1. Nepaliečiai kopinėja medų, leisdamiesi virvėmis nuo stačių uolų
Pasirodo, rizikuoti gyvybe vien tik tam, kad galėtum pasigardžiuoti medumi, sugeba ne vien tik Mikė Pūkuotukas. Vieno atokaus Nepalo kaimelio gyventojai reguliariai leidžiasi virvėmis žemyn nuo aukštų stačių uolų, kur vietos bitės mėgsta įsirengti sau avilius. Pavojus, kuris jiems kyla, yra gana didelis, ir visi medaus kopinėtojai puikiai tą supranta. Apie tai byloja tas faktas, kad daugelis uolų pavadintos nuo jų nukritusių ir žuvusių saldžiojo aukso mėgėjų vardais.
Medaus kopinėjimo procesą vykdo gerai koordinuota specialistų - vabzdžių plėšikų komanda.
Dalis tos komandos narių užsikaria ant uolos, kita dalis lieka apačioje ir jos papėdėje kūrena ugnį, kad bent kiek nuvaikytų bites, kitaip jos plėšikus mirtinai sugeltų. Kai tik laužas įsiliepsnoja, ta grupė, kuri yra viršuje, nuleidžia žemyn prie uolos pritvirtintas virvines kopėčias ir atskiras virves su pintinėmis.
Po to kopėčiomis pakyla pagrindinis kopinėjimo asas su dviem ilgomis bambukinėmis kartimis, prisiriša ir ima tomis kartimis aklai ieškoti korių.
Uždavinys – pagal kitų komandos narių nurodymus užkabinti korius ir perkelti juos į pintines, kurios vėliau virvėmis užtraukiamos į viršų. Tiems, kurie stovi apačioje, ant žemės, privalu stumdyti kopėčias į kairę ar į dešinę, kad kopinėtojas galėtų patikrinti kuo daugiau avilių.
Nepaisant dūmų ir kitų atsargumo priemonių, kopinėtojas visą laiką tabaluoja įniršusių vabzdžių debesyje – šie nepraleidžia progos įgelti į veidą ir rankas. Didžiąją laiko dalį jis bando nuo jų atsiginti, tuo pačiu metu nepamiršdamas nutaikyti progą ir viena kartimi priartinti pintinę prie avilio, o kita – iškrapštyti į ją korius. Visas šis procesas paprastai trunka apie valandą – ilgiau išlaikyti tiesiog neįmanoma.
2. Masajai vagia liūtų grobį
Kažkuriuo istorijos momentu mažai Afrikos tautelei masajams nusibodo medžioti patiems ir jie nusprendė, kad bus kur kas paprasčiau tiesiog įžūliai atiminėti grobį iš liūtų. Skamba nelabai įtikėtinai, bet yra vaizdo medžiaga, kurioje trys tokie vyrukai atima pietus iš apstulbusių liūtų, pasinaudodami vieninteliu ginklu – negirdėtu įžūlumu.
Suglaudę pečius vyrai ryžtingais sparčiais žingsniais patraukia į tą vietą, kur liūtai jau susirinko pasistiprinti šviežiena. Masajai nerėkia, nemojuoja ginklais, nerodo jokių grasinamų ženklų, bet liūtai aiškiai suglumę ir dėl viso pikto neria į krūmus, palikę visa, kas uždirbta sunkiu darbu.
Ilgai toks blefas, žinoma, veikti negali, liūtams pakanka minutės kitos, kad atsipeikėtų ir suprastų, kad yra paprasčiausiai išdurti, ir atsiskaitytų su skriaudikais. Tačiau šie žmonės išmoko veikti žaibiškai, po minutės jų jau nebėra nė kvapo.
3. Ūsakojų rinkėjai rizikuoja atsitrenkti į uolas ir nuskęsti
Pačiuose tolimiausiuose, tamsiausiuose ir sunkiai prieinamuose vaizdingos Ispanijos pakrantės kampeliuose duoną sau pelno ūsakojų (Lepas) rinkėjai. Tai patys brangiausi pasaulyje vėžiagyviai. Tokio delikateso kilogramas kainuoja ne mažiau kaip 200 eurų.
Rinkti ūsakojus – nepaprastai pavojingas užsiėmimas. Kiekvienais metais žūsta vidutiniškai po penkis tokia veikla užsiimančius žmones. Ir visos šios aukos tik tam, kad pačių brangiausių Europos restoranų lankytojai galėtų patenkinti savo gurmanišką smalsumą.
Paprastai jie turi apie minutę laiko veikti, kol vietoj sudužusios į uolas didžiulės bangos vėjas atgins kitą bangą. Gali pasirodyti, kad čia nieko baisaus, jeigu atsižvelgsime į šiuolaikinius saugos įtaisus. Problema ta, kad pačių didžiausių (o reiškia, ir pačių brangiausių) vėžiagyvių gyvenamoji vieta yra prie pat uolų pagrindo, kur naudodamasis saugos priemonėmis praktiškai neprieisi. Štai jie ir demonstruoja stebuklus, šokinėdami nuo vieno akmens ant kito, tikėdamiesi nepaslysti, neprasiskelti galvos ir nepradingti vandenyno gelmėse.
Tačiau kuo didesnė rizika, tuo didesnis atlygis. Per dvi valandas šie vaizdo medžiagoje matomi vyrukai pririnko ūsakojų maždaug už 800 eurų.
Ar buvo dėl to verta rizikuoti gyvybe – spręskite patys.
4. Eskimai renka midijas ledo urvuose
Šiaurės Kanadoje gyvenantys eskimai, kurie vadina save inuitais, maitinasi daugiausia ruonių mėsa, kadangi kito maisto praktiškai ten nėra (tose vietose niekas neauga). Tas pats maistas jiems tiek įgrysta, kad kartkartėmis jie pasiryžta nepaprastai pavojingam sumanymui – rinkti po ledu gyvenančias midijas. Didžiąją metų dalį arktines jūras dengia storas ledo sluoksnis. Atoslūgio metu vanduo gali nuslūgti 12 metrų, ir po didžiuliu ledo luitu susidaro tuščia ertmė. Ir tada galima prasikirsti skylę, nusileisti ant jūros dugno ir surinkti midijų derlių.
Midijų rinkėjai turi ne daugiau kaip pusvalandį lediniam urvui palikti, kol nesugrįžo banga. Užsižiopsojus galima pakliūti į mirtinus spąstus. Žinoma, ledas, kuris per atoslūgį praktiškai pakimba ore, irgi gali užkristi ant drąsuolių galvų. Ir visa tai dėl saujelės midijų, kurios suvalgomos per vieną prisėdimą.
5. Samiai kastruoja šiaurės elnius savo dantimis
Sibire gyvenantys klajokliai samiai augina elnius. Patinai tradiciškai kastruojami. Problema ta, kad veterinarijos klinikų arti kaip nebuvo anksčiau, taip nėra ir dabar – samiai gali pasikliauti tik savo jėgomis. Todėl ši tautelė iki šiol kastruoja gyvulius taip, kaip tą darė jų seneliai ir proseneliai – dantimis.Tiksliau reikėtų sakyti ne kastruoja, o pusiau kastruoja, kadangi organai ne pašalinami, o tik padaromi netinkamais.
Tokio pusinio kastravimo procedūrai atlikti reikia dviejų žmonių. Vienas užmeta kilpinę, pargriauna gyvulį ir prispaudžia jį prie žemės, o kitas (tiksliau, kita – pagal tradiciją, šis darbas patikimas tik moterims) įsisiurbia dantimis į vietą tarp užpakalinių kojų ir atitinkamą elnio gauruotojo pasididžiavimo dalį sužiaumoja į košę.
Kodėl tą būtinai reikia daryti burna – visiškai nesuprantama. Tačiau kaip ten bebūtų, tokiu būdu „apdoroto“ elniuko vyriškieji hormonai gaminasi ir toliau, o tai reiškia, kad jis užaugs toks pat didelis, kaip ir nekastruotas, bet bus ne toks agresyvus. Jeigu elniukas būtų kastruojamas pagal visas taisykles, jis užaugtų žymiai mažesnis, o kailis ir ragai būtų žymiai prastesnės kokybės, roges toks elnias temptų silpniau.
Yra ir dar vienas tokios kastracijos privalumas – nebūna atvirų žaizdų, tad ir infekcijos pavojaus, o tai labai svarbu vietovėse, kur, kaip jau minėta, veterinarijos klinikų nerasi nė su žiburiu.
6. Lamalera kaimo gyventojai medžioja banginius senoviniais harpūnais
Lamalera kaimelis Indonezijoje unikalus bent jau tuo, kad jo gyventojams negalioja draudimas verstis banginių medžiokle. Viskas dėl tos priežasties, kad jų medžioklė atrodo neįprastai.
Vietinio banginių medžiotojo darbo diena prasideda nuo žvejybos prie kranto, kurios metu jis visą laiką įtemptai stebi jūros tolius, ar kartais nesušmėžuos milžiniška uodega, ar virš vandens nepakils pažįstamas fontanėlis.
Jeigu akiratyje pasirodo banginis, vyrai akimirksniu nuleidžia į vandenį savo medines valteles ir porą valandų pluša užgulę irklus, kadangi jokių variklių jie neturi. Jie apskritai nepripažįsta jokių šiuolaikinių technologijų.
Jeigu banginis sutiks palaukti, kol medžiotojai prisiirs iki jo, tai į jo nugarą lėks harpūnas. O tada banginis arba tąso uodegą priešmirtinėje agonijoje, arba lengvu smūgiu sudaužo į šipulius valtelę.
Jeigu pasitaiko medžiotojams palankus atvejis, likę žvejai prisijungia prie pirmąjį harpūną įsmeigusio drąsuolio ir ima lupti banginį harpūnais ir kitomis mačetės pavidalo priemonėmis.
Jeigu viena valtis skęsta, žvejai plaukia prie kitos, artimiausios. Kartą banginis sugurino dvi valtis, o trečią nusitempė paskui save į Timorą – o tai jau kita šalis. Galų gale, dauguma medžiotojų puolė į vandenį ir ėmė smaigstyti banginį savo peiliais tiesiog vandenyje, o tai dvigubas pavojus, jeigu įvertinsime tai, kad sužeisto gyvūno kraujas pritraukia ryklius.
Kada banginis pagaliau išsikvepia ir nustoja priešintis, jį sumedžioję vyrai tempia gyvūną į krantą, traukdami dainą, kurioje kreipiasi į savo grobį, vienu metu ir dėkodami, ir atsiprašydami.
Po to visas kaimas švenčia pergalę ir kurį laiką nestokoja anei maisto, anei kitokių svarbių išteklių.
