Iš Vilniaus kilusios Robertos Orlauskaitės istoriją prieš kelis metus išgirdo visa Lietuva. Tuomet jauna mergina buvo viena pirmųjų, kuri išdrįso kalbėti garsiai apie savo negalią bei gyvenimą po sudėtingos avarijos.
Pasiteiravus, kaip Roberta gyvena šiandien, pašnekovė nusišypso, kad šiuo metu jai be galo patinka keliauti po įvairias pasaulio šalis ir visuomet sugrįžti į taip mylimą Vilnių: „Čia labai gražu, smagu.
Šiuo metu visos mano veiklos yra gana įtemptos, dirbu pilnu etatu, laisvalaikiu vaikštau mokytis dainuoti. Kadangi turiu švenčių dekoravimo verslą, šiemet visi vasaros savaitgaliai yra užimti. Žinoma, didžiąją laiko dalį skiriu savo dukrytei, turbūt, kad šias pareigas reikėtų pačioje pirmoje vietoje įvardinti (nusijuokia).“
Vilnietė priduria, kad mokytis dainuoti ją paskatino šokių projekte sutikta operos solistė, kuri Robertą įkvėpė pabandyti, kadangi niekada nėra vėlu pradėti mokytis kažką naujo. Atsakydama į klausimą, ar vis dar puoselėja savo šokių įgūdžius po dalyvavimo projekte, R. Orlauskaitė nusišypso, kad tai buvo tarsi vienas labai gražus nuotykis
„Per projekto laiką labai pasikeičiau. Kiekvieną savaitgalį tekdavo vis kitaip atrodyti, todėl kartais būdavo nedrąsu, galvodavau, o kaip aš atrodysiu, kas, jeigu man netiks, tačiau paskutinėmis akimirkomis viskas būdavo tobulai.
Šokiai liko kaip gražus prisiminimas ir įsimintinas laikas, tačiau šiuo metu nieko panašaus neplėtoju. Tikriausiai, būtų sunku fiziškai atrasti jėgų ir laiko. Sakiau, kad galbūt ateityje bus smagu kartu sušokti su partneriu dar vieną šokį. Iki pat dabar su juo bendraujame, palaikome ryšį, esame puikūs draugai“, – teigia moteris.
Dalintis savo istorija, kuri įkvepia nepasiduoti kitus lietuvius – Robertos misija. Tame ji mato didžiulę prasmę, ypatingai tuo metu, kai sulaukia atgalinio ryšio.
Netikėta avarija
Būdama 21-erių metų, R. Orlauskaitė kartu su savo drauge, dirbdamos įprastą darbą, nusprendė, kad yra pats laikas pasimėgauti jaunyste ir kraustytis padirbėti vasarai į užsienį. Merginos nieko nelaukusios 2004-ais išsiuntė savo gyvenimo aprašymus į įmonę, kuri ieškojo animatorių Graikijos saloje – Rode.
„Taip nutiko, kad mes abi tikome ir buvome paskirtos dirbti į tą patį viešbutį, todėl net nedvejojome, kad bus smagus laikas ir puikus pasiūlymas padirbėti užsienyje bei pagyventi 4 žvaigždučių viešbutyje, kuriame viskas įskaičiuota.
Išvykome į Graikiją darbuotis visam sezonui, kuris buvo numatytas nuo kovo iki lapkričio mėnesio. Kartu su drauge ten atvykome balandžio pabaigoje, prieš pat viešbučio atidarymą. Žinoma, darbas nebuvo toks lengvas, koks iš pirmo žvilgsnio mums atrodė. Jeigu tikėjomės linksmybių, tai susidūrėme su sunkumais, kadangi animatoriams teko nuo pat ryto iki vakaro užimti viešbučio svečius“, – pasakoja pašnekovė.
Po ilgos darbo dienos viešbučio animatoriams tekdavo ne tik rengti pasirodymus, tačiau ir atkakliai juos repetuoti. Susirinkę iš įvairiausių šalių darbuotojai kūrė miuziklus, atkartodavo žymias pjeses:
„Ruošėme vieną miuziklą „Lord of The Dance“, kuris buvo be galo sudėtingas, kadangi teko gerai paplušėti, jog pavyktų jį atkurti, surepetuoti. Ilgai jam treniravomės. Na, o kadangi pasirodymas buvo be galo sėkmingas – nusprendėme, kad reikia jį atšvęsti visiems kartu šalia esančiame miestelyje.
Išvykome su komanda, tačiau neįvertinome to, kad buvome visi labai pavargę, todėl norėjome netrukus grįžti atgal į viešbutį, į lovą. Mus su drauge į viešbutį pasisiūlė parvežti vaikinukai su motoroleriais. Juos žinojome iš matymo, nes prie viešbučio nuomodavo jachtas, siūlydavo poilsiautojams keliones.
Būtent šios kelionės metu atgal į viešbutį ir įvyko autoįvykis. Lenkėme automobilį, o prieš mus netikėtai išlindo kitas automobilis, tad vairuotojui nebeliko kur trauktis. Trenkėmės į jį, o smūgio metu koją man nutraukė iš karto.“
Roberta teigia, kad motorolerį vairavęs vaikinas, viso labo, nukentėjo tik nusibrozdindamas šonkaulius. Įvykio vietoje ištikta šoko būsenos, pašnekovė net nesuprato, kas įvyko, nejautė jokio skausmo.
„Norėjau atsikelti ir išeiti. Nors pati ir mačiau visą vaizdą, tačiau smegenys nesugebėjo priimti to fakto, kad čia nėra gerai. Iš pradžių man atrodė, kad koja tik lūžo. Tą bandė pasakyti ir aplinkiniai tam, kad mane nuramintų, tačiau situacija ir pati vėliau paaiškėjo...
Vairuotojas buvo taip pat nugabentas į ligoninę, iš kurios vėliau pabėgo. Tikriausiai, nenorėjo prisiimti atsakomybės, todėl išplaukė iš salos. Jis taip pat niekada ir neatsiprašė, nepasiūlė pagalbos, nors tai padaryti galėjo per visą mėnesį, kol gulėjau išvežta Kretos ligoninėje. Pagalbos iš tiesų reikėjo, nes negalėjau nei susikalbėti, nei kažko paklausti“, – atsidūsta pasakodama R. Orlauskaitė.
Gyvenimas nesustoja
Į Kretos ligoninę iš Rodo salos išgabenta moteris buvo iškart hospitalizuota, kadangi į įvykio vietą atvykę medikai iškart pasakė, kad niekuo negali padėti, nes tai yra be galo rimta trauma. Į ligoninę Roberta buvo išskraidina sraigtasparniu:
„Ten man bandė operacijos metu koją prisiūti, kad ši funkcionuotų, tačiau po trijų parų pastebėjo, kad visai neatgyja kraujotaka, koja mėlynuoja ir toliau šąla. Galiausiai gydytojai pasiūlė ją amputuoti.
Tokios nelaimės Graikijoje nebuvo retas atvejis, todėl mane iškart nuramino, kad dauguma žmonių gyvena ir toliau įprastą, normalų gyvenimą, tačiau man, merginai iš Lietuvos, buvo sunku suvokti, kaip bus, kadangi internete nebuvo jokios informacijos, kaip mūsų šalyje gyvena tokie žmonės.“
Visgi, sprendimą amputuoti koją Roberta priėmė ne viena. Apsispręsti padėjo ir į Kretą atvykusi moters sesuo, ir mama. Pašnekovė sako, kad tik šiuo metu, kai pati yra mama, gali įsivaizduoti, ką tąkart teko išgyventi jos mamai bei seseriai:
„Manau, kad jos jautė dvigubai didesnį skaudulį nei aš pati. Dažniausiai taip jau su tėvais būna. Tačiau mano mama ir sesuo niekada prie manęs neverkė, nerodė ašarų, tad tai buvo mano didžiausia stiprybė. Mačiau, kad jos neverkia, tad irgi supratau, kad negaliu rodyti savo ašarų, nes kitaip joms dar labiau skaudės nei man. Ilgainiui prie to visai pripratau, tad ašarų neliko.“
Po mėnesio, praleisto užsienio ligoninėje, Roberta reabilituotis grįžo į Lietuvą. Pasiteiravus, kaip pavyko, visgi, emociškai nepalūžti, moteris teigia, kad net ir kilus klausimų ji bandydavo save motyvuoti bei ieškoti kuo daugiau informacijos, kaip atrodys naujasis gyvenimas.
„Iš tiesų, tuo metu, atrodė, kad nebežinau, kaip gyventi. Kildavo įvairiausi klausimai, pavyzdžiui, kaip bus nėštumo laikotarpiu, ar galėsiu dėvėti sukneles, kaip reikės susirasti antrą pusę. Šie klausimai gąsdindavo, kadangi neturėjau su kuo pasikalbėti. Jeigu būtų buvęs toks žmogus, kuris būtų tą patį praėjęs, patartų, būtų buvę daug ramiau, lengviau, o tą kartą kankino nežinomybė.
Visgi, labiausiai motyvavo nepalūžti tai, kad kuomet man buvo atliekama kosmetinė operacija kojos galūnei, nes ji pūliavo ir negijo, gavau ligoninėje darbo pasiūlymą. Sakiau, kad aš juk nevaikštau, negaliu, o jie sakė, kad lauks manęs kiek tik reikės. Būtent tai ir motyvavo. Žinojau, kad turiu išmokti vaikščioti, nes manęs laukia darbas“,– nusišypso žavinga vilnietė.
„Vaikas viską supranta“
Gavusi darbo pasiūlymą ortopedijos įmonėje, R. Orlauskaitė ten pradirbo beveik šešerius metus, o šiuo metu save tobulina kiek kitoje srityje – dirba tarptautinio verslo sektoriuje.
Be to, nors iš pradžių po operacijos Robertai atrodė, kad tam, jog galėtų įpirkti kojos protezus, teks gerai padirbėti, visgi, nutiko taip, kad jais pasirūpino valstybė.
„Protezų sumos Lietuvoje yra labai įvairios. Šiuo metu yra pakitusi kompensavimo suma, todėl sakyčiau, kad yra gera situacija, kuomet valstybė pasirūpina tuo, kad gaučiau kuo pilnavertiškesnį gyvenimą. Už protezus, kuriuos turiu, nieko iš savo kišenės nemokėjau, nes viską kompensavo valstybė.
Žinoma, buvo konferencijos, kuriose reikėjo įrodyti, kam man to reikia, tačiau aš atkakliai gyniau save ir dabar džiaugiuosi, kad įvyko tokie pokyčiai ir turiu kojas“, – nusijuokia Roberta.
O ir iš tiesų, protezų moteris turi ne vieną. Kiekvienas protezas yra skirtas vis kitai veiklai. Roberta juokauja, kad viena koja yra pagrindinė, kitą turi įsidėjusi į automobilio bagažinę kaip atsarginę, trečioji – skirta plaukimui, ketvirtoji – bėgimui.
„Kad būtų smagiau, su dukryte kojoms esame davusios ir vardus“, – nusišypso ji. „Prieš daugiau nei pusę metų ji suprato, kad mama yra kitokia nei kitos mamos, kadangi aš turiu geležinę koją, kurios neturi kitos. Teko vaikui paaiškinti paprasta kalba, kas atsitiko.
Ji yra be galo supratingas vaikas, žino, kad negaliu daryti tam tikrų dalykų be protezų, kad negaliu imti ir bėgti, plaukti ar net pakilti iš lovos be jo. Kartais rytais ji man ir pati atneša protezą, kad man būtų tik lengviau.“
Dabar keturių metų mergaitę auginanti Roberta sako, kad ir pati kartais pamiršta, jog turi negalią. Net ir šalia esantis draugas „geležinės“ Robertos kojos nebemato, duoda ką nors sunkesnio kelti, užsimiršęs, kad to moteris daryti negali. „Kurį laiką jau visai to nebepastebime“, – priduria R. Orlauskaitė.
