Atvirame ir viešame laiške ji papasakojo savo istoriją – apie pirmus uždirbtus pinigus vos septynerių ir apie dabartinį vaikų auklėjimą.
Ji prisimena mačiusi vaizdą, kai vaikas, puolęs viešoje vietoje į isteriją, ėmė spjaudyti mamai į veidą ir sako, kad šis įstatymas tikrai peržengė ribas, o jo įkaitais tapo ne kas kitas, o patys tėvai.
„Augau kukliai gyvenančioje šeimoje. Tėvai niekada nebuvo pertekę pinigais. Jie vertėsi per galvą, kad būtume su broliu sočiai pavalgydinti ir aprengti. Tačiau tikrai neturėjome madingiausių rūbų ir negalėjome sau leisti visko, ko užsigeisdavo širdis.
Tikriausiai todėl ir negeidėme, nereikalavome, tik tyliai pasvajodavome. Matydavome, kaip tėvai džiaugiasi pagaliau sutaupę mums ką tik atsiradusiems garintiems džinsams ar turkiškiems megztukams. Ir mokėmės taupyti. Man buvo septyneri, kai tėvai ketvirtą ryto pakeldavo ir važiuodavome į mūsų ūkį rinkti braškių. Ir tokio amžiaus aš jau prekiavau turguje.
Tėvas su broliu nešiodavo dėžes su braškėmis, o mes su mama prekiaudavome. Patikėkite, aš tikrai sunkiai keldavausi paryčiais.
Smurtas? Prievarta? Nenusišnekėkite! Tai buvo pati geriausia gyvenimo mokykla. Esu už šią patirtį be galo dėkinga, nes būtent todėl esu dabar tas užsispyręs, kantrus ir ryžtingas žmogus. Ir taip, tik tėvai išmokė mane darbštumo.
Augant buvo visko. Su broliu pešdavomės taip, jog kaimynai sulėkdavo žiūrėti, ar mes neužmušėme vienas kito.
Brolis buvo provokatorius, o aš klyksnė. Kaip mano tėvai neišprotėjo... Ir taip, mus ir į kampą pastatydavo, ir nubausdavo neleisdami to ar ano. Rykštė?
Gavau jos vienintelį kartą nuo tėvelio, kurio kantrybės turėtų pavydėti visi. O tada, tą vienintelį kartą, jis neištvėrė. Po to verkėme abu su broliu ir tėvelis... Labai myliu savo tėvelį!
O Dieve, kiek kartų pagal dabartinį vaiko teisių įstatymą mus būtų atėmę iš tėvų!..Iš nuostabių tėvų...
Esu keturių vaikų mama. Ir mano šeimoje būna visko. Ir baudžiame neleisdami to ar ano:nepadarei, ko prašėme-mes irgi tavęs negirdime. Ir mano vaikai auga turėdami pareigų, žinoma, ne visos jos jiems patinka, juk mieliau būtų padrybsot prie ,, kompo'' nei sutvarkyt kambarius ar išnešt šiukšles. Ir susipykstame dėl to, ir ieškome kompromisų.
Oi, kokie nepatenkinti kartais būna mano paaugliai ir kokia supykusi būna mažoji! Ne, rykštės nėra, bet pakeltas balsas būna ir ultimatumai būna. Bet visi keturi mano vaikai, net ir šešiametė dukrelė jau moka užsidirbti pinigus. Ir jie jau žino, kas yra pareiga, atsakomybė, disciplina. Paklauskite mano vaikų, ar jie mane myli...
Mano didysis sūnus, kuriam tuoj devyniolika, ragavo rykštės. Jam buvo trys metai, patys tie vadinamieji ožiukai. Jam užeidavo baisūs isterijos priepuoliai. Tada nepaisant, kur yra, jis krisdavo veidu ant žemės, grindų, asfalto, šitaip susižalodamas, spardydavosi, draskydavosi, klykdavo iki mėlynumo ir imdavo dusti.
Raminimai nepadėdavo. Deja, turėdavau arba nupirkti, duoti jam to, ko jis užsigeisdavo, arba būdavo tikras košmaras. Vaikas greitai pagavo, jog tai veikia.
Pasipasakojau vienai psichologei, o ji patarė... vieną kartą duoti geros beržinės rykštės... Kalkite mane prie kryžiaus, bet aš tai padariau. Ir mano vaikas iškart stebuklingai pasveiko! Nebebuvo daugiau jokių isterijos priepuolių ir rykštės daugiau niekada neprireikė. O kiti vaikai apskritai be jos užaugo. Juk vaikai skirtingi, ar ne? Ar aš už mušimą? Ne!!!!!!!
Dažnai lankausi Norvegijoje ir matau vaikus, tampančius tėvus už nematomų virvučių lyg marionetes. Tėvai neturi balso, neturi teisių. Viskas atsisuka prieš juos-sistema tik ir laukia, kada gimdytojas bent griežtesniu tonu prabils į savo atžalą.
Mačiau kaip isterijoje parkritęs vaikas duodasi ant cemento, mama bando jį pakelti, o jis spjaudo jai į veidą. Visi žiūri, ką darys mama. Aš priėjau ir pamačiau kaip dreba tos moters rankos ir veidu rieda ašara. Tik paprašyk psichologo pagalbos-ir iš tavęs vien už pagalbos prašymą atims vaiką.
Man Norvegija – iškrypėliškos visuomenės pavyzdys. Taip! Ir nustokite ten gyvenantys lietuviai pulti į atlapus teigdami, jog norvegiškasis vaikų teisių modelis tobulas! Ne su vienu iš ten gyvenančiu lietuviu kalbėjau apie nuolatinį gyvenimą baimėje.
Ne, ir jie negeriantys, ne šiukšlės ir ne Lietuvos gėda! Mes, lietuviai, esame intelektualūs ir dvasingi-užtenka kalti mums į galvas, kokie mes negeri ir visur paskutinėje vietoje! Ir mums bandoma primesti jų gyvenimo normas...
Šiurpstu skaitydama naująjį vaiko teisių įstatymą-dėl nepritekliaus galima paimti vaiką? Dėl didesnio sergamumo irgi???
Ten daugiau absurdų, tiesiog nebesinori kartotis. Supuvo Europa ir visa tai daroma sąmoningai. Ir kalbėk tu nekalbėjęs apie patriotiškumą ir vienybę – visgi pinigai mūsų visuomenėje yra visagaliai. Ar mes liksime ir toliau gyventi savame krašte, jei būsime neišgirsti, jei didžiosios tautos dalies nuomonė bus sutrypta? Ne!!!!! Parduota!“, - rašoma laiške.
Pasidalinkite ir jūs savo istorija su mumis!
Dėkojame! Medžiaga sėkmingai išsiųsta redaktoriui.
Peržiūrėjus, ji bus patalpinta į straipsnį.
