaidžiamas skęstančiojo ir gelbėtojo žaidimas: noras slėptis, bėgti nuo to žmogaus, kuris stengiasi padėti. Tada kyla didesnis adrenalinas svaigintis. Uždrausto vaisiaus saldumas taip traukia ir tikrai nekyla jokių minčių viską mesti. Jei jaunuolis pajustų, kad jo gelbėtojas atsisako savo vaidmens, anot psichologų, jam tai būtų bent mažas postūmis keistis.
Labai svarbu, kad jaunuolis pamatytų ir suvoktų, jog be narkotikų jis galėtų gyventi kokybiškesnį gyvenimą. Tik nereikia imtis tokių prevencinių priemonių, kaip paskaitos skaitymas apie narkotikų žalą, jų neigiamus padarinius. Tai nėra itin veiksminga. Narkomano pasakojimas apie jo sugriuvusį gyvenimą – puikus būdas priversti jaunuolį susimąstyti. Taip pat gali būti sudaromas sandėris, pateikiamas ultimatumas, jog kažkas jam itin svarbaus bus duota tik tuomet, kai jis nustos svaigintis.
Linkiu, kad Jums neatsitiktų taip, kaip rašoma viename anekdote: „Šiandien rūkiau žolę. Nesąmonė, kad nuo jos kyla haliucinacijos. Toliau rašyt negaliu, nes žalios kiaulės už rankų tampo.“
Austėja Jonaitytė
