Pateikiame šio pranašiško 2008-ųjų teksto „Kitas karas Europoje – tarp Rusijos ir Ukrainos?“ vertimą.
Europai gresia naujas plataus masto karas. 1939-aisiais įsiveržimu į Lenkiją nacistinė Vokietija padėjo pamatus Antrajam pasauliniam karui. Šiandien detonatore gali tapti ne Lenkija, o Ukraina. Ir agresorius bus ne A. Hitleris, o rusų premjeras V. Putinas (dabartinis šalies prezidentas, 2008–2012 metais antrą sykį ėjęs premjero pareigas, – red. past.).
Jo valdžios prispausta Rusija virto banditų valstybe. Ten likviduota demokratija, ryškiai išvešėjo korupcija. Ten žudomi žurnalistai, į kalėjimus sodinami kitaminčiai, o valdantis režimas kontroliuoja masines informavimo priemones. Maskva su savo išsipūtusiomis nuo naftos dolerių kišenėmis bando atkurti didžiąją Rusijos imperiją. Ir visa tai virsta strategine grėsme tiek kaimynams, tiek ir Vakarams.
V. Putinas – buvęs KGB aparatinis darbuotojas. Jis Sovietų Sąjungos griūtį pavadino „didžiausia XX amžiaus geopolitine katastrofa“. Tokie pareiškimai tik įrodo jo kraugeriškumą ir moralinį sugedimą. Sovietinis komunizmas buvo pati stambiausia masinių žudynių sistema istorijoje. Ji atsakinga už daugiau nei 60 mln. žmonių žūtį. Ir Sovietų Sąjungos griūtis 1991-aisiais buvo ne katastrofa, o priešingai: tai buvo demokratijos, nacionalinio pasirinkimo ir civilizacijos pergalė. Ant jos griuvėsių atsirado nepriklausoma Ukraina. „Nė viena kita tauta valdoma Maskvos neiškentė tiek daug, kiek ukrainiečiai“, – teigia profesorius ir Ukrainos ekspertas Gerry Kelebay.
1932–1933 metais sovietų diktatoriaus Josifo Stalino sprendimai privedė Ukrainą prie siaubingo bado. Daugiau nei 10 mln. ukrainiečių tuomet žuvo baisia mirtimi. „Jeigu kokia nors šalis ir nusipelnė turėti nacionalinę valstybę, tai Ukraina“, – teigia G. Kelebay. Ir jis teisus. Didžiulių pastangų pareikalavęs suvereniteto išsikovojimas ir dabartinė klestinti demokratija Kijevui kainavo itin daug. Deja, Ukrainai ir vėl gresia Rusijos agresija. Tačiau šį kartą agresoriai jau nebe marksistai-leninistai, o karingi nacionalistai su mesianistiniu pašaukimu.
Maskva įžengė į karo taką. Įsiveržęs į Gruziją ir perėmęs valdžios kontrolę separatistiniuose Pietų Osetijos bei Abchazijos rajonuose V. Putinas dabar ruošiasi nukirsdinti Ukrainą. Šis rusų diktatorius neslepia savo neapykantos Kijevo nepriklausomybei. NATO balandžio mėnesio susitikime jis prezidentui George’ui Bushui pasakė, kad Ukraina netgi visai ir ne valstybė, kad didžiąją dalį teritorijos jai „atidavė“ Rusija. V. Putinas perspėjo, kad jeigu Ukraina išdrįs stoti į NATO, ji „nustos egzistuoti kaip valstybė“.
Kremliaus ksenofobiškas elitas nekenčia Ukrainos ir Gruzijos dėl vienos paprastos priežasties – šios šalys stengiasi išsilaisvinti iš autoritarinių Maskvos griaužtų. Atsakydama į tai Rusija stengiasi destabilizuoti situaciją Ukrainoje.
Pagrindinis Maskvos tikslas – išplėšti iš Kijevo kontrolės Krymo pusiasalį. Didžioji dalis Krymo gyventojų – etniniai rusai. Dar svarbiau tai, kad Sevastopolyje yra dislokuotas Rusijos Juodosios jūros laivynas. Anot 1997-ųjų susitarimo tarp šių dviejų valstybių, Rusijos laivynas turėtų ją palikti 2017-aisiais (vėliau Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius pratęsė Rusijos karinių bazių buvimą dar kelioms dešimtims metų, – red. past.). Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka atsisako pratęsti nuomos terminus. Jis visiškai sąžiningai baiminasi, kad Maskva nusteikusi ten būti neapibrėžtai ilgą laiką, norėdama vėliau prisijungti visą Krymą. Rusijos valdžia jau pareiškė, kad nesiruošia palikti Sevastopolio, o Kijevo jūrų teisė Rusijai negalioja.
Tarsi to būtų negana, Rusija tūkstančiais išduoda rusiškus pasus visiems norintiems Kryme. Šis planas paremtas tuo, kas jau įvyko Pietų Osetijoje ir Abchazijoje: sukurti pretekstą įvesti į Krymą „taikdarius“ tariamai į bėdą patekusiems „piliečiams“ gelbėti.
Tačiau Ukraina ne Gruzija. Tai didelė ir kariniu požiūriu stipri šalis, gerai prisimenanti Rusijos viešpatavimą. Bet kuris Maskvos bandymas ją suskaldyti susiduria su galingu pasipriešinimu. Tai gali sukelti karą tarp Rusijos ir Ukrainos. Į jį neabejotinai bus įtrauktos Lenkija ir Baltijos šalys – o visos jos yra NATO sąjungininkės. Karingas V. Putino nacionalizmas visai Europai gresia gaisru.
Mūšis dėl Ukrainos – tai ne tik regiono valios jėgų išbandymas. Tai susidūrimas dėl Europos ateities ir Rusijos įtakos joje. Ortodoksiniai slavianofilai, tokie kaip V. Putinas, svajoja apie „slavų sąjungą“ sujungus Rusiją, Baltarusiją ir Ukrainą. Jie pasisako už rusų imperializmo, kuris veržiasi atkurti viešpatavimą kaimynystėje, įtvirtinti savo įtaką Rytų Europoje ir Balkanuose, taip pat pakirsti JAV galybę ir įtaką užsienyje, atgimimą. Butent tuo galima paaiškinti tą palaikymą, kurį Maskva parodė Serbijai, vadovaujamai Slobodano Miloševičiaus, Irako Saddamui Husseinui ir Irano Mahmoudui Ahmadinejadui (o vėliau ir Sirijos Basharui al Assadui, – red. past.).
Tačiau pasiekti šiuos tikslus V. Putinui trukdo demokratinė ir vieninga Ukraina. Ukraina – tai strateginis bastionas, stovintis skersai rusų ekspensijai, rytinis Vakarų civilizacijos fortpostas. Kijevas tai ne šiaip kažkokia Velikorosijos provincijos sostinė, tai kertinis Europos kontinento akmuo. Būtent todėl Ukraina veržiasi į NATO ir ES aljansus.
Būtent todėl Maskva taip beviltiškai bando sugriauti Ukrainos euroatlantinius integracijos procesus. Klestinti ir pliuralistinė pravoslavinė slavų valstybė Rusijos pasienyje būtų pernelyg aiški alternatyva žiauriai Kremliaus diktatūrai. Sėkminga Ukraina gali nutiesti kelią į pergalę liberaliai demokratijai pačioje Rusijoje. O V. Putinas pasirengęs daryti viską kas jo jėgose, kad tai neįvyktų. Jis netgi gali ryžtis pasmerkti Europą naujam masiniam kraujo praliejimui. Šiandien mes visi ukrainiečiai.
Pabaigai balsas.lt siūlo rusų komentarus po straipsniu, kurio rusišką vertimą galima paskaityti inosmi.ru. Komentarų tik du, vienas jų 2010-ųjų, kitas – 2011-ųjų.
Komentatorius belobrisiy teigia, kad autorius rašo „visiškas nesąmones“. „Vakarų žurnalistai ko tik neprirašo, norėdami padidinti savo geltonosios spaudos tiražų pardavimus... eilinį sykį įsitikinau Vakarų žiniasklaidos melo sistema...“ – teigia skaitytojas.
O komentatorius Pervyj buvo tiek pasipiktinęs tekstu, kad net neturėjo ką pasakyti. „Ką galima pasakyti apie straipsnį? Komentuoti net nesinori. Autorius – paprasčiausiais idiotas!“ – tokį atsiliepimą paliko skaitytojas.
