1. „Po Pirmojo pasaulinio karo Kalnų Karabachas atsidūrė tarp dviejų jaunų valstybių – Armėnijos ir Azerbaidžano, kurios į jį pretendavo“, – teigiama straipsnyje.
SSRS priskyrė Kalnų Karabacho autonominę sritį (KKAS) sovietiniam Azerbaidžanui.
Subyrėjus SSRS Karabacho likimas tapo pagrindiniu Armėnijos ir Azerbaidžano ginčų objektu.
1991-ųjų rugsėjį vietos armėnai paskelbė Kalnų Karabacho respubliką, pasisavinusi sau teritorijas kurios net nebuvo numatytos pagal sovietinį skirstymą, taip pasisavinę dalį Azerbaidžano žemių; buvo tikimasi, kad respublikai vadovaus vietos armėnai nepriklausomai nuo Azerbaidžano. Prasidėjo karas.
2. Konfliktas Kalnų Karabache – ne „įšaldytas“, o „rusenantis“, rašo autoriai, polemizuojantys tradicinius stebėtojų įsitikinimus.
Visų pirma, karas baigėsi 1994-ais paskelbus ugnies nutraukimą, tačiau taikos sutartis niekada taip ir nebuvo pasirašyta.
Visų antra, susišaudymai vyko nuolat, o pastaraisiais metais – vyko snaiperių apšaudymai ir nedidelių karių grupių susidūrimai.
Trečia, Kalnų Karabache, skirtingai nuo kitu posovietinės erdvės konfliktų vietų, nėra dislokuota (bent jau oficialiai) rusų kariuomenė.
3. Dauguma Karabacho gyventojų yra prieš kompromisą, teigia straipsnio autoriai, remiantis savo 2010-2012 metų apklausų rezultatais.
Nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos gyventojai beveik vienbalsiai pasisako prieš azerbaidžaniečių-pabėgėlių grįžimą, o taip pat išsakė neprielankumą ir nepasitikėjimą savo „priešams“, apie teritorinį priklausymą Azerbaidžanui ten net nenorima girdėti.
„Karabacho gyventojai taip pat labai išsiskyrė pasididžiavimu savo etniškumu. 73 proc. pareiškė, kad „labai didžiuojasi“ savo etnine kilme, o 21 proc. – tiesiog „didžiavosi“.
Kalbant apie galimybę pradėti derybas laikantis principo „žemė už taiką“, svarbu suvokti kelis aspektus. Apklausos metu 85 proc. kategoriškai atsisakė grįžti prie sovietinių KKAS sienų. Kiek daugiau nei 60 proc. yra patenkinti dabartinėmis teritorijomis. Tačiau daugiau nei 70 proc. norėtų matyti dar ir tas teritorijas, į kurias įeitų ir dabartinės Azerbaidžano žemės, o taip pat konkrečiai neįvardijamą didelę „istorinę“ Pietų Kaukazo teritoriją, pasakoja straipsnio autoriai.
4. Karabacho gyventojai nėra įsitikinę taikių derybų sėkme ir mano, kad turėtų būti pasirengę kovoti už save kare.
Vos pusė Karabache apklaustų žmonių mano, kad taikos derybos baigsis sėkminai, ir tik 26 proc. galėtų galvoti apie nuolaidas žemės klausimais.
5. Karabacho konfliktas nors ir atrodo lokalus, tačiau į jį gali būti įtrauktos didžiosios pasaulio valstybės.
Visų pirma, Alijevo režimas Azerbaidžane šiuo metu patiria sunkumų dėl kritusių naftos kainų ir recesijos Rusijoje. Jis gali pamanyti, kad karas Karabache nukreips gyventojų dėmesį nuo vietinių problemų. Armėnija valdanti klika, kuri ne itin draugauja su demokratija, taip pat gali pamanyti, kad konfliktas paskatins gyventojus „susijungti po viena vėliava“.
Antra, atšalę Rusijos-Turkijos santykiai paskatino nesutarimus tarp prorusiškų ir proturkiškų grupių Azerbaidžane. „Tikėtina, Rusija gali užsimanyti tame regione dislokuoti savo taikdarius ir akcentuoti savo kaip nepakeičiamo lyderio regione vaidmenį, mano autoriai..
Trečia, I. Alijevo vizitas į Vašingtoną tapo pirmuoju geru ženklu po serijos kaltinimų gniaužiant spaudos laisvę ir pažeidžiant žmogaus teises šalyje. „Gali būti, kad asmeninis bendravimas su J. Kerry, J. Bidenu ir B. Obama I. Alijevui“ „atrišo rankas“ ryžtis kariauti? Tačiau tai sužinosime dar negreitai, teigia autoriai.
Kalnų Karabacho konfliktas gali greitai peraugti į platesnį, kuris paskui save įtrauktų Rusiją ir Turkiją bei sukels audras armėnų diasporoje.
Primename, kad po keturias dienas nuo pat praėjusio savaitgalio trukusių mūšių buvo pasirašytos paliaubos, tačiau jau penktadienį pranešta, kad Kalnų Karabache atsinaujino susišaudymai, kurių metu žuvo du armėnų kariai.
