„Sony World Photography Awards“ – tai nuo 2007 m. vykstantis vienas didžiausių ir prestižiškiausių pasaulyje fotografijos konkursų, vykdomas Pasaulio Fotografijos organizacijos, vertinantis darbus įvairiose kategorijose.
Jame kasmet pateikiami šimtai tūkstančių nuotraukų iš visų pasaulio šalių, o darbus vertina pripažinti fotografijos ekspertai iš leidybos srities, muziejų ir žiniasklaidos. Laimėtojų nuotraukos demonstruojamos „Sony“ pasaulinės fotografijos parodoje Londone, prestižiniame Somerset House.
Su naujienų portalu tv3.lt kalbėjusi I. Lozuraitytė plačiau pakomentavo, kaip vyksta prestižinis konkursas. Kaip pasakojo fotografijos entuziastė, jis yra suskirstytas kategorijomis ir vyksta keliais etapais. Kiekvienoje kategorijų iš šimtų tūkstančių atsiųstų nuotraukų išrenkami finalininkai, o vėliau – ir laimėtojas. Lietuvė su savo fotografija pateko tarp Europos regiono finalistų.
„Visos nuotraukos, kurias į konkurso atvirąją kategoriją pateikė fotografai iš valstybių, dalyvaujančių nacionalinių ir regioninių apdovanojimų programoje, yra automatiškai svarstomos ir regioniniams apdovanojimams. Šiemet regionų kategorijoje varžėsi nuotraukos iš 54 šalių“, – komentavo ji.
Dalyvauti nusprendė paskutinę minutę
Ievai tai buvo pirmoji patirtis fotografijų konkurse, todėl ji ne tik nesitikėjo tokio įvertinimo, bet ir dalyvauti sugalvojo bene paskutinę minutę: „Konkursui reikėjo pateikti ir nuotrauką, ir gana išsamų jos aprašymą. Todėl man buvo svarbiausia spėti sudalyvauti, jei jau sugalvojau tai daryti.“
I. Lozuraitytė sėkmės konkurse sulaukė su fotografija „From Fascism to Fendi“, užfiksuota Romoje. Įdomu tai, kad nuotrauka padaryta telefonu. Kaip pasakojo mergina, joje matome Palazzo della Civiltà Italiana – ikonišką Italijos racionalizmo ir fašistinės architektūros pavyzdį, kuriame įsikūrus Italijos mados namų „Fendi“ būstinei, kilo daug diskusijų.
„Žiniasklaidoje buvo diskutuojama politinio nejautrumo bei architektūros ir politikos santykio temomis. Man ir norėjosi perduoti emocinę įtampą, raginančią persvarstyti pastatų su prieštaringa istorija paskirtį.
Juk meno ir politikos santykiai, ypač, kai dar įsipina ir komerciniai elementai, verslo interesai, yra labai kontraversiški. Beje, tai pasakytina ir apie Lietuvoje esančių tokios pat lemties pastatų likimo audringus svarstymus“, – sakė I. Lozuraitytė.
„Užsivedė“ per karantiną
Pasidomėjus, kaip Ievos gyvenime atsirado fotografija, mergina teigė, kad šis pomėgis gimė netikėtai. Fotografuoti ji pamėgo paauglystėje, kai gimimo dienos proga gavo veidrodinį fotoaparatą.
„Tačiau tai buvo kasdienis buitinis ir turistinis fotografavimas. Beje, kaip turistinis, ne itin patogus, nes sunku su savimi nešiotis didelį fotoaparatą. O per karantiną tuščios Vilniaus gatvės leido visai iš naujo pamatyti tarsi apnuogintą miestą, be žmonių foninio triukšmo.
Ir tada „užsivedžiau“. Juo labiau, kad vaikystėje svajojau tapti architekte, man visada patiko gražiai suformuota erdvė. Fotografija savaip grąžino mane prie vaikystės svajonės“, – pasakojo pašnekovė.
Visgi Vilnius nėra pagrindinis Ievos fotografijų objektas – ji turi gausią kolekciją nuotraukų ir iš kitų šalių, kuriose teko lankytis: „Šiame konkurse taip pat laimėjo Italijoje daryta nuotrauka. Žinoma, kadangi esu vilnietė, automatiškai susikaupia daugiau gimtojo miesto fotografijų – kasdien vaikščiodama po Vilnių vis aptinku įdomių vietų, o kartais jau žinomos lokacijos atsiskleidžia netikėtais rakursais.“
Fotografija – tik pomėgis
Tiesa, fotografija nėra pagrindinė Ievos veikla. Kaip sako pati mergina, jos kasdienybė tokia, kaip ir daugumos Vilniaus biurų žmonių, mat karjerą ji kuria SEB banko teisininkės pareigose.
„Po darbo mėgstu geras knygas, filmus, jaukias kavines, toliau lepinti du išlepintus savo šunis, keliauti. Fotografuoju laisvalaikiu, kai tik pamatau mane sudominusį objektą ar nematytą rakursą. Kol kas iš to praktiškai neuždirbu, net nesu kėlusi sau tokio tikslo“, – pripažino ji.
Pasiteiravus, ar svajoja fotografiją paversti pagrindine savo veikla, Ieva tuo suabejojo. Anot pašnekovės, tokiu atveju tektų taikytis prie užsakovų reikalavimų, būtų prarasta kūrybinė laisvė.
„Tai naikintų bet kokią kūrybos prasmę. Fotografijos amatininke būti tikrai nenoriu. Man patinka grynojo estetizmo, „menas menui“ idėja. Tiesa, ambicijų turiu, bet kaip viskas susiklostys, parodys laikas. Daug kas mano gyvenime klostosi pagal posakį, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“, – šyptelėjo I. Lozuraitytė.
