Dauguma politinių žmogžudysčių, kurios vienaip ar kitaip paveikė istorijos įvykių raidą, buvo skrupulingai apgalvotos ir apskaičiuotos. Tačiau ne visos. Kai kurios iš jų labiau priminė neįtikėtino žiaurumo ir tokios pat neįtikėtinos profanacijos derinį.
1. Pasikėsinimas į Reinhardą Heydrichą
Sprogimas sunaikino automobilį
1942 metais grupė Didžiosios Britanijos žvalgybos diversantų gavo užduotį pašalinti vieną iš „galutinio žydų klausimo sprendimo“ iniciatorių Reinhardą Heydrichą. Tiesiogiai įvykdyti šią užduotį buvo pavesta agentams Jozefui Gabčikui (kairėje) ir Janui Kubišui (dešinėje).
Agentai pasirinko ramią vietą už miesto, ties posūkiu į R. Heydricho užmiesčio rezidenciją, kur ir įsitaisė laukti savo aukos, apsiginklavę automatu „STEN“. Kai mašina prieš posūkį sumažino greitį, J. Gabčikas išlindo iš priedangos, nusitaikė ir paspaudė gaiduką.
Ir ... tyla.
Pasirodo, kad ginklas buvo visiškai užsikimšęs žole, kurios J. Gabčikas pakeliui pririnko savo triušiams. Ir atsitik gi taip, kad jis prigrūdo žolės kaip tik į tą maišą, kuriame buvo laikomas išardytas ginklas, o patikrinti prieš surenkant jam nė netoptelėjo.
Tad narsus diversantas atsidūrė kvailoje padėtyje – jis stovėjo priešais savo auką, rankose laikydamas ginklą, užsikimšusį triušių ėdalu.
Agentų laimei, R.Heydrichas irgi nepasižymėjo nuovokumu. Užuot įsakęs vairuotojui „gazuoti“, o paskui pasiuntęs žmonių diversantams sučiupti, jis liepė sustoti, išsitraukė pistoletą ir atidengė ugnį į savo nevykėlį žudiką. Tiksliau kalbant, pamėgino atidengti. Mat, pistolete nebuvo šovinių.
Kol J. Gabčikas ir R. Heydrichas stovėjo vienas priešais kitą, nutaisę idiotiškas minas ir nukreipę vienas į kitą benaudžius ginklus, J. Kubišas susiorientavo, išsitraukė granatą, sviedė į mašiną ir ... nepataikė. Sprogimas nieko neužmušė, tačiau buvo sužeisti ir RG, ir jo vairuotojas, ir pats J. Kubišas.
Sužeistas R. Heydrichas, matydamas, kad prieš jį yra visiški profanai, nusprendė tęsti kautynes ir išsikepurnėjo iš mašinos, vis dar ginkluotas tik tuščiu pistoletu. J. Kubišas nebelaukė tolimesnės įvykių eigos, sėdo ant savo dviračio, ir tiek jį tematė.
Tada R. Heydrichas įsakė savo vairuotojui sučiupti J. Gabčiką, kuris vis dar bandė išgauti iš savo automato kokios nors naudos, bet vos tik vairuotojas prie jo prisiartino, prisiminė, kad jis irgi turi pistoletą!
Jis šovė vairuotojui į koją ir pabėgo. Kodėl J. Gabčikas nepribaigė sužeisto ir beginklio nacistų viršininko – nežinoma. Gal būt, namuose jo iš tiesų laukė mirštantys iš bado triušiai.
Ir vis dėlto, šio juokdariško pasikėsinimo negalima pavadinti ir nesėkmingu. Pasirodo, kad R. Heydricho sužeidimas buvo gana sunkus, o ir pagalbos ilgai teko laukti. Tad jis mirė netrukus po to, kai buvo nuvežtas į ligoninę (birželio 4 dieną).
2. Abraomo Linkolno nužudymas, arba odė kvailybei
Džonas Vilksas Butas
Džonas Vilksas Butas (John Wilkes Booth) – žmogus, kuris 1865 metų balandžio 14 dieną Fordo teatre spektaklio metu šovė į Abraomą Linkolną, buvo žymus aktorius ir turėjo dar vieną tarnybą – buvo Konfederacijos slaptasis agentas.
Iš pradžių buvo suplanuota tą vakarą įvykdyti tris žmogžudystes. Vienas iš D. V. Buto grupės žmonių turėjo užpulti valstybės sekretorių Viljamą Sjuardą (William Seward), bet šis deramai pasipriešino. Kitas konspiratorius prisigėrė ir sužlugdė užduotį pašalinti viceprezidentą Endriu Džonsoną (Andrew Johnson).
A. Linkolno nužudymo operacija vyko pagal planą – pačios juokingiausios scenos metu, vaidinant komediją „Mano pusbrolis amerikietis“, D. V. Butas įėjo į prezidento ložę ir iššovė. Kvatojimo protrūkis nuslopino šūvio garsą. O po to prasidėjo problemos. D. V. Butas visiškai nesirengė aukoti savo gyvybės ir tikėjosi nepastebimai pasprukti, bet čia, visiškai netinkamu laiku, ložėje pasirodė prezidento svečias – majoras Retbounas (Rathbone). D. V. Butui neliko nieko kito, kaip šokti iš balkono tiesiai į žiūrovų salę. Šuolis buvo nesėkmingas – žudikas ne tik lengvai susižalojo, bet dar ir susilaužė koją.
Būdamas visų pirma aktorius (ir puikus!) jis padarė grakščią pozą ir gerai pastatytu balsu tarė: „Sic Semper Tyrannis“, kas išvertus iš lotynų kalbos reiškia „Tokia tironų dalia“. Po to kiek įmanoma oriau (koja tai buvo lūžusi) nuklibikščiavo link išėjimo.
Kažkokiu stebuklingu būdu D. V. Butui pavyko pasislėpti ir slapstytis 12 dienų. Ir tik balandžio 26 dieną policija aptiko jį kažkokiame svirne, kur aktorius buvo pasislėpęs su vienu iš savo parankinių. Svirnas buvo padegtas, D. V. Butas išlindo ir čia pat buvo mirtinai sužeistas į kaklą. Paskutinieji D. Buto žodžiai buvo tokie: „Pasakykite mano motinai, kad aš miriau, kovodamas už savo šalį“.
3. Grigorio Lambrakio nužudymas
Grigoris Lambrakis
Viskas vyko praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje, kada valdžia Graikijoje buvo radikalių dešiniųjų pažiūrų vyriausybės rankose.
Gydytojo, sportininko ir nenuilstamo pacifisto Grigorio Lambrakio politinis aktyvumas kėlė nemažai rūpesčių vyriausybei, policijai ir kariškiams. Todėl vieną kartą buvo nuspręsta jį pašalinti. Tačiau G. Lambrakis buvo labai populiarus, ir užsitraukti liaudies rūstybę kiekam nesinorėjo. Galų gale, šiam niekšiškam darbui atlikti buvo pasamdyti du dešinieji ekstremistai.
Suplanuotos žmogžudystės dieną naujai iškepti sąmokslininkai pasiėmė medinį vėzdą, sėdo į triratį automobilį ir išvažiavo vykdyti užduoties aikštės pusėn, kur G. Lambrakis rėžė eilinę antikarinę kalbą.
Planas stebino savo paprastumu: reikėjo palikti triratį ant kelio, prieiti prie kalbančios aukos iš užpakalio ir smogti vėzdu per galvą apstulbusios publikos akivaizdoje. Taip jie ir padarė.
Kada G. Lambrakis parkrito be sąmonės, žudikai tučtuojau suvokė, kad jų planas buvo... ne visai gerai apgalvotas. Nepaisant to, kad policija nė pirštelio nepajudino, kad juos sulaikytų, neįprasta transporto priemonė, kuria atvažiavo žudikai, sukėlė didelį susidomėjimą, ir jį prisiminė visa minia aukos šalininkų.
Publika puolė prie triračio, ištempė iš jo bėdžius, ir policijai nebeliko nieko kito, kaip tik atlikti savo profesinę priedermę. Abu sąmokslininkai buvo areštuoti, nuteisti ir sėkmingai pamiršti. Skirtingai, negu G. Lambrakis, apie kurį buvo sukurtas „Oskarui“ nominuotas filmas.
4. Vilkduobė Luisui Karerui Blankui (Luis Carrero Blanco)
Frankas (kairėje) ir Blankas (dešinėje)
1973 metais keturi baskų separatistinės organizacijos ETA kovotojai parengė Ispanijos ministro pirmininko Luiso Karero Blanko (Franko patikėtinio ir, kaip manoma, autoritarinio valdymo politikos tęsėjo) nužudymo planą.
Sąmokslininkai pavadino savo planą operacija „Pabaisa“, ir jis buvo tiesiog beprotiškas.
Pirmiausia, apsimetę studentais – būsimais skulptoriais, jie išsinuomojo pusrūsį name, pro kurį Kareras Blankas reguliariai važiuodavo į mišias.
Paskui ėmė kasti po keliu tunelį. Šį darbą apsunkino tai, kad sąmokslininkai neturėjo absoliučiai jokio supratimo apie tunelių kasimą. Iš pradžių pasirodė, kad kirtiklis yra per didelis, ir dirbti juo nėra jokių galimybių. Paskui paaiškėjo, kad vienas iš būsimųjų žudikų serga klaustrofobija (jaučia liguistą ankštų arba uždarų patalpų baimę). Po to jų vos neužgriuvo kasama žemė. O greta viso šito pasirodė, kad kasinio dugnas prisigėręs nutekamųjų vandenų ir užterštas kenksmingomis dujomis.
Galų gale, kažkam toptelėjo geniali mintis pasiskaityti apie tunelių kasimą specialiojoje literatūroje. Taip jie išmoko statyti ramsčius, ir „lubos“ nebeįgriūdavo, tačiau apie dujas ir srutas žinyne nebuvo jokios informacijos. Nepaisant to, sąmokslininkai atkakliai siekė užsibrėžto tikslo, ir vieną kartą (praėjus maždaug metams nuo darbų pradžios) tunelis buvo baigtas.
Jie prikrovė į tunelį sprogmenų ir ėmė laukti ministro pirmininko automobilio.
Sprogimas buvo toks galingas, kad K. Blanko automobilį pakėlė į orą per penkis namo aukštus. Jis perskrido per bažnyčią ir nusileido antrojo aukšto terasoje.
5. Lokio kostiumą vilkintis ir kirvį rankose laikantis žudikas
Jorgas Jenačas (nuotr. Balsas.lt)
Šveicarų pamokslininkas Jorgas Jenačas (Joerg Yenach) (XVII amžius) pradėjo politinę karjerą, kada jo gimtojoje šalyje įgavo platų mastą kova tarp protestantų ir katalikų. Iš pradžių jis gynė protestantų interesus, bet kažkuriuo metu kardinaliai pakeitė savo įsitikinimus, perėjo į katalikų tikėjimą ir į buvusių priešų pusę. Vadinasi, protestantams jis tapo išdaviku. Todėl, kai į jį buvo pasikėsinta, niekas labai nesistebėjo.
Tai įvyko per karnavalą. Visi buvo su kaukėmis, gėrė, dūko ir išdaigavo kas kaip mokėjo. J. Jenačas numanė, kiek daug buvusių bendražygių svajoja jam atkeršyti, tačiau noras pasilinksminti pasirodė esąs stipresnis. Drauge su savo artimais žmonėmis jis nuėjo į artimiausią smuklę, užsisakęs, tiesa, atskirą kambarį. Kažkuriuo metu ant slenksčio pasirodė grupė nepažįstamų žmonių su kaukėmis, vieno iš jų kostiumas buvo ištisai lokio kailis. To kostiumo dalis kažkodėl tai buvo didelis kirvis.
Nepažįstamieji paprašė leidimo prisijungti prie linksmos kompanijos. Iki to laiko jau spėję gerai įkaušti šeimininkai prarado bet kokį budrumą ir davė sutikimą.
Vos tik lokys įėjo į kambarį, iš karto ištiesė J.Jenačui pliušinę leteną. Šis su malonumu ją paspaudė, ir tuo metu lokio bičiulis iššovė pamokslininkui į pilvą iš nežinia iš kur jo rankoje atsiradusio pistoleto. Sužeistas J. Jenačas bandė gintis žvakide, bet po trumpų grumtynių tapo vieninteliu politiku, žuvusiu nuo kirviu ginkluoto lokio rankų.
