Pristatome 5 filmus apie fotografiją ir geriausius pasaulio fotografus, kuriuos turėtų pamatyti kiekvienas šiai meno rūšiai prijaučiantis žiūrovas.
„Žemės Druska“ (angl. „The Salt of The Earth“, 2014 m.)
Daugeliui žinomas kaip vaidybinio kino režisierius, Wimas Wendersas įrodo esąs ir puikus dokumentalistas. 2014-aisiais į jo akiratį pateko legendinis brazilų fotografas Sebastião Salgado, kurio darbais režisierius žavėjosi ketvirtį amžiaus. Oskarui nominuotame filme W.Wendersas, vedinas fotografo sūnaus Juliano Ribeiro Salgado, leidžiasi į kelionę, kuri žiūrovo akyse virsta prisiminimų, pokalbių ir stulbinančių kadrų virtine, pasakojančia S.Salgado potyrius iš karščiausių pasaulio taškų. Ekologas, gamtos vaiku save vadinantis fotografas žemės druska vadina žmones, be atvangos niokojančius vieni kitus ir kenkiančius žemei, kuria vaikšto.
„Mes, žmonės, esame žiaurūs gyvūnai. Čia, Europoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje – visur mes esame be galo žiaurūs. Mūsų istorija yra karų istorija. Tai yra istorija be galo, represijų istorija, beprotystės istorija...“, - tikina S. Salgado, daugelį metų fotografavęs karo, skausmo ir nevilties niokotus regionus. Per atsitiktinumą tapęs fotografu vyras atskleidžia, kad fotografija tapo jo išsigelbėjimu, įkvėpimo šaltiniu, o pavojingas keliones pristato kaip vietas, kuriose jaučiasi privalantis būti – „privalau keliauti ten, kur pasauliui labiausiai skauda. Tam, kad nuotraukomis papasakočiau žmonijos istoriją.“ „Žemės druska“ emocionalumu, grožiu ir didybe paperka nuo pat pirmųjų kadrų. Visai kaip Sebastião nuotraukos, kurios – su niekuo nesupainiojamos. Juodai balti kadrai spinduliuoja gyvybe, juose meistriškai atskleidžiamos žmonių viltys ir baimės, o žaidimas šviesa ir šešėliais, tekstūrų pojūtis atima žadą – regis, vos akimirka ir statišku buvęs paveikslėlis ims judėti. Tai vienas tų filmų, kurių neįmanoma nupasakoti žodžiais – belieka jį pamatyti ir išgyventi. „Žemės druską“, žiūrovams virsiančią tikru įkvėpimo šaltiniu, galima išvysti didžiausioje vaizdo transliacijų internetu platformoje viaplay.lt. Filmą galite žiūrėti čia.
„Tūkstantį kartų labanakt“ (angl. „A Thousand Times Good Night“, 2013 m.)
Pagrindinė filmo herojė Rebeka – foto žurnalistė, dirbanti karštuosiuose pasaulio taškuose. Kiekvieną dieną jai į nugarą kvėpuoja mirtis, o objektyvas fiksuoja akimirkas, sukrečiančias pasaulį. Išsekintas žmonos darbo, sutuoktinis moteriai iškelia ultimatumą, tad Rebekai tenka spręsti kas - darbas ar šeima, yra jos ramybės uostas. Akimirką, kai, regis, pasirinkimas tampa akivaizdžiu, moteris ima svyruoti, o žiūrovas tampa fotografų mėgstamos tiesos liudininku – buvusių fotografų nebūna.
„Tūkstantį kartų labanakt“ – filmas apie priklausomybę fotografijai ir fotografiją kaip gyvenimo būdą, apie foto žurnalisto darbo prasmę ir ją lydinčias dilemas. Pagrindinį vaidmenį čia atliekanti aktorė Juliette Binoche stulbinančiai taikliai perteikia savo herojės pasirinkimą tarp jaukių namų, šeimos ir fotografijos, o žiūrovai šį filmą neabejotinai pamils už nesuvaidintą realybę ir emocionalumą.
„Gimę mylėti“ (angl. „Twice Born“, 2012 m.)
Romantinės istorijos centre atsiduria įspūdinga gražuolė Džema (akt. Penelopė Cruz), kuri, vedina 16-mečiu sūnumi, keliauja į Sarajeve vykstančią fotografijos parodą. Norėdama sūnui papasakoti apie jo tėvą, talentingą italų fotografą Diego, moteris mintimis sugrįžta į pašėlusią jaunystę, kuomet išgyveno iš koto verčiančią meilę. Sugrįžusi į praeitį Džema dar sykį panyra į nerimastingas dienas, kuomet, braidydama Sarajevo griuvėsiuose, atsidūrusi betikslio karo verpete, sužino paslaptį, pakeisiančią jos likimą...
Įspūdinga meilės istorija, jautri siužetinė linija ir dramatiški filmo „Gimę mylėti“ įvykiai didžiausias simpatijas pelno moterų tarpe, tad aistringa, painaus siužeto juosta yra tai, ką kiekvienas fotografas galėtų parodyti savo antrajai pusei.
„Amžinos akimirkos“ („Everlasting moments“, 2008 m.)
1907-ieji, Švedija. Marija įsimyli Zigfridą ir netrukus tampa jo žmona. Deja, santuoka nėra laiminga – savo susierzinimą ir nepasitenkinimą gyvenimu girtaujantis vyras linkęs išlieti ant žmonos ir vaikų. Monotonišku ir sunkiu buvęs Marijos gyvenimas netikėtai pasikeičia loterijoje laimėjus fotoaparatą. Išmokusi fotografuoti moteris suvokia, jog už buities rūpesčių slypi ir kitas pasaulis, o moters talentą pastebėję miestelėnai vis dažniau kreipiasi į ją prašydami įamžinti svarbiausias jų gyvenimo akimirkas. Deja, naujasis moters pomėgis visai nepatinka agresyvumu garsėjančiam jos sutuoktiniui... Jautrus ir šiltas filmas „Amžinos akimirkos“ pelnė nominaciją Auksiniam gaubliui, pateko į geriausių Oskarui nominuotų užsienio filmų trumpąjį sąrašą ir atskleidė kaip atsitiktinumas gali nušviesti slaptus asmenybės talentus. Ar reikia sakyti, kad šį filmą tiesiog verta pamatyti?
„Karo fotografas“ (angl. „War Photographer“, 2001 m.)
Iki skausmo atviras ir nuoširdus Christiano Frei dokumentinis filmas apie karo fotografą James Nachtwey ryžtasi papasakoti kokius sunkumus, profesinius iššūkius ir siaubą išgyvena karštuosiuose karo taškuose dirbantys fotografai. Pats James Nachtwey, vadinamas drąsiausiu ir ryškiausiu XX a. karo fotografu, didžiojoje filmo dalyje atlieka ir operatoriaus vaidmenį – kino ekrane matomi sukrečiantys vaizdai užfiksuoti ant fotografo objektyvo pritvirtinta kamera, taip sukuriant betarpiškumo jausmą.
Nors „Karo fotografas“ – bene labiausiai sukrečiantis, sunkus, kartkartėmis gąsdinantis ir šokiruojantis šio sąrašo filmas, sunku būtų rasti kitą juostą, kurioje taip tiksliai ir realistiškai būtų atvaizduota foto reporterio, dirbančio ne dėl šlovės ir pinigų, o dėl žmonių ir jų gyvybių, kasdienybė.
„Fotografija man – jėga, gebanti pažadinti žmogaus jausmus ir žmogiškumą. Jeigu karas juos žudo, fotografiją galėčiau pavadinti priešingu karui veiksmu. O jeigu žmogus ryžtasi rizikuoti ir neria į karinių veiksmų sūkurį, siekdamas kitiems parodyti toje šalyje vykstančius neramumus, sakau, jog jis veda derybas su visu pasauliu“, – apie savo darbą ir filmą „Karo fotografas“ pasakoja pagrindinis jo herojus James Nachtwey, ne sykį sužeistas karo lauke, tačiau kaskart be baimės sugrįžtantis atgal.
