Teatro ir kino aktorius Liubomiras Laucevičius ką tik atšventė 60-metį. Vyrui toks amžius - pati branda, o aktoriui, kaip juokauja pašnekovas, – jau pirmasis skambutis, jog tam tikri profesiniai pokyčiai - neišvengiami. Kita vertus, įgyta patirtis, išpuoselėtas talentas ir nuo mažų dienų išugdytas pareigingumas, atsakingumas bei darbštumas ir po 60-ies padeda kalnus nuversti...
DOSJĖ
AMŽIUS: 2010 06 15 suėjo 60 metų
DARBAS: J.Miltinio dramos teatro studija, Klaipėdos dramos teatras, Kauno valstybinis dramos teatras; sukūręs keliasdešimt vaidmenų teatre ir kine (dirbęs su Lietuvos, Rusijos, Latvijos, Vokietijos ir kt. šalių kino studijomis)
APDOVANOJIMAI: 2000 m. įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius; 2004 m. apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi ir „Fortūna“ už Šailoko vaidmenį V. Šekspyro spektaklyje „Venecijos pirklys“; 2010 m. kartu su aktoriumi Rolandu Kazlu apdovanotas „Fortūna“ už pagrindinius (daktaro ir paciento) vaidmenis Antono Čechovo spektaklyje „Palata“.
Kokių gyvenimo pokyčių laukiate, ko tikitės atšventęs gražią sukaktį?
Jei nebūčiau aktorius, galbūt kitaip galvočiau. Bet aktoriui toks amžius neišvengiamai primena, jog pokyčių bus. Kuo toliau, tuo labiau vaidmenys bus ribojami. Mat jei tokio amžiaus sulaukęs 50-metį herojų dar gali vaidinti, tai 40-mečio jau nelabai... O beveik visa dramaturgija parašyta jaunesniems aktoriams. Ir režisieriai daugiausia stato jauniems. Todėl toks amžius - tarsi pirmasis skambutis, kad brandžių vaidmenų mažės.
Galbūt kitokių vaidmenų daugės?
Be abejo, to tikiuosi. Kaip amžiną atilsį kolega Algimantas Masiulis sakydavo, dar lieka mokyklos sargo su skambučiu vaidmuo. (Juokiasi.)
Iš tų 60-ies daugiau nei 40 metų praleidote scenoje...
Aš nuo mažų dienų labai norėjau būti aktoriumi. Sulaukęs 16 metų buvau priimtas į Juozo Miltinio teatro studiją, o vakarais mokiausi vidurinėje. Maniau, jei netiksiu vaidinti, po vidurinės suspėsiu pasirinkti kitą profesiją. Dėl to mama mane ir išleido į Panevėžį.
Gimėte ir augote Vilniuje, o sostinę iškeitėte į tuomet nedidelį provincijos centrą?
Prieš Panevėžį dar buvau įsikūręs Palangoje. O iš Panevėžio mano kelias pasuko į Klaipėdą, paskui – į Kauną, valstybinį dramos teatrą. Režisierius Jonas Jurašas pakvietė „Smėlio klavyruose“ suvaidinti pagrindinį – Kristijono Donelaičio – vaidmenį. Taip Kaune ir užsilikau.
Ar nesibaiminote dėl specifinės kaunietiškos publikos, jos mentaliteto?
Negalvojau apie tai. Tuo metu Kauno teatre dirbo daug stiprių aktorių, bet jie, paskelbus Nepriklausomybę, pakėlė sparnus į sostinę, todėl nepajutau jokios didesnės konkurencijos. Tuo man pasisekė. O kalbant apie kauniečius, teisybė, sovietiniais laikais buvo justi, kad jie turi daug pasipūtimo. Bet dabar tą vis mažiau pastebiu, nes tikrieji pasipūtėliai Kauną greitai iškeitė į Vilnių. (Juokiasi.)
Sukūrėte dešimtis vaidmenų teatre ir kine. Neklausiu, koks personažas jums pats mieliausias. Atvirkščiai, ar yra vaidmenų, kurių net prisiminti nesinori?
Buvo, žinoma, ir nesėkmių, bet net ir toks vaidmuo man suteikdavo ryžto labiau stengtis kituose vaidmenyse.
Esate labai savikritiškas?
Ne vien aš taip manydavau - ir režisierius, ir kritikai. Gal kiek ir per daug savikritiškas esu, bet nemanau, kad tai labai blogai.
Jūsų paminėtas aktorius A.Masiulis neretai pabrėždavo, kaip nelengva iškalti ilgus tekstus. Kaip jūs su šia problema susidorojate?
Visko būna. Anksčiau pakakdavo tik peržiūrėti tekstą ir per repeticiją jį įtvirtinti. Dabar, pastebiu, dar ir namie tenka padirbėti. Nes jei netvirtai moki tekstą, imi užsikirsti.
O kokia jūsų nuomonė apie labai išpopuliarėjusius, bet nevienareikšmiškai vertinamus lietuviškus serialus, kuriuose taip pat esate kviečiamas vaidinti. Ar nemanote, kad toks greitas jų kepimas ir savamokslių artistų įtraukimas šiek tiek menkina aktorystę, nupigina profesionalių aktorių darbą?
Jei žmogus gabus, talentingas, to nenuslėpsi. Auksas, kaip sakoma, ir pelenuose žiba. Iškart matyti, kai vaidmenį kuria profesionalas ir kai – mėgėjas. Todėl pastarieji, sutinku, menkina serialo vertę. Nors, pavyzdžiui, Raimondo Banionio „Gedimino 11“ yra labai gerai sumontuotas, medžiaga - koncentruota, jaučiamas tempas. Tai visiškai kito lygio serialas. Ne todėl giriu, kad ir pats jame vaidinu. Daug kas priklauso nuo režisūros, medžiagos. Jei kiekvieną seriją kartojamasi, žiūrovui darosi nuobodu. O saviveiklininkai, tos vadinamosios žvaigždelės, manau, kviečiamos vaidinti, kad pritrauktų žiūrovą, kuriam jos patinka. Suprantu tokį prodiuserių norą. Bet visada prodiuseris turi remtis profesionalais – ne mėgėjais.
Vasara aktoriams – poilsio metas. Ir jūs atostogaujate?
Taip, dykinėju Palangoje. Nelyja, ir gana. Man karščio nereikia, nepatinka drybsoti paplūdimyje. Mėgstu pasivaikščioti, knygą paskaityti. Kelionės į egzotiškus kraštus patinka, bet tik pažintinės.
Teatro žmonės, sakoma, kitokie...
Iš kur tą ištraukėt? Nors, teisybė, yra taip manančiųjų. Pamenu, kai filmavausi Rusijoje, vienas girtas aktorius šiurkščiai įžeidė režisieriaus asistentę. Ši net pravirko. Puoliau ją raminti - neverkite, sakau, žinokite, kad tie aktoriai – tarsi ligoniai... O ji man: „Taip, jūs ligoti, jūs talentu sergate!“ Visokių yra aktorių. Yra norinčių pasirodyti, išsiskirti, neigti kitų nuomonę. Menininkui tas garbės nedaro.
Kiek aktoriaus karjerai reikšmingi asmeninio gyvenimo vingiai?
Bet kuriam žmogui tokie vingiai suteikia arba tvirtybės, arba palenkia, sugniuždo. Aktorius tą ypač jaučia. Kiekviename teatre, kolektyve, susitikime su režisieriumi reikia kovoti. Įrodinėti, ko esi vertas. Todėl pradedančiam aktoriui be galo sunku. 60-metis turi daugiau patirties, jam lengviau personažą kurti, o jaunam toji kova – varomoji jėga, bet kartu ir žlugdanti. Reikia atsilaikyti. O tas pavyksta ne visiems.
Kas jums padeda prisikelti suklupus, paguodžia, kai nesiseka, pralinksmina liūdintį? O gal net nežinote, ką tai reiškia? Gal visada viskas puikiai klojosi?
Turbūt nėra žmogaus, kuriam visada viskas puikiai klotųsi. Gyvenime ir kadagių pilna – ne vien rožių žiedų. Dėkoju likimui, kad man neblogai sekėsi, mat visada būdavau apkrautas vaidmenimis. Tiek kine, tiek teatre. Prastovos aktoriui – pražūtis. Mat jis tik dirbdamas įrodo, ką gali, kad yra reikalingas. Džiaugiuosi, kad neteko pajausti, kas yra nedarbas. Nors, kaip minėjau, po 60-mečio jau skambutis nuaidėjo... O mano atrama, palaikymo komanda – šeima. Žmona Lili, irgi Kauno dramos teatro aktorė, dvynukai sūnūs – Andrius ir Tomas, kuriems ką tik suėjo 29 metai. Jau ir vieną anūkėlį turiu.
Garsus gydytojas Liubomiras Laucevičius gal ne tik jūsų bendravardis ir bendrapavardis?
Ne, su juo aš neturėjau nieko bendro. Mes net ne giminės.
Pabaigoje pabandykite sudėlioti savo sėkmės receptą.
Jei tokį receptą žinočiau, daug didesnė sėkmė mane būtų aplankiusi. (Juokiasi.) Sunku pasakyti... Turbūt daugiausia lėmė mano charakterio savybės – niekada nebuvau akių draskytojas. Ir darbštus esu. Laikausi žodžio. Jei ką nors sutariau, pažadėjau – būtinai padarysiu. Tas turbūt ir lemia sėkmę.
