Ar jūs nepavargstate nuo rutinos, ar nesijaučiate taip, tarsi gyventumėte visai ne savo gyvenimą? Kasdienis bėgimas uždaru ratu neretai priverčia susimastyti net ir visai sėkmingai šiame gyvenime įsitvirtinusius žmones.
Priverčia susimastyti dėl to, kad tikslai ir gerovė bandoma pasiekti priemonėmis, kurios niekaip nesibaigiančiame kelyje į tuos siekius paverčia pamiršti ir save patį, ir pačius artimiausius žmones. Tačiau viską keisti iš pagrindų pasiryžta tik vienas kitas. Juk pragyvenus gerą gyvenimo gabalą labai sunku atsisakyti įpročių ir stabilumo. Tačiau jei vidutinio vyro amžiaus krizė įsisiautėja žmoguje, kuriam kur ne kur dar rusena pionieriški laužai – galima tikėtis įdomių rezultatų. Taip pakeitę savo gyvenimą žmonės sako, kad tam nebūtini net ir dideli pinigai.
Tokį keistuolį teko sutikti Berlyne. Rolfas Johanesonas jau perkopęs 50 – imt, apie 20 metų dirbo fotografu pagrindinėms Vokietijos ir Europos naujienų agentūroms. Prieš dešimtmetį užkietėjęs vienišius butą rytinėje Berlyno dalyje iškeitė į gyvenimą cirko vagonėlyje. Tiesa, šiame vagonėlyje yra ir normali santechnika, miegamasis, darbo kabinetas ir netgi šildomos grindys.
Rolfas ir toliau fotografuoja, tačiau dabar naujienų agentūroms ir įvairiems žurnalams pardavinėja nuotraukas, kuriose įamžino savo čigoniško bastymosi vietose užfiksuotus vaizdus ir žmones. Žiemą kelias nuveda į Europos pietus, na o toliausiai nuo gimtų kraštų Rolfo vagonėlis stovėjo Artimuosiuose rytuose. Libijoje ir Izraelyje jis ir žiemojo, ir darė nuotraukų ciklą „National Geografic“ žurnalui.
Šiame vagonėlyje yra ir normali santechnika, miegamasis, darbo kabinetas ir netgi šildomos grindys. R. Johaneseno archyvo nuotr.
Apie pasirinktą klajoklišką gyvenimo būdą Rolfas kalbėjo paprastai – „Aš tenorėjau išlikti laisvas. Ir gyventi pats sau.“ Berlyne vyriškis dabar apsilanko kartą ar du per metus, tiesiog pravažiuodamas. Čia jo draugai ir kolegos. Tačiau ilgiau kaip keletą savaičių gimtinėje fotografas neužsibūna ir juokauja, kad toks elgesys – savotiškas jaunystės eleksyras, neleidžiantis senti bent jau sielai.
Pasirodo, Keruako dvasia dar gyva ir 21 amžiaus pasaulyje. Vieni taip bėga nuo finansų krizės, kiti vėl bando surasti savo prarastąjį Aš. Ir sutikite, kartais tokie pavyzdžiai taip gundo...
Almantas Karčiauskas
