Atkūrus nepriklausomybę, neužilgo kilo idėja prie Seimo vakarinio fasado pastatyti Laisvės paminklą. Geresnę vietą jam sunku būtų ir surasti, o paskelbtas konkursas, kiek žinau, sulaukė ne vieno puikaus patriotiškai nusiteikusio skulptoriaus “Laisvės” projekto. Deja, ši idėja tilo nutilo, kol ją visiškai užgožė nežinia kieno sugalvota kita iniciatyva, išreikšta Seimo 2000 m. liepos 11 dienos nutarimu. Jame sakoma: ”Pritarti partijų ir visuomeninių organizacijų iniciatyvai kreiptis į LR piliečius, įmones, organizacijas, kviečiant aukoti lėšų Sausio 13-osios memorialo prie LRS rūmų projektui įgyvendinti”.

Apie tą memorialą tuomet galima buvo pasiskaityti tik pačiame nutarime. Lyg kokiame vyskupų laiške, Seimas, “prisimindamas geros valios žmonių maldas Švč. Mergelei Marijai, įprasmindamas laisvės gynėjų auką Lietuvai, siekdamas sudaryti galimybę… susikaupti brangioje visiems Lietuvos žmonėms vietoje, nutaria įamžinti Sausio 13-osios įvykių atminimą memorialu, kuriame būtų išsaugoti prie Seimo rūmų išlikę gynybos įtvirtinimo fragmentai, papildant juos Švč. Mergelės Marijos koplyčia”.

Tie išlikę fragmentai – tai prie Seimo rūmų nuo upės pusės buvusi suversta purvinų gelžbetonio blokų siena, spygliuotos vielos raizgalai virš blokų, ant žemės išmėtyti prieštankiniai ežiai ir armatūros gabalai, vargingas koplytstulpis, negrabiai suklijuotos žuvusiųjų 1990 – 1991 m. laisvės kovose nuotraukos. Aišku, kad jokiu menu čia nė nekvepėjo, jokio susikaupimo ši nemokšiška ekspozicija nekėlė. Sveikas protas diktavo išvežti tą gelžbetonio sangrūdą ir vietoje jos apsiriboti aplink Seimą išrikiuotais šlifuoto akmens stulpeliais, žyminčiais buvusios gynybinės sienos ribas.

Mūsų aukščiausiosios valdžios ir architektūros meno vyrai nutarė kitaip. Visas tas jovalas prie Seimo vakarinio fasado, paskyrus beveik keturis milijonus litų, buvo uždengtas supermoderniu “lengvų konstrukcijų denginiu, skirtu apsaugoti nuo atmosferos poveikio memorialo fragmentus”. Tiesa, užprotestavus Vilniaus arkivyskupui, “Švč. Mergelės Marijos koplyčios” vis dėlto buvo atsisakyta. Šmaikštuoliai siūlo į šį stiklo namą dar įrioglinti ir keletą anų laikų sovietinių sunkvežimių, “Belaruso” traktorių, jie irgi aktyviai “gynė” Seimą sausio 13-osios naktį... Apie kokią nors meninę šio “paminklo” vertę nėra ko ir kalbėti. Šis milijoninis monstras tapo tik paminklu absurdiškoms idėjoms ir jų realizavimo autoriams.

Visą šią istoriją pasakoju todėl, kad šis, atsiprašant, sarkofagas iškilo vietoje tikro meno kūrinio – Laisvės paminklo, kurio taip ir nespėta Vilniuje pastatyti. Tačiau gal dar ne viskas prarasta? Laisvės paminklas, jei jis bus nedidesnis už J.Zikaro „Laisvę“ Kaune, puikiausiai tiktų ne tik prie Seimo vakarinio, bet ir pietinio ar rytinio fasado, o gal net ir Seimo kiemelyje. Bet kuriuo atveju, palyginti, nedidelė erdvė leistų nenukrypti nuo lietuviškos – profesionaliosios ir liaudiškosios skulptūros tradicijų, suteiktų Nepriklausomybės aikštei jaukumo ir tautiškumo.

Statybininkai sako, kad išardyto sarkofago medžiagas pardavus, galima būtų gauti ar ne milijoną litų. Štai jums ir pinigai Laisvės paminklo statybai. Deja, be Seimo politinės valios Laisvės paminklas neiškils. Kaip ir be Vilniaus savivaldybės noro neatsiras moderniška Lukiškių aikštė. O visuomenės balsas ir nuomonė dar nėra lemiama jėga Lietuvos valstybėje.