Kiekvienas mokslininkas stengiasi būti kuo objektyvesnis ir elgtis kuo logiškiau, bet kai reikalai susiję su intymiąja žmogaus gyvenimo puse, čia net labiausiai mokslui pasišventusiems tyrinėtojams sunku išsaugoti šaltą protą...
1. Seksas MRT aparate
1999 metais mokslininkų grupė pasamdė keturias poras ir tris netekėjusias moteris dalyvauti viename pikantiškame eksperimente. Jame dalyvaujančios poros turėjo lįsti į MRT įrenginį (magnetinio rezonanso tomografą) ir užsiimti meilės reikalais. Netekėjusioms moterims buvo siūloma masturbuotis.
Eksperimentas prasidėjo nuo sekso misionieriška (klasikine) poza. Paskui vyrams buvo liepta pasišalinti, o moterys tęsė eksperimentą be partnerių.
Prieš pat kulminaciją jos turėjo siųsti mokslininkams signalus per dvipusio ryšio sistemą. Visos eksperimento stadijos buvo fotografuojamos ir įrašomos į vaizdajuostę.
Tyrinėtojams kažkodėl ir į galvą neatėjo, kad sterilūs prietaisai, medicininiai kvapai ir pilna laboratorija baltais chalatais vilkinčių žmonių – ne pati maloniausia aplinka romantikai ir kad tiriamiesiems žmonėms tiesiog gali nieko neišeiti. Rezultatas buvo tas, kad su užduotimi susidorojo tik vienas iš eksperimente dalyvavusių vyrų. Gal būt dėl to, kad jis, kaip ir jo partnerė, buvo gatvės akrobatai, pripratę atlikinėti „įvairius triukus, būdami streso būsenos“.
Kada mokslininkų buvo paklausta apie eksperimento tikslą, jie ėmė miglotai kalbėti maždaug taip: „Mes norėjome pažiūrėti, kas bus, jeigu žmonės užsiims meile MRT aparate“. O išvados, kurios buvo padarytos atlikus eksperimentą, skambėjo maždaug taip: „Žmonėms nepatinka mylėtis MRT aparatuose, jeigu jie nėra licencijos neturintys gatvės akrobatai, kurie neturi kaip mokėti už butą.“
2. Johanas Vilhelmas Riteris ir jo baterija
Elektros baterijos išradimas 1802 metais tapo svarbiu istoriniu įvykiu. Pirmą kartą elektra tiesiogine prasme atsidūrė žmogaus rankose, ir jis gavo galimybę panaudoti jos savybes ir galimybes. Vienas iš tokių žmonių buvo vokiečių chemikas, fizikas, filosofas romantikas Johanas Vilhelmas Riteris (Johann Wilhelm Ritter).
Bet užuot išradinėjęs ką nors naudinga – tarkime, lemputę, V. Riteris ėmė elgtis kaip mažas vaikas su nauju žaislu – jis pradėjo leisti srovę iš baterijos per įvairias savo kūno dalis - nosies ertmę, liežuvį ir akis.
Taip eksperimentuodamas ir leisdamasis vis žemyn savo kūnu, jis priėjo iki pačios skausmingiausios kiekvienam normaliam vyrui vietos. Reikia pripažinti, kad V. Riteris buvo tikras mokslininkas ir ketino eiti iki galo bet kuria kaina.
Jis apvyniojo savo pasididžiavimą šiltame piene suvilgytu audiniu, prijungė laidus ir paleido srovę. Penis ėmė pampti, bet V. Riteris kentėjo, kentėjo... kol nepatyrė, ko gero, daugiausiai baimės įvariusio orgazmo žmonijos istorijoje. Kitą dieną jis parašė savo leidėjui: „Rytoj aš vedu. Savo bateriją!“
Po „vestuvių“ praėjus kuriam laikui, V. Riterį pradėjo kamuoti tokie be galo nemalonūs šalutiniai poveikiai, kaip raumenų spazmai ir paralyžius. Bet jis taip įniko, kad sustoti jau nebegalėjo. Malšindamas skausmą opiumu, jis ir toliau tyčiojosi iš savo kūno iki pat neilgo savo gyvenimo pabaigos (mirė 33 metų).
3. Pėrimas rykštėmis
Novosibirske sugalvojo nuostabų savo originalumu ir paprastumu būdą tokioms baisioms ligoms gydyti, kaip alkoholizmas, priklausomybė nuo narkotikų ir visokios depresijos. Naujojo metodo autorius, biologijos mokslų daktaras Sergejus Speranskis pavadino jį „pėrimo terapija“.
Šis sumanymas remiasi štai kuo: endorfinai (dar vadinami „laimės hormonais“) – tai natūralūs opiatai, kurie gaminasi įvairiose smegenų dalyse, kai jūs esate įsimylėję arba kai jūsų kūnas patiria fizines apkrovas. Jie veikia tas pačias smegenų sritis, kaip ir heroinas arba morfinas, tačiau nesukelia pašalinio poveikio. Be to, daug endorfinų pasigamina, kai organizmas kenčia skausmą (tarkime, jūs prisivėrėte pirštą arba pasitempėte raumenį).
Novosibirsko mokslininkai ėmė tirti, koks yra ryšys tarp endorfinų, depresijos ir įvairių priklausomybių. Ir padarė išvadą, kad kovoti su šiais susirgimais visiškai įmanoma, jeigu ligonio organizme gerokai padidinsime endorfinų skaičių. Po to jie išstudijavo visus žinomus metodus, kuriais tai galima pasiekti, ir padarė išvadą, kad pats efektyviausias yra senasis gerasis pėrimas.
S. Speranskis buvo įsitikinęs, kad alkoholizmo, narkomanijos, depresijos ir kitų psichosomatinių ligų priežastis yra noro gyventi praradimas. Tokių žmonių organizme gaminasi mažiau endorfinų. O jeigu juos gerai išpersime, „endorfinų receptoriai taps aktyvūs, atsipalaiduos endorfinai ir grįš gyvenimo džiaugsmas“.
Spekuliatyvius skaičiavimus neišvengiamai turėjo patvirtinti praktika, todėl prasidėjo eksperimentas, kuriame dalyvavo specialiai sutelkta grupė žmonių, turinčių atitinkamus duomenis (tai yra, sergančių depresija, alkoholizmu, priklausomų nuo narkotikų ir pan.)
Eksperimento rezultatus patys mokslininkai įvertino „gerai“ ir rekomendavo visiems kenčiantiems nuo minėtų ligų gydymo kursą, susidedantį iš 30 seansų po 60 pliekių rykštėmis per sėdmenis. „Pliekti turi vidutinio kūno sudėjimo žmogus visu smarkumu. Dozuoti pliekių stiprumą nebūtina“.
4. Kinsis ir jo komanda
Alfredas Kinsis (Alfred Kinsey) buvo pirmasis garsus Amerikos seksologas. Savo karjerą jis pradėjo nuo vabzdžių tyrinėjimo, bet veikiai suprato, kad žmogus, ypač jo intymioji pusė, jam kur kas įdomesnė. Ir pradėjo Indianos universitete skaityti paskaitas, kurias vadino „vedybinių santykių kursu“.
Bet tikrieji tyrimai prasidėjo 1938 metais, kai studentams buvo išdalintos anketos su klausimais apie jų intymaus gyvenimo įpročius ir pomėgius. Paskui A. Kinskiui nusibodo darbas su popieriais, ir jis pradėjo šnekėtis su savo studentais akis į akį. Taip jis tikėjosi tyrime dalyvaujančius studentus priversti būti atviresniais.
A. Kinskis buvo žinomas ir tuo, kad dar būdamas entomologu vedė iš doros kelio vyresniųjų kursų studentus. Niekas nesitikėjo, kad jis savo įpročių atsisakys, darbuodamasis naujoje srityje. Jis ir neatsisakė.
Buvo toks studentas Klaidas Martinas (Clyde Martin). Po pašnekesio A. Kinskis pasiūlė jaunuoliui darbą savo tiriamosios grupės sudėtyje. K. Martinas sutiko, ir jie, negaišdami laiko, nuėjo į miegamąjį atlikti „mokslinį eksperimentą“.
Paskui K. Martinas nusprendė, kad jį, vis dėlto, labiau domina moterys, o ne bosas, ir pareikalavo sau į partneres moksliniame darbe A. Kinskio žmonos. Bosas minčiai pritarė. Maža to, po to visi A. Kinskio bendradarbiai ėmė keistis partneriais – grynai mokslo labui. Paskui buvo pasamdytas fotografas, kad dokumentuotų tyrimų eigą.
Tik gaila, kad šių tyrimų tikslas ir rezultatai taip ir nepaaiškėjo.
5. „Gal norėtumėte su manimi permiegoti?“
Visiems mums gerai žinomas visas stereotipų, susijusių su moterų ir vyrų elgesio ypatumais, rinkinys. Ir mes žinome, kad kai kurie iš jų – gryna tiesa.
1978 metais imta nuodugniai moksliškai tirti vieną iš tokių stereotipų – tą, kuriuo vadovaujantis teigiama, kad vyrams „ galvoje vienas dalykas“ ir jie tam „vienam dalykui“ visada pasirengę, tuo tarpu moterys, rinkdamosios partnerį, yra protingesnės, atsargenės ir išrankesnės.
Psichologijos profesorius Raselas Klarkas (Russell Clark) ir jo studentai iškėlė sau tikslą patikrinti, ar vyrai ir moterys iš tiesų skirtingai reaguoja į pasiūlymą pasimylėti. Eksperimente dalyvavo 48 studentai, kurie prieidavo prie žmonių gatvėje netoli universiteto korpusų ir pradėdavo kalbėti maždaug taip: „Aš seniai jus nusižiūrėjau. Gyvenime nesu sutikęs tokios /sutikusi tokio ...“
Užsimegzdavo pokalbis, kuris turėjo baigtis nedviprasmišku pasiūlymu pratęsti pažintį lovoje. Jeigu tyrimo objektas pasiūlymo atsisakydavo, tai studentas padėdavo reikiamoje sąsiuvinuko vietoje „varnelę“, atskleisdavo kortas ir dėkodavo žmogui už indėlį į mokslą.
Jeigu objektas pasakydavo „taip“, tai pagal instrukciją reikėdavo daryti tą patį – viską paaiškinti ir padėkoti. Bet čia iškildavo problema, kadangi objektas, pokalbiui rutuliojantis, paprastai jau atitinkamai „nusiteikdavo“, ir nebenorėdavo girdėti apie jokį mokslą. Ir jeigu vyras dar galėdavo vienaip ar kitaip išsisukti, tai moteriai pereiti nuo drąsių atvirų pasiūlymų prie neaiškių atsiprašinėjimų buvo labai nelengva. Nesunku suprasti, kad objekto reakcija galėjo būti visiškai neprognozuojama.
Rezultatas buvo tas, kad vienas leidėjas atsisakė publikuoti R. Klarko mokslinį darbą, argumentuodamas tuo, kad vykdant eksperimentus, greičiausiai, buvo išprievartauta ne viena studentė.
