• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Praėjo penkeri metai nuo radikalių islamistų įvykdytų šaudynių satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ redakcijoje Paryžiuje. Pasaulį sukrėtęs įvykis buvo tik pradžia po to sekusių kruvinų išpuolių virtinės. Ir nors dabar terorizmo grėsmė Europoje yra sumažėjusi, tačiau naujienų portalo tv3.lt kalbinti ekspertai pažymi, kad žmonių radikalėjimą ir pasukimą terorizmo link lėmusios problemos išliko, o klausimų apie žodžio ir kritikos laisvę – apstu.

Praėjo penkeri metai nuo radikalių islamistų įvykdytų šaudynių satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ redakcijoje Paryžiuje. Pasaulį sukrėtęs įvykis buvo tik pradžia po to sekusių kruvinų išpuolių virtinės. Ir nors dabar terorizmo grėsmė Europoje yra sumažėjusi, tačiau naujienų portalo tv3.lt kalbinti ekspertai pažymi, kad žmonių radikalėjimą ir pasukimą terorizmo link lėmusios problemos išliko, o klausimų apie žodžio ir kritikos laisvę – apstu.

REKLAMA

2015 metų sausio 7-osios, trečiadienio rytas atrodė kaip eilinės darbo dienos pradžia satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ redakcijoje Nicolaso Apperto gatvėje 10 numeriu pažymėtame name. Prie įėjimo į pastatą jokia iškaba neskelbė, kad čia įsikūręs daug kontroversijų keliantis leidinys.

Iki 2011 metų redakcija buvo įsikūrusi kitame toje pačioje gatvėje esančiame name. Būtent į jį pirmiausia ir įsiveržė Paryžiuje gimę imigrantų iš Alžyro vaikai Saidas Kouachis ir Cherifas Kouachis. Ginkluoti vyrai pradėjo šaukti ir klausti, ar čia „Charlie Hebdo“ redakcija. Supratę, kad padarė klaida, jie išskubėjo į 10 Nicolaso Apperto gatvės namą.

REKLAMA
REKLAMA

„Allahu Akbar!“ šaukiantys vyrai ėmėsi įgyvendinti savo tikslą. Nuo 5 iki 10 minučių trukusių šaudynių metu nužudyti devyni „Charlie Hebdo“ redakcijos darbuotojai, apsaugos darbuotojas, pastato lankytojas ir lauke buvęs policijos pareigūnas.

REKLAMA

Karikatūristas ir vienas „Charlie Hebdo“ akcininkų Laurent'as Sourisseau, pasirašinėjantis Risso slapyvardžiu, per išpuolį buvo sunkiai sužeistas ir iki šiol nuolat saugomas policijos.

„Esu čia. Esame čia. „Charlie Hebdo“ tebėra čia. Jis vis dar stovi ant kojų ir yra toks pat ryžtingas. <...> Nesiliovėme juokėsi, nes tai yra gyvenimo dalis“, – sakė jis radijui „France Info“ prieš niūrią atminimo ceremoniją pirmosios atakos vietoje.

REKLAMA
REKLAMA

Broliai Kouachiai buvo nukauti, šimtatūkstantinė minia kartu su pasaulio lyderiais Paryžiaus gatvėse susikibę už rankų skelbė apie teroristų nepalaužtą žmonių dvasią, populiaria grotažyme tapusi fraze „Je suis Charlie“ (liet. Aš esu Charlie) skelbė, kad žiaurus išpuolis nesuskaldė, o suvienijo visuomenę. Pirmojo po šaudynių išėjusio „Charlie Hebdo“ numerio viršelyje pranašas Mahometas laikė popieriaus lapą su fraze „Je suis Charlie“, o viršelyje esantis užrašas skelbė „Viskas yra atleista“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tačiau „Charlie Hebdo“ buvo tik įžanga į kruvinų teroro aktų virtinę. Tų pačių metų lapkričio 13-ąją, penktadienį, per Paryžių nuvilnijo išpuolių virtinė, nusinešusi 131 gyvybės, po metų Bastilijos dieną vadinamosios Islamo valstybės kovotojas su sunkvežimiu įvažiavo į žmonių minią, išpuolis pareikalavo 86 gyvybių.

Tačiau net pagrindinių leidinio kūrėjų gyvybių pareikalavusios šaudynės neatėmė „Charlie Hebdo“ kandumo. Po kruvinųjų juodojo penktadienio įvykių Paryžiuje žurnalo viršelyje buvo pavaizduotas kulkų suvarpytas ir šampaną geriantis vyras. Užrašas prie iliustracijos skelbė: „Jūs turite ginklų. Mums nusispjaut į jus, mes turime šampano!“.

REKLAMA

Policija išplėtė savo galias

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) daktaras, politologas Gintas Karalius naujienų portalui tv3.lt teigė, kad per šiuos metus nuo šaudynių „Charlie Hebdo“ redakcijoje įvairių didesnių ar mažesnių išpuolių Prancūzijoje sumažėjo. Pašnekovo teigimu, viena to priežasčių – praktiškai sunaikinta Islamo valstybė.

REKLAMA

„Tačiau sisteminės, socialinės atskirties, teisėsaugos problemos liko“, – pažymėjo G. Karalius.

Anot politologo, Prancūzija vis dar susiduria su milžiniška radikalizacija šalies kalėjimų sistemoje. Prieš metus viešojoje erdvėje pasirodė apibendrintas tipinio išpuolius vykdančio teroristo portretas – jaunas, nemalonumų su teisėsauga turėjęs ir kalėjime pasėdėti spėjęs vyras.

„Ten jie ir gavo tą mokyklą. Tai yra Prancūzijos specifika, sisteminė problema, niekas tų dalykų nepakeitė“, – kalbėjo VU TSPMI daktaras.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nuo „Charlie Hebdo“ atakų Prancūzijoje galiojo nepaprastoji padėtis, kol 2017 m. ją atšaukė neseniai prezidentu tapęs Emmanuelis Macronas.

„Nepaprastoji padėtis policijai suteikia daug papildomų galių: atlikti kratas, vykdyti stebėjimą, uždaryti maldos namus. Daug tų galių, kurios buvo galimos tik nepaprastosios padėties sąlygomis, tapo paprastąja padėtimi“, – sakė G. Karalius.

Šalyje buvo pakeisti įstatymai, išplečiantys policijos galias. Anot VU TSPMI daktaro, šioje situacijoje „lazda turi du galus“. Daugiau galių turinti teisėsauga sugebėjo užkirsti kelią ne vienam planuojamam kruvinam išpuoliui.

REKLAMA

Tačiau policija išaugusius savo raumenis pradėjo demonstruoti ne tik prieš teroristus, bet ir prieš, pavyzdžiui, „geltonųjų liemenių“ judėjimo narius. G. Karalius pasakoja, kad Prancūzijoje nuskambėjo ne viena istorija, kai policija darė kratas protestuotojų namuose, juos kalino, dėl nepamatuotos pareigūnų galios protestuotojai patyrė sunkių sužalojimų.

REKLAMA

Požiūris į musulmonus

Politologo teigimu, Prancūzijos visuomenė niekad nepasižymėjo ypatingu vieningumu, tačiau „Charlie Hebdo“ šaudynės ir kito terorizmo aktai stipriai pablogino prancūzų požiūrį į islamą, kaip religiją.

Pasak G. Karaliaus, Prancūzijos policija labiau linkusi gatvėse stabdyti ir tikrinti tuos asmenis, kuriuos iš išvaizdos galima būtų palaikyti musulmonais. Prie neigiamo požiūrio į islamą prisideda ir tai, kad Prancūzija – itin sekuliari šalis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Viešojoje erdvėje yra kalbama, kad tai tamsuoliškumas, prancūziškas tradicinis požiūris į religijas nuo revoliucijos laikų yra prastas“, – teigė VU TSPMI daktaras.

Didelių atskirties problemų atspindys – skurdūs Prancūzijos didmiesčių kvartalai, kuriuose dažniausiai gyvena šiuolaikiniai imigrantai arba daug anksčiau į šalį atvykusių imigrantų palikuoniai, dažnai tai islamo išpažinėjai.

REKLAMA

Anot G. Karaliaus, šiuose rajonuose aktyvumas rinkimų metu itin mažas, nes politikai nesiima spręsti šių žmonių situacijos, užsimerkia prieš egzistuojančias problemas.

„Lengva pasakyti, kad sustabdysi imigrantus, tačiau ką daryti su tais, kurie čia gyvena nuo seno. Jokie politikai nelenda į tą klausimą, niekas nežiūri į tuos rajonus. <...> Politikai ignoruoja, nes tai jiems neduoda jokių populiarumo taškų“, – tvirtino G. Karalius.

REKLAMA

Vakarai neapsisprendžia kas leidžiama

Nors pasaulyje daug kas apie „Charlie Hebdo“ išgirdo pirmą kartą būtent po kruvinojo išpuolio, Prancūzijoje šis jau beveik 50 metų leidžiamas satyrinis leidinys pagarsėjo ne viena kontroversija. Nors „Charlie Hebdo“ dailininkų karikatūros iššaukė radikalių islamistų pyktį, žurnale pašaipos neišvengdavo ir kitų religinės konfesijos ar politinės kryptis. Mirtinos kulkos neužčiaupė žurnalo – „Charlie Hebdo“ vis dar paliečia nepatogius kampus ir nevengia aštrios satyros.

REKLAMA
REKLAMA

Kaip naujienų portalui tv3.lt teigė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto (VU KF) daktaras Viktoras Denisensko, sunku paprastai atsakyti, ar praėjus penkeriems metams po „Charlie Hebdo“ šaudynių žodžio ir kritikos laisvė Vakarų pasaulyje sustiprėjo ar susilpnėjo.

„Kalbame apie tokią situaciją, kai Vakarų pasaulyje skirtingos kultūros atsiduria labai arti viena kitos ir tai kelia natūralius konfliktus. Tai iš esmės iššūkis vakarietiškam atvirumui, vakarų liberalizmui, žodžio laisvei. Neatsitiktinai, pastaraisiais dešimtmečiais kalbama apie politkorektiškumo reiškinį, apie ką korektiška kalbėti, o apie ką jau nelabai, nes gali būti įžeista viena ar kita žmonių grupė“, – kalbėjo pašnekovas.

V. Denisenko teigimu, Vakaruose nuolat kyla klausimas, apie ką galima kalbėti, o apie ką jau ne, tai nuolatinis diskusijų klausimas.

„Sunku pasakyti, ar laisvės erdvė traukiasi. Pats Vakarų pasaulis bando apsispręsti, kas leidžiama, kas ne“, – sakė ekspertas.

Vieni ginami, iš kitų leidžiama tyčiotis?

„Charlie Hebdo“ buvo ne vienintelis, kurio satyra musulmonų atžvilgiu sulaukė šios bendruomenės atsako. 2005 m. danų dienraštis „Jyllands-Posten“ išspausdino dvylika karikatūrų, tarp kurių pranašas Mahometas vaizduojamas kaip teroristas, dėvintis bombos formos turbaną, arba klajoklis su peiliu rankoje, apsuptas burkas dėvinčių moterų.

REKLAMA

Dėl šių karikatūrų kilo skandalas ir protestų banga, demonstrantai degino Danijos vėliavas, padeginėjo šalies diplomatines atstovybes, dėl daniškų produktų boikoto smuko Danijos eksportas. Mahometo karikatūrų konkursą ne pirmą kartą organizuoja kraštutinių dešinių pažiūrų olandų politikas Geertas Wildersas. Visgi, ankstesnį konkursą politikas atšaukė, kai sulaukė grasinimų mirtimi. V. Denisenko svarsto, kad nors toks konkursas ir skirtas labiau atkreipti dėmesį į save, o ne žeisti kitus žmones, tai gali būti potencialus naujos nesantaikos židinys.

Pirmasis „Charlie Hebdo“ leidinys po šaudynių sulaukė ir palaikymo, ir kritikos. Nors daugelis Prancūzijos leidinių, solidarizuodamiesi su „Charlie Hebdo“, perspausdino žurnalo karikatūras, pasigirdo kritikos, kad leidinys toliau šaiposi iš musulmonų. Kritikai savo nuomonę argumentavo tuo, kad Vakaruose nepriimtina žydus vaizduoti su didelėmis nosimis ar juodaodžius apsirengusius kaip laukiniai iš Afrikos, o musulmonams tie patys standartai netaikomi.

Anot V. Denisenko, tokia kritika rodo politkorektiškumo normų dvilypumą. Pašnekovo teigimu, žydų ar juodaodžių karikatūros turi nuorodų į Holokaustą ar kolonialinį laikotarpį.

„Vakaruose yra tam tikras susitarimas, kad taip vaizduoti žydų ar juodaodžių negalima. Kalbant apie musulmonus, tai yra mūsų naujausiosios istorijos reiškinys. Ta norma savotiškai nėra susiformavusi“, – samprotavo VU KF daktaras.

REKLAMA

Jo nuomone, tokie klausimai visuomenę veikia labai jautriai, tačiau iššaukia diskusijas, kas yra leidžiama, kas ne.

„Tai Vakarų pasaulio stiprybė“, – tikina V. Denisenko.

Lietuvoje ginčijamės dėl kitko

Lietuvoje taip pat yra kilę diskusijų ir kontroversijų, kas yra galima, o kas ne religine tematika. Visuomenėje daug šurmulio sukėlė dizainerio Ruslano Kalininko kolekcijos reklama, kuriame Jėzus vaizduojamas su džinsais, užkandinės „Keulė Rūkė“ reklamos su Jėzumi, Lietuvoje rodyto Romeo Castellucci spektaklio, kuriame Kristaus veidas apmėtomas išmatomis.

Tačiau, anot V. Denisenko, ypač pastaraisiais metais daugiau diskusiją apie ką galima kalbėti kyla ne dėl religinių temų, o dėl istorinės atminties. Pastaruoju metu kilo daug ginčų dėl Kazio Škirpos ir Jono Noreikos-Generolo Vėtros asmenybių vertinimo, galimų partizaninio karo dalyvių padarytų nusikaltimų.

„Ar visi buvo didvyriai ir kovojo dėl laisvės, ar tarp jų buvo žmonių, kurie buvo susiję su Holokaustu ir panašiais jautriais klausimais. Lietuvos visuomenėje yra daug skirtingų nuomonių. Vieni sako, kad rezistencijos negalima liesti, kiti sako, kad, nors tai skausminga, mes turime atsakyti į klausimą, kas yra kas. Tas nesutarimų ir konfliktų potencialas yra ir Lietuvoje, tik galbūt jis yra vietinės specifikos. Iššūkis su pranašu Mahometu nėra aktualus, savo valstybėje mes turime savus iššūkius“, – kalbėjo V. Denisenko.

Naujienų portalas tv3.lt neseniai rašė apie aštrią diskusiją sukėlusį Šarūno Barto filmą „Sutemose“. Dalis žiūrovų filme įžvelgė menkinantį už Lietuvos laisvę kovojusių partizanų vaizdavimą. Tačiau naujienų portalo tv3.lt kalbintas istorikas tvirtino, kad režisierius sugebėjo realistiškai pavaizduoti sudėtingą istorijos laikotarpį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų