Vienuolikoje kaimiškų seniūnijų šiuo metu veikia septynios Ukmergės pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) ambulatorijos. Tarp jų – Veprių ambulatorija. Gydytoja G. G. Šaulienė čia dirba jau 46-erius metus.
Neseniai ji buvo apdovanota rajono savivaldybės mero padėka „už atsidavimą gydytojo profesijai, atsakingą ir profesionalų darbą, sveikos gyvensenos propagavimą, tautiškų tradicijų puoselėjimą“.
Ukmergės PSPC vadovė Gitana Čepienė sakė, kad gydytojai norėta padėkoti už ilgametį darbą, profesionalumą ir atsidavimą tuo metu, kai labai trūko darbo rankų. Pasak įstaigos vyriausiosios gydytojos, G. G. Šaulienė yra vyriausia iš dirbančių gydytojų, o šiemet jos laukia ir gražus asmeninis jubiliejus.
Kurį laiką G. G. Šaulienė dirbo ir Deltuvos ambulatorijoje bei keliolika metų poliklinikoje. Kai COVID-19 pandemijos metu trūko gydytojų, ji, būdama garbaus amžiaus ir nežiūrėdama savęs, dirbo didžiuliu krūviu. Šiuo metu gydytojos krūvis sumažėjo, nuo kovo ji liko dirbti tik ten, kur ir pradėjo savo kelią, – Veprių ambulatorijoje.
Kaip papasakojo pati G. G. Šaulienė, ją, jauną gydytoją, iš sostinės į Veprius atvedė likimas. Sovietmečiu po studijų tekdavo atidirbti. Sostinėje likdavo tik tie, kurie vykdė mokslinius darbus. Kitiems vietos reikėjo žvalgytis rajonuose. Dirbant miesto poliklinikoje būtų tekę penkis kartus per mėnesį naktimis budėti. Jauna specialistė jau buvo sukūrusi šeimą, tad naktinių budėjimų norėjo išvengti.
Jai patarė pasižvalgyti vietos ambulatorijoje. O ir pačiai, užaugusiai Vilniuje, buvo smalsu, kaip kas atrodo kaime. Kadangi dažnai važiuodavo atostogauti pas senelius į Anykščius, Ukmergės kryptis buvo gerai žinoma. Tad ir ėmė darbo ieškoti šia kryptimi. Taip susirado vietą Veprių ambulatorijoje.
Jaunai gydytojai iš karto buvo pažadėtos geros sąlygos – Alytaus namelis su ūkiniu pastatu ir garažu. Į Veprius vyko trejiems metams, o pasiliko visam gyvenimui, savo prasmingais darbais krašto istorijoje įmindama pėdsakus.
Veprių ambulatorijoje G. G. Šaulienė pradėjo dirbti 1977 m. rugpjūčio 1-ąją. Nuo tada ji rūpinasi šio krašto žmonių sveikata. Ambulatorija veikė sename buvusios klebonijos pastate. Pasakojo, kad darbo buvo daug: prisirašiusių pacientų – 3 000, iš jų – per 1 000 Veprių profesinės technikos mokyklos mokinių.
Prisimena, kad pirmąjį mėnesį, kol sulaukė žadėtojo namelio, teko glaustis ambulatorijos palėpėje įrengtame butuke. „Klebonija, kurioje veikė ambulatorija, buvo visa sukrypusi. Bet tai manęs neišgąsdino. Net buvo savotiškai romantiška“, – pasakoja G. G. Šaulienė.
Po kurio laiko Vepriuose iškilo modernus ambulatorijos pastatas.
Liko visam laikui
Paklausta, kaip nutarė likti Vepriuose, gydytoja sako ir pati tiksliai nebeprisimenanti – matyt, likimas. Nors iš pradžių kas savaitę grįždavo į Vilnių, paviliojo čionykštė gamta ir ramybė.
„Vepriai yra tarp Kauno ir Vilniaus. Kas mėnesį galėjau vykti į konferencijas į abu miestus ir sekti visas naujoves. Dėl to buvo labai džiugu. Tais laikais ambulatorijos gydytojos alga buvo vos ne dvigubai didesnė nei tokiu pačiu etatu dirbant poliklinikoje. Turėjome jaukius namus. Įsikūrę kaime, gyvenome miesto sąlygomis. Kolūkis buvo gyvybingas, vyko daug kultūrinių renginių, nesijautė, kad gyventume kažkur nutolę nuo centro. Negarbinu tų laikų, bet, kaip jauna šeima, tikrai turėjome idealias sąlygas“, – prisimena gydytoja.
Darbe pasitaikydavo ir įsimintinų įvykių. Sykį, kai keliai buvo užpustyti ir mašinomis nepravažiuojami, lankyti naujagimių teko važiuoti arklio tempiamomis rogėmis. Kelionė buvo varginanti ir ilga.
Nelengvas metas buvo 1989 m. kovo 20 d. įvykus avarijai Jonavos „Azoto“ gamykloje. Nuodingas debesis tada pasiekė Veprius, apsinuodijo nemažai seniūnijos gyventojų. G. G. Šaulienė dėjo visas pastangas, kad vepriškiai sulauktų Sveikatos ministerijos pagalbos, kurios iš pradžių trūko.
Pasirinko homeopatijos kryptį
Šalies sveikatos sistemai persitvarkant, G. G. Šaulienė viena pirmųjų įgijo šeimos gydytojos kvalifikaciją, tačiau, pasak jos, ir iki tol, dirbdama ambulatorijos gydytoja, ji darė viską tą patį, ką dabar daro šeimos gydytojai. Tikrai ne mažiau.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsirado galimybė domėtis alternatyvia medicina. Sovietmečiu tokios teisės neturėjo. „O man viskas buvo labai įdomu“, – prisimena medikė. Ji pasirinko homeopatijos kryptį, tapo pirmąja rajone gydytoja homeopate. Iki šiol domisi naujovėmis, moko savo pacientus sveiko gyvenimo būdo.
Lygindama dabartines sąlygas su anuometinėmis sakė: „Medicina nepriklausomybės laikais pažengė labai ženkliai. Gavome modernią įrangą, kokią užsienio šalys turėjo jau seniausiai. Kraujo tyrimus darydavome ir anuomet, bet dabar jie daug tikslesni.“
Atkreipė dėmesį, kad dabar žmonės labiau rūpinasi savo sveikata. Tačiau Veprių bendruomenė, kaip ir visa visuomenė, sensta, pacientų skaičius mažėja.
Visuomeninė veikla
Lietuvai siekiant nepriklausomybės, G. G. Šaulienė iš karto įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, o nuo 1992 m. buvo Sąjūdžio įgaliotinė Vepriuose. Švenčių proga ir dabar puošiasi tautiniu kostiumu.
Puoselėdama tautos ir Veprių krašto tradicijas drauge su vyru Romu Petru Šauliu tapo fundatoriais, atkuriant Nukryžiuotąjį Baro konfederacijos koplytėlei bei liejant varpus Veprių bažnyčiai.
2000-aisiais R. P. Šauliui įkūrus nevyriausybinę organizaciją „SOS Vepriuose“, gydytoja įsijungė į jos veiklą.
„Aš ir dabar neturiu laisvų valandų“, – kalbėjo moteris.
Meilę gimtajam kraštui ir veiklumą ji paveldėjo iš tėvų. Mama Ona Serbentaitė-Navickienė buvo menotyrininkė, Lietuvos varpų tyrinėjimo pradininkė. Dirbdama Lietuvos kultūros ministerijos Muziejų valdyboje, vasaros ekspedicijų po Lietuvą metu ji išgelbėjo nuo sunykimo ne vieną liaudies meno kūrinį, taip pat išsaugojo Lietuvai daug meno kūrinių, kad šie nebūtų sunaikinti ar išvežti į Rusiją.
Tėvas scenografas Feliksas Navickas ilgą laiką buvo nacionalinio operos ir baleto teatro dailininkas.
Veprių ambulatorija
G.G. Šaulienė Veprių ambulatorijoje pacientų laukia pirmadieniais–trečiadieniai nuo 8 iki 11:30 val., ketvirtadieniais – nuo 12 iki 15 val., penktadieniais – nuo 8 iki 10 val. Kraujo tyrimai imami penktadienių rytais.
Taip pat čia dirba bendruomenės slaugytoja Daiva Minderienė, bendrosios praktikos slaugytoja Gitana Šidlauskienė ir akušerė Genė Astikienė.
Ambulatorijoje teikiamos ir mobilios sveikatos priežiūros paslaugos pacientų namuose. Pacientai lankomi pirmadieniais, antradieniais, trečiadieniais ir penktadieniais nuo 13 iki 16 val., o ketvirtadieniais – nuo 8 iki 12 val.
Dabar be išankstinės registracijos pas gydytoją vargiai pateksi. O seniau, prisimena G. G. Šaulienė, išankstinė registracija buvo neįmanoma, nes žmonės automobilių neturėjo, keliaudavo autobusais, tai priimdavo tada, kada atvykdavo.
Pagal reikalavimus vienam pacientui skiriama 15 min. – jų turi pakakti ir apžiūrėti, ir dokumentus užpildyti. Tačiau į laikrodį G. Šaulienė darbo metu sako nežiūrinti. „Yra ir naujų pacientų, su kurių ligų istorijomis reikia susipažinti atidžiau, o ir nuolatiniai pacientai su amžiumi turi vis daugiau ligų. Jei bendravimui su žmogumi skiri daugiau laiko, tai dokumentų pildymui aukoji savo laisvalaikį“, – pasakojo ji.
Autorė: Skaistė Vasiliauskaitė-Dančenkovienė
