Tačiau tai nėra visiška tiesa...
1. Iš tiesų mes negalime atskirti realybės nuo išmonės
Jūs tikriausiai žiūrėjote „Narsioji širdis“. Ir tikriausiai žinote, kad šis filmas paremtas realiais istoriniais faktais. Melo Gibsono herojus iš tikrųjų vadino Williamu Wallace ir jis tikrai gyveno Škotijoje pilių, žirgų ir nuostabių damų laikais. Ir mes, aišku, viską suprantame, kad kai kurios detalės buvo sugalvotos – tikrasis W. Wallace galbūt tikrai negalėjo šokinėti iš balkono į balną taip gražiai ir lėtai, kaip tai pademonstravo Holivudas.
Kokios būtent detalės? Kas yra tiesa, o kur išgalvojimas? Piktasis karalius, su kuriuo kovoja W. Wallace, jo mylimosios nužudymas, romanas su princese Isaballa, priešmirtinis šauksmas „Laisvė!“ - kas iš viso šito yra istorija, o kas išgalvota vardant kinematografinio dramatizmo?
Vargu, ar jūs žinote atsakymus. Ir koks gi pagaliau skirtumas? Juk tai smulkmenos, kurios nedaro jokios įtakos jūsų gyvenimui...
Galbūt tai tiesa, tačiau po „Nasrų“ triumfo žygio per kino teatrus, tarkim, ryklių medžioklė taip išpopuliarėjo, kad mes vos jų visiškai neišnaikinome.
Аbsoliučiai kiekvienas, kuris žiūrėjo šį filmą, žinojo, kad istorija yra išgalvota, o veikiantys asmenys – viso labo tik aktoriai. Visi žinojo, kad nebūna tokių didelių ryklių, kurie galėtų praryti valtį. Tačiau kuomet personažas-mokslininkas filme pareiškė, kad sustabdyti žmonių žudynes galima tik užmušus ryklį, protingi žmonės tai priėmė už tikrą pinigą.
Ir pradėjo žudyti ryklius, tikėdami tuo, ką jiems įteigė Holivudas.
Po to, kai įvyko filmo „Šaulys“ premjera, norinčių stoti į lakūnų mokyklas išaugo 500 proc. Kai pasirodė „Karatė vaikis“, visi vaikai staiga panoro įvaldyti kovinį meną. Ir taip toliau...
Aišku, jei kinas stengsis jums įteigti ką nors tokio, kas kertasi su jūsų ankstesniu gyvenimo įsivaizdavimu, mes greičiausiai tą informaciją ignoruosime. Arba tam, kad mus „perprogramuotų“ prireiks tūkstančio valandų atitinkamo meno. Vienok...
Batmanas (nuotr. Balsas.lt)
2. Istorijos kuriamos tam, kad būtų kontroliuojamas mūsų elgesys
Tai nėra eilinė paranojinė konspiracijos teorija – turime galvoje žmogiškosios kultūros pradmenų užuomazgas. Pagalvokite, kodėl mes su tokiu malonumu žiūrime begalę filmų apie superherojus? Kuo jie mus taip užkabina?
Skirtingos istorijų apie neįtikėtinus drąsuolius ir stipruolius variacijos atsirado neatmenamais laikais. Jo sklido iš lūpų į lūpas dar tais laikais, kai rašto nebuvo. Kodėl?
Viskas labai parasta – jie turi išmokyti žmones, kaip elgtis ir kokiais būti.
Prieš tūkstantį metų, kai mūsų protėviai gyveno gentimis ir medžiojo laukinius žvėris, nebuvo nei užrašytos istorijos, nei švietimo sistemos, kuri metų metus į vaikų galvas kaltų įvairias taisykles.
Ir tai buvo rimta problema, todėl, kad naująją kartą reikėjo mokyti ne tik medžioklės ir žvejybos gudrybių. Tarp genčių kildavo karai, o tai reiškia, kad reguliariai kildavo poreikis tokių jaunuolių, kurie būtų pasiruošę kariauti ir netgi, prireikus, žūti už savo gentį.
Taigi reikėjo įtikinti vaikus, kodėl jie turi nekęsti žmonių, kurie gyvena kitoje upės pusėje, kodėl jų gentis geresnė už kitas, ir dėl kokių priežasčių jie turi kariauti, nors jiems baisu ir visai nesinori.
Tam, kad į jaunų žmonių galvas būtų suguldyta visa išmintis, tekdavo rinktis du variantus: A) priversti metų metus kalti genties istoriją, kuri, beje, niekada nebuvo užrašyta, arba B) papasakoti nuostabią istoriją.
Pavyzdžiui apie tai, kaip kaimyninė piktoji gentis sumanė visus „mūsiškius“ paversti vergais, tačiau atsirado vienas drąsuolis, kuris visiškai vienas kovėsi visą naktį, nekreipdamas dėmesio į keturias priešų strėles, kurios styrojo jo galingoje krūtinėje. Ir kaip jis privertė priešus gėdingai sprukti. Aišku, po tokio pasakojimo kiekvienas mažas mokinys norėjo tapti tuo stebukladariu galiūnu.
Aišku, variantas B visais atžvilgiais kur kas veiksmingesnis. Ir nesvarbu, kas šioje istorijoje – tiesa, o kas perdėta. Svarbiausia, kad augančios kartos akyse ji formuoja visuomeniškai naudingą pasaulio paveikslą ir įtikina ją būti tuo, kuo jis reikalingas genčiai.
Tai visai nereiškia, kad čia blogai - jūsų gentis iš tikrųjų gali būti geresnė už tą, kuri kitame upės gale, ir jūsų giminės istorijoje gali atsirasti ištisa minia tikrų didvyrių. Ir išgalvotą istoriją jums bruka ne todėl, kad nori jus apgauti, o todėl, kad tai yra vienintelis būdas genčiai išlikti.
Jeigu mes priimame mitą kaip melą, kurį bet kuria kaina reikia demaskuoti, tai mūsų protėviams jis buvo, iš esmės, efektyvesnė tiesos versija. Nelabai varginanti klausytoją, be nereikalingų smulkmenų, lengvai įsimenama. Ir, žinoma, aukštasis pilotažas – dar ir ašarą išspausti.
Mitai apie herojus, kurie aukojasi vardan gėrio pergalės prieš blogį – tai yra būtent tai, kas civilizacijoms duodavo ir duoda galimybę vystystis.
O tuo tarpu, kai mūsų protėviai klausėsi istorijų apie savuosius didvyrius, susispietę apie laužą, mes perkame bilietą į kiną ir einame žiūrėti Betmeno, Džeimso Bondo ar Hario Poterio. Pateikimo forma pakito, bet tų istorijų tikslas vienas ir tas pats.
James Bond (nuotr. SCANPIX)
3. Istorijos kūrėjas visuomet turi slaptų ketinimų
Išmaningumo patikrinimo testas: ką bendra turi visi šie personažai:
Betmenas
Žmogus voras
Supermenas
Luke Skyvalkeris iš „Žvaigždžių karų“
Frodas iš „Žiedų valdovo“
Haris Poteris
Na ką, sumetėte? Teisingai, visi jie – našlaičiai.
Manote, tai atsitiktinumas? Manote, autorius tiesiog metė į viršų monetą? Arba, gal būt, tai toks slaptas mygtukas, kurį paspaudus galima įdėti į mūsų smegenis ką tik nori, prasilenkiant su logika?
Iš tikrųjų, visos šios istorijos turi stebėtiną galią. Kiekvieną kartą jūs išeinate iš kino teatro truputį kitoks žmogus.Tegul kitoks tik per milimetrą, bet kiekvienais metais jūs suspėjate praleisti šimtus valandų, žiūrėdamas tokias istorijas. Ir jeigu susumuosite visus įvykusius pokyčius, pamatysite, kad šios istorijos faktiškai jus formuoja.
Ne, jokios konspiracijos čia nėra (na, arba beveik nėra), ir vis tik kiekviena kino istorija būtinai turi tam tikrą superidėją.
Pavyzdžiui, „Transformeriai“ įrodinėja, kad kautynės – tai gražu ir patrauklu, kad karinė technika turi tam tikro erotiškumo, kad triuškinti viską savo kelyje – linksma ir efektinga ir visuomet viskas baigiasi sėkmingai. Ir, svarbiausia – norėdamas nugalėti, gėris turi būti brutalesnis, valdingesnis ir agresyvesnis už blogį.
Mes visiškai nemanome, kad Michaelis Bay (režisierius ir prodiuseris) – kažkokių tamsiųjų jėgų, bandančių praplauti jums smegenis, slaptas ginklas. Visiškai ne. Na, bent jau ne didesnis ginklas, negu „Nasrų“ kūrėjai – jie juk neturėjo tikslo išnaikinti ryklius.
Visi jie bandė padaryti kasinį kiną. Tik kiek. Bet, nepriklausomai nuo Holivudo eilinio superfilmo autorių tikrųjų ketinimų, tam tikra „žinutė“ jame visada yra, ir ji taip ir taikosi įlįsti į jūsų sąmonę ir pasilikti ten visam laikui.
Štai kodėl, kada viena pusė ginče apsiputojusi įrodinėja, kad „Holivudas stengiasi praplauti mums smegenis“, o kita ironiškai pastebi, kad, girdi, „Michaeliui Bay'ui tam neužteks proto“ - abi jos yra neteisios.
„Žiedų valdovo“ autorius ne kartą buvo kaltinamas rasizmu, todėl, kad jo filme orkai yra blogi, tiesiog todėl, kad jie orkai, gnomai yra godūs, todėl, kad jie gnomai, o Aragonas herojus, kadangi toks jo kraujas. Šie kaltinimai ir teisingi, ir ne vienu ir tuo pačiu metu. Teisingi, kadangi taip jau viskas Tolkieno vaizduojamame pasaulyje sutvarkyta.
Niekas išgalvotame pasaulyje nesidrovi daryti nepagrįstus apibendrinimus. Stebuklingas Frodo kardas švyti, kai prisiartina tam tikri padarai – orkai, o ne kokie nors priešai apskritai. Nagi, pamėginkite parašyti istoriją, kurioje pistoletas švyti artinantis, tarkime, arabams...
Bet, kita vertus, kaltinimai Tolkieno adresu neteisingi, kadangi jis nesivadovavo tokiais sumetimais, kaip, tarkime: „Nagi imsiu ir parašysiu ką nors tokio, kas įtvirtintų baltosios rasės pranašumą. O baltąja rase tebūnie elfai!“ Jis paprasčiausiai rašė taip, kaip jam rašėsi.
Čia nėra jokios konspiracijos, jokių sąmokslų – tą galima teigti su 99 procentų garantija. Paprastai tai tiesiog kine dirbančių žmonių grupė, kiekvienas iš jų su savo skaudamomis temomis, išankstiniais nusistatymais, prietarais, nemandagiais poelgiais ir polinkiais. Jie gali būti sąmoningi ir nesąmoningi. Bet jie vis tiek persiduoda žiūrovui, kadangi būtent iš jų ir lipdomos istorijos.
Michaelis Bay turi tam tikrą požiūrį į moteris ir jų vaidmenį pasaulyje – ir kada jūs pažiūrėsite jo filmą, jūs bent šiek tiek pakoreguosite savo asmeninę nuomonę šiuo klausimu.
Kadras iš filmo „Haris Potteris ir mirties relikvijos“ (Kino platintojų nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
4. Jus išaugino ir auklėjo populiarioji kultūra
Atsakykite negalvodami: kiek kartų jūs turite teisę paskambinti, jeigu būsite suimtas?
Vieną kartą, ar ne? „Aš turiu teisę vieną kartą paskambinti“, - vos ne kiekvienas areštuotas žmogus būtinai pasakys jį areštavusiam policininkui.
Ir čia policininkas su malonumu paaiškins, kad tai tik miesto legenda. Šis hipotetinis areštuotasis, o kartu ir jūs – jūs abu tikite, kad turite teisę paskambinti, kadangi matėte tai per televiziją.
Iš tikrųjų, beveik viskas, ką mes žinome apie teisėsaugos sitemą, atėjo pas mus iš žydrųjų ekranų. Ar kas nors iš jūsų bent kartą buvo prisiekusiuoju? Ar jums teko dalyvauti posėdžiuose, ar kas nors jums aiškino, kaip viskas turi būti?
Štai kodėl filmai pasiekė tiek daug, formuodami jūsų asmenybę: todėl, kad jūs pasąmonėje manote, jog dauguma tų išgalvotų istorijų nebuvo išgalvotos.
Žinoma, jūs žinote, kad „tikroviškas melas“ su Arnoldu Schwarzeneggeriu – viso labo tik vidutiniškas „kovinukas“, ir puikiai suprantate, kad realiame gyvenime niekas nesugebėtų nušokti nuo Vašingtono dangoraižio. Bet jūs nežinote, kad Vašingtone apskritai nėra dangoraižių. Netgi jei filmas buvo prasimanymas, dėl dangoraižio jūs neabejojote vien tik dėl to, kad tam nebuvo priežasties.
Dabar pagalvokime apie tai, kiek daug kitų savo gyvenimo aspektų jūs suvokiate per Holivudą. Jeigu jūs gyvenate kaime, iš kur jūs žinote, koks gyvenimas mieste, ir atvirkščiai? Jeigu jūs niekada nebuvote Paryžiuje, tai iš kur atsiranda atmintyje iškylantys paveikslai?
Tikrovė tokia, kad daugybė sukauptų faktų, kuriais perpildyti jūsų smegenų rūsiai, buvo surinkta iš populiariosios kultūros, ir dažniausiai jūs neprisimenate, iš kur vienas ar kitas atsirado. Tai vadinama šaltinio amnezija. Bet kokiu atveju jūs laikysite tam tikrą faktą tikru, jei tik neatsiras tam prieštaraujančios informacijos. Beje, būtent dšl tos priežasties mitų griovėjai ir toliau išeina į eterį.
Taip kad ką jaudina, kad benzino bakai nesprogsta, kai į juos šaudote? O ką, jei krūva jūsų faktų, vertų bet kurios smalsiųjų viktorinos, nėra tikslūs?
Ką, manote, šis principas netaikytinas kokiam nors svarbiam dalykui?
Kada jūs einate į pirmąjį pasimatymą, jūsų smegenyse būna nupieštas paveikslas, kaip viskas turi būti – kaip jūs abu turite elgtis, ką paprastai tokiais atvejais daro žmonių pora, kuris iš jūsų turi mokėti, ir taip toliau. Iš kur tas paveikslas? Jūs lankėte pasimatymų kursus pradinėje mokykloje? Arba gal jums apie tai papasakojo tėvai? Žinoma, ne. Visa tai jūs matėte per televizorių.
Kitaip tariant, jūsų pasaulį formuoja išgalvotos istorijos. Instinktyviai jūs atmetate šią idėją, kadangi negalite pakęsti jau vien tos minties, jog kažkas kitas, o ne jūs pats, gali daryti iš jūsų tai, kuo jūs esate.
„Paistalai, - pasakysite jūs. - Aš žiūriu kino filmus ir telešou savo malonumui. Tai leidžia man atjungti smegenis ir atsipalaiduoti!“
Teisingai, bet kodėl tai suteikia jums galimybę atsipalaiduoti? Prasimanymas – tai puikus dalykas, kadangi jis leidžia pabėgti nuo nuobodaus realaus pasaulio ir pasinerti į tą, kuriame jūs norėtumėte gyventi. Ir tas prasimanymas, būtent jis, iš esmės, suformuoja mus, padarydamas tokiais, kokie esame – galų gale, mes visą savo gyvenimą bandome padaryti realų pasaulį panašų į prasimanytą. Prisiminkite – iš pradžių buvo mokslinė fantastika – kosminiai skrydžiai vėliau.
Mus ir toliau į priekį varo mitas.
