Holivudas dievina išgyvenimo istorijas. Kada Aronui Ralstonui tam, kad išgelbėtų savo gyvybę, teko nusipjauti didelio akmens prispaustą ranką, kinematografininkai nepraleido šanso padaryti iš šios istorijos kvapą gniaužiantį filmą, pavadintą „127 valandos“, ir gauti už jį keletą trokštamų statulėlių... Tačiau yra ir kitų, ne mažiau „Oskaro“ vertų istorijų, iki kurių Holivudas dar nepriėjo.
1. Duglo Mosono antarktinis pragaras
XX amžiaus pradžioje Australijos mokslininkas Duglas Mosonas (Douglas Mawson) organizavo ekspediciją į Antarktidą.
1912 metų gruodžio 14 dieną, kai D. Mosonas ir du jo kolegos Belgreivas Ninis (Belgrave Ninnis) ir Ksavjeras Mertcas (Xavier Mertz), surinkę mokslui svarbių žinių, jau buvo pakeliui į bazę, atsitiko nelaimė: B. Ninis įkrito į plyšį ir žuvo. Krisdamas paskui save jis nusitempė rogutes su maisto atsargomis ir didžiąją dalį šunų iš kinkinio. Iki stovyklos buvo likę 310 mylių (beveik 500 km). Tam, kad pasiektų bazę, D. Mosonas ir K. Mertcas turėjo pėsčiomis sukarti šį atstumą negyvenama ledo dykuma, kur pasislėpti ar pailsėti visiškai nebuvo kur. Maisto buvo likę daugiausia trečdaliui kelio.
Kai atsargos išseko, keliautojams teko valgyti savo šunis – reiškia, rogutes tempti dabar reikėjo jiems patiems. Galų gale, K. Mertcas mirė nuo šalčio ir išsekimo. D. Mosonas liko vienui vienas bekraščio Antarktikos siaubo akivaizdoje. Jį kamavo konjunktyvitas ir toks siaubingas nušalimas, kad ėmė luptis oda, kuokštais krito plaukai, o kojų padai kraujavo ir pūliavo. Tačiau nepaisydamas nieko keliautojas ryžtingai ėjo pirmyn.
Vienu metu, žengęs ant sniego sluoksniu padengto ir todėl nepastebimo plyšio, keliautojas į jį įkrito ir pakibo virš bedugnės, o rogutės per stebuklą tvirtai įstrigo sniege. Pagalbos tikėtis nebuvo iš kur.
Netgi toje, atrodytų, beviltiškoje situacijoje D. Mosonas nepasidavė. Jis ėmė atsargiai prisitraukinėti keturių metrų ilgio virve, laikas nuo laiko sustodamas pailsėti, kol nepasiekė plyšio krašto. Išsikapstęs į paviršių jis tęsė savo kelionę ir, galų gale, pasiekė bazę. Bet čia D. Mosonas sužinojo, kad laivas „Aurora“, kuriuo jis turėjo vykti namo, atsišvartavo vos prieš penkias valandas!
Kito laivo teko laukti ištisus 10 mėnesių.
2. Sacharoje dingusio maratonininko istorija
Maratonas per Sacharos smėlį laikomas vienu iš sunkiausių pasaulyje. Šiam šešių dienų žygiui 250 kilometrų ilgio trasa pasiryžta tik labiausiai patyrę ir ištvermingi žmonės.
Policininkas ir penkiakovininkas iš Sicilijos Mauro Prosperi irgi nusprendė išmėginti save. Keturias dienas viskas klostėsi puikiai, Mauro ėjo septintas.
O paskui kilo smėlio audra. Pagal taisykles, tokiais atvejais dalyviai turėjo sustoti ir laukti pagalbos, bet italas nusprendė, kad kažkokia audra jam nebaisi – jis ką, smėlio nematė! Mauro apsimuturiavo galvą šaliku ir tęsė kelionę.
Po šešių valandų vėjas aprimo, ir M. Prosperi suprato, kad visą tą laiką ėjo ne ta kryptimi. Jis buvo taip toli nuo kitų, jog net signalinės raketos negelbėjo – niekas jų nematė. Jis buvo vienas pačioje didžiausioje ir nesvetingiausioje Žemės dykumoje.
M. Prosperi neturėjo kitos išeities, kaip tik tęsti žygį. Taupydamas skystį ji šlapinosi į tuščią gertuvę. Galų gale, jis priėjo apleistą mečetę, kur išbadėjęs maratonininkas galėjo pasistiprinti, gaudydamas šikšnosparnius, nusukdamas vargšams gyvūnams galvas ir išgerdamas jų kraują.
Paskui iš nevilties M. Prosperi mėgino nusižudyti, persipjovęs venas ties riešu, tačiau dėl dehidratacijos jo kraujas buvo tiek sutirštėjęs, kad iš žaizdos nebėgo, tad nieko iš to neišėjo – tik du įdrėskimai ir galvos skausmas. Ir tada maratonininkas prisiekė sau, kad kovos už gyvybę iki galo, nors, greičiausiai, pati mirtis jo nenorėjo priimti, tad kito varianto paprasčiausiai nebuvo.
Per kitas penkias dienas M. Prosperi toliau klajojo po Sacharą, malšindamas alkį driežais ir skorpionais, o troškulį – rasa.
O po devynių dienų likimas pasigailėjo nusikamavusio italo – jis sutiko klajoklių grupę. Šie paaiškino, jog jis yra Alžyre, daugiau kaip per 200 kilometrų nuo tos vietos, kurioje jam derėjo būti.
Ir ką jūs manote? Praėjo dveji metai, ir M. Prosperi užsiregistravo dalyvauti naujame maratone, iš kurio grįžo sveikas gyvas ir laiku.
3. Žmogaus, išgyvenusio Australijos dykumoje, maitinantis varlėmis, istorija
Tai atsitiko 2001 metais. Kažkoks Riki Megi prabudo... Australijos dykumoje. Jis gulėjo smėlio užpustytas veidu į žemę, o aplinkui bėgiojo išalkusiomis akimis vyrą varstančių laukinių šunų dingų ruja. Visa tai nežadėjo nieko gero.
Kaip jis čia atsidūrė. R. Megi neturėjo nė menkiausio supratimo. Paskutiniai įvykiai, kurie užsifiksavo jo galvoje – jis sėdi už savo automobilio vairo ir važiuoja retai apgyvendinta vietove į vakarus. Nieko neįprasto.
Dešimt dienų R. Megi ėjo basas nežinia kur, ir kuo toliau jis ėjo, tuo beprasmiškesnis atrodė šis kelias. Pagaliau jis užėjo dambą, kur pasistatė mažą palapinę iš šakų ir žagarų. Šioje palapinėje jis išgyveno tris mėnesius, misdamas dėlėmis ir žiogais. Kartais jam pavykdavo pasigauti varlę – tai buvo delikatesas. Jis padžiovindavo ją saulėje, kol ši pasidengdavo traškia plutele, o tada pasigardžiuodamas suvalgydavo. Galų gale, R. Megi surado ir išgelbėjo ūkininkai. Tuo metu jis atrodė taip:
4. Mergaitės, kurią „įsidukrino“ beždžionių šeima, istorija
Kada Marinai Čapmen (Marina Chapman) buvo ketveri metukai, ją pagrobė. Ji prisiminė tik tiek, kad kažkas sugriebė ją iš užpakalio, užrišo akis ir kažkur nusinešė. Mažylė pabudo Kolumbijos džiunglėse. Mergaitės tėvas buvo visai ne Lajamas Nisanas (Liam Neeson), todėl nei teroristų lavonų kalno, nei vilkų perplėštais nasrais, nei kvapą gniaužiančių vijimosi scenų šioje istorijoje nebuvo. Kaip nebuvo ir galimybių vaiką greitai išgelbėti.
Mariną susirado beždžionės, priėmė ją į savo klaną ir ėmė mokyti, kaip susirasti maisto, laipioti po medžius ir visokių kitokių beždžioniškų gudrybių.
Prabėgo keleri metai, ir M. Čapmen pasiekė puikių rezultatų ryžių ir vaisių vogimo srityje iš aplinkinių kaimų namų. Vietos gyventojai nors ir pastebėjo beždžionių kompanijoje vieną įtartinai žmogiškai atrodančią, bet tik mėtė į ją akmenis, vydami vagilę nuo savo namų atgal į džiungles.
Jeigu jums atrodo, kad žmonių paliktos ir gyvūnų išugdytos mergaitės likimas yra siaubingas – neskubėkite. M. Čapmen išgelbėjo... žmonių šeima su aiškiai sadistiškais polinkiais. Šie žmonės iš esmės pavertė mergaitę verge, skyrę jai vietą miegoti ant grindų prie krosnies.
Laimei, M. Čapmen pavyko pasprukti nuo savo „gelbėtojų“ Ji įsliuogė į medį, kur ją pastebėjo viena vietinė moteris. Ji pakvietė mergaitę gyventi pas save ir užaugino kaip savo dukrą. M. Čapmen sėkmingai adaptavosi visuomenės gyvenime, persikėlė į Angliją ir sutiko gražuolį muzikantą. Viskas baigėsi vestuvėmis.
5. Žmogaus, kuris tris dienas prastovėjo iki juosmens mėšle.
Antrojo pasaulinio karo veteranui Kulidžui Vinsetui (Coolidge Winesett) iš Virdžinijos buvo 75 metai, kada jis pateko į šią tiesiogine prasme neskaniai kvepiančią istoriją.
Vienišo pensininko namas buvo senas, be patogumų, tad savo reikalu jam tekdavo eiti į lauką. Vieną kartą jis nuėjo į tupyklą, o sutrūnijusios išvietės grindų lentos ėmė ir įlūžo. K. Vinsetas atsidūrė išmatų duobėje, iki pat juosmens –„biblijiniame pragare“, kaip jis pats vėliau ją pavadino. Savo jėgomis išsikapanoti jis nepajėgė, kadangi buvo amputuota kojos dalis, o vienos rankos po patirto insulto jis nevaldė. Taip jis ir išstovėjo tris paras savo fekalijų ežere, gindamasis nuo žiurkių, vorų ir gyvačių, kurios, kaip pasirodė, buvo ten dažni svečiai.
Galų gale, vietinis paštininkas atkreipė dėmesį, kad niekas nepasiima pašto, sunerimo ir nusprendė užsukti pas senuką. Eidamas per kiemą jis išgirdo silpną pagalbos šauksmą ir iškvietė gelbėtojus.
