Niekas nenori sirgti ir kentėti. Žmonės mėgino kovoti su ligomis ir fiziniais trūkumais nuo tada, kada pirmą kartą sau pasakėme: „Ei, aš suvalgiau šią šaknelę, ir dabar, atrodo nebemirštu!“ Bandydama rasti vaistų nuo įvairių ligų žmonija suspėjo padaryti daugybę klaidų. Daugeliu atvejų vaistai paprasčiausiai nepadėdavo ir būdavo ne kenksmingesni už tas ligas, kurias jie turėjo „gydyti“. Tačiau kartais vaistai pasirodydavo esą kur kas pavojingesni, negu pačios ligos“, rašo „mentalfloss.com“.
1. Vaistai nuo pasiutligės, arba šuns įkandimo
Plinijaus Vyresniojo garbei reikia pasakyti, kad jis įrodė daugelio grynai magiškų liaudiškų gydymosi priemonių neveiksmingumą savo 37 knygų veikale „Gamtos mokslas“ (nekalbant jau apie tai, kad ištisus skyrius paskyrė tam, kad paneigtų naujagimių smegenų valgymo naudą) ir teigiamai vertino kai kuriuos vaistus, kurie, kaip mums dabar žinoma, iš tikrųjų yra labai efektyvūs – pavyzdžiui, alavijas, naudojamas nudegimams gydyti.
Vis dėlto, jo patarimai medicijos srityje dažniau pasirodydavo esą abejotini, negu verti pasitikėjimo. Pavyzdžiui, jis siūlė gydyti pasiutlige sergančių žmonių ir šunų įkandimus žalia veršiena arba ožkų mėšlu, uždėjus ant žaizdos ir laikant ne mažiau kaip keturias paras. Per tą laiką ligonis turėdavo maitintis vien kalkėmis ir kiaulienos taukais. Jeigu tai skamba ir ne taip baisiai, įsivaizduokite save, valgantį vien rūgštis neutralizuojančią priemonę ir kiaulienos taukus, kai atvira jūsų žaizda kiekvieną minutę vis labiau apimama infekcijos. Jeigu iki to laiko, kol pasiutligės simptomai dar nepradėjo reikštis visame kūne, jūs dar būsite gyvas, greičiausiai, trokšite, kad mirtis jus kuo greičiau išvaduotų nuo patiriamų kančių.
2. Vaistai nuo ganglijų (nervinių mazgų cistų
Stipriai trenkite per jas knyga. Sunkia knyga. Kadangi Biblija šiam tikslui geriausiai tikdavo, šnekamojoje kalboje atsirado šio nepiktybinio gumbelio ant sinovijos dangalo (vagina synovialis) liaudiški pavadinimai: biblinė cista, Gedeono liga ar biblinis guzas.
O iš tikrųjų taip nedarykite. Nors kai kada higroma (skysčio susikaupimas sąnario tepaliniame maišelyje arba sausgyslės makštyje – balsas.lt) gali pranykti arba atslūgti trinktelėjus sunkia knyga, šis gydymo metodas mažai kuo skiriasi nuo higromos pradūrimo nesteriliomis sąlygomis, nes dėl tokio veiksmo ji vėl gali atsirasti arba kilti komplikacijų. Daugeliu atvejų pačios higromos nesukelia jokių didelių bėdų ir per keletą mėnesių pranyksta, jeigu jų neliesime.
3. Vaistai nuo drapetomanijos ir Dysaethesia Aethiopica
Drapetomanija ir Dysaethesia Aethiopica buvo dvi skirtingos, tačiau viena su kita susijusios „būsenos“, nuo kurių, kaip manė Samuelas Cartwrightas, kentėjo juodaodžiai vergai XIX amžiaus viduryje. Manyta, kad drapetomanija sukeldavo „pamišimą“, dėl kurio vergai būdavo pasiryžę bėgti nuo savo šeimininkų, o Dysaethesia Aethiopica sukeldavo „dalinį odos jautrumo praradimą“ ir „sunkią bukaprotybę“ (tai yra, psichikos sutrikimą ir mieguistumą).
Norint išgydyti šiuos susirgimus, S. Cartwrightas siūlė ligonius plakti. Šis gydymo metodas veikiai prigijo pietinėse valstijose, nes tam tikra prasme pateisino vergvaldžių veiksmus, leisdamas jiems prisidengti mokslu: S. Cartwrightas tvirtino, kad vienintelis moralus būdas apsaugoti vergus nuo šių susirgimų buvo neleisti jiems pabėgti dėl jų pačių gerovės (jis taip pat teigė, kad Dysaethesia Aethiopica buvo labai paplitusi tarp „laisvų negrų“). Suprantama, toks medicininis šarlatanizmas greitai buvo demaskuotas jo amžininkų, gyvenusių kitur. Kartą Frederickas Douglassas sarkastiškai pastebėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog baltieji tarnai taip pat kai kada pabėga nuo savo šeimininkų, drapetomanija greičiausia, yra europietiška liga, kurią afrikiečiams atvežė baltieji vergvaldžiai.
4. Vaistai nuo astmos
Surūkykite cigaretę! Bet ne su tabaku (nors jos buvo reklamuojamos kaip „naudingos“ cigaretės keletą dešimtmečių), o su vaistažolių mišiniu. Nors kai kurios tokių cigarečių sudedamosios dalys, galimas daiktas, laikinai palengvindavo bronchito ar astmos kamuojamų žmonių kančias, ilgalaikės rūkymo pasekmės, kaip žinoma, gana pražūtingos, ypač tiems žmonėms, kurių plaučius liga jau yra pažeidusi. Įkvepiami dūmai savo sudėtimi smarkiai skiriasi nuo vaistažolių garų: dūmuose yra nuodingųjų medžiagų ir kancerogenų, kurie gali padaryti daug žalos net ir sveikiems žmonėms.
Netgi jei nekalbėsime apie ilgalaikes rūkymo pasekmes, daugelio „cigarečių nuo astmos“ sudėtyje buvo tokių medžiagų, kurios galėjo akimirksniu padaryti daug žalos. Kai kurie gamintojai dėdavo į popierių arseno, o tokių cigarečių pagrindinės sudedamosios dalys neretai būdavo stramoniumas, išskiriamas iš nepaprastai nuodingo augalo – paprastosios durnaropės (Datura stramonium) ir belladonna (Atropa belladonna).
5. Vaistai, gydantys priklausomybę nuo morfino
Morfinizmas, arba priklausomybė nuo morfino, buvo toks paplitęs ir taip padorioje kompanijoje smerkiamas reiškinys, kad žmonės buvo pasirengę išbandyti pačius įvairiausius šarlataniškus gydymosi būdus, o kad tie būdai nepadėdavo, mažai kas ir bepastebėdavo.
Nors patentuotų vaistinių preparatų gamintojai turėdavo nurodyti jų sudėtį, kai 1906 metais buvo priimtas Kokybiškų maisto produktų ir medicininių preparatų įstatymas, šarlatanai ir toliau pardavinėjo ir reklamavo daugybę pavojingų mišinių. Istorija su „Bayer“ kompanijos heroinu, kuris turėjo gydyti priklausomybę nuo morfino (naudojant grynesnį opiatą, sukeliantį žymiai didesnę priklausomybę), visiems gerai žinoma, tačiau pats žinomiausias „vaistas“ – preparatas „Habitina“ (taip pat žinomas Morphina-Cura pavadinimu). Šis preparatas išgarsėjo dėl apmokėtų rekomendacijų ir melagingų reklaminių šūkių („ Nesukelia priklausomybės! Išgydo priklausomybę nuo morfino!)bei tapo vienu iš ryškiausių įrodymų, kad 1906 metų įstatymas turi trūkumų.
Habitina ne šiaip sau neišgelbėdavo paciento nuo priklausomybės. Šiame preparate buvo pačių blogiausių vaistų gamybos pramonės produktų: pagrindinės jo veikliosios medžiagos buvo morfino sulfatas (ar galima jį laikyti vaistu, jeigu jūs tą patį narkotiką pavadinate kitu terminu?), heroinas ir kofeinas.
