Atostogų iki šiol taip ir neturėjęs vyras su šypsena veide kasdien pasitinka žvelgdamas pro mažą langelį vos kelių kvadratų dydžio namelyje. Pro jo namelį nė vienas nepraeina nepakalbintas. Visgi, kalbėti apie save Sigitas sutiko ne iškart, mat pats mėgsta skaityti tik apie įdomius žmones, o savęs tokiu dar nelaiko.
Atostogų neturi ir tuo patenkintas
Kaip pats pasakoja, Sigitas gėlių auginimu ir jų prekyba susižavėjo dar prieš keturiasdešimt metų. Pasikeitus laikams ir sąlygoms, teko naikinti turimus šiltnamius ir ieškoti naujų variantų. Tačiau nuo gėlių jis nesitraukė – nusprendė iš Vilkaviškio išvažiuoti į Kybartus.
„Kai atvažiavau, buvome trise prekiaujantys gėlėmis. Po dvidešimties metų, panaši situacija, esam trise, tik aš vienas iš tų senųjų likau. Visgi, dabar koją kiša ir prekybos centruose atsiradusi prekyba gėlėmis. Be abejo, per šventes padaugėja ir pavienių prekeivių.
Taisyklės, atrodo, galioja tos pačios – žmogus pirks arba ten, kur jam tą momentą užkliuvo už akies, arba ten, kur gerai patikrinta vieta“, - atskleidė vyras. Be to priduria, kad norint užsidirbti, reikia negailėti jėgų ir netaupyti klientų sąskaita.
„Į darbą keliuosi dar švintant, susitvarkau reikalus namuose ir važiuoju čia. Vasarą būnu nuo 6 val., žiemą nuo 7 val. Ir darbą baigiu dažniau pagal matomą dienos situaciją, kartais 20 val., o kartais ir prieš vidurnaktį. Juk žmonėms irgi patogu, kai nereikia iš anksto pirkti, o žino, kad čia būnu praktiškai visada“, - pasakoja vyras.
Žodžio kišenėje neieškantis Sigitas tikina, kad džiaugiasi neturėdamas laisvadienių. Jis įsitikinęs, kad serga tik tie, kurie turi laiko, o jis – neturi. Į pensiją jau išėjęs vyras pas gydytojus tikino nebuvęs jau keliolika metų. Ir savo vaistu laiko darbą, judėjimą, bendravimą su žmonėmis bei laiko leidimą gamtoje.
Atostogomis Sigitas vadina vasaros dienomis turimas laisvas akimirkas. „Prisidedu tarp gėlių vazonų, medelių ir mėgaujuosi atokaita – geriausios atostogos tarp gėlių. Nėra ką ir kalbėti, negalėčiau sėdėti daugiabutyje visą dieną“, - sako jis.
Pasirodo, savo namuose vyras turi vos kelias vazonines gėles, todėl jomis iki soties atsigėri darbe, kur praleido didesnę gyvenimo dalį. Be to, jam neretai darbe padeda ir abu sūnūs.
Nemokamas miesto psichologas
Kasdien į darbą Sigitas važiuoja 20 kilometrų, nes pats su šeima gyvena Vilkaviškyje. Tačiau per du dešimtmečius, vietiniams tapo itin artimu. Vargu, ar pavyktų visame mieste rasti bent vieną žmogų, nepažįstantį Sigito.
„Čia gyvena paprasti žmonės ir visi lygūs. Ar ateis medikas, ar direktorius, ar statybininkas – visi bendrauja, vieni kitus pažįsta. Lygiai taip ir aš – su kiekvienu randu bendrą kalbą. Ar ateina vieniši senukai išsikalbėti, ar vaikai iš mokyklos bėgdami, ar dienas gatvėje leidžiantys žmonės – visi užsuka pasipasakoti.
Aišku, visokias jų nuotaikas reikia priimti, istorijas išklausyti. Bet jeigu vienas atėjo su bloga, kitas ateina su gera ir pasitaiso pačio nuotaika“, - pasakoja Sigitas. Jo gėlių kioskelis yra prie pat miesto centrinės gatvės, todėl vietinių gyvenimas tiesiog verda jam prieš akis.
Mato, kada perka gėles ne žmonai
Vyras pasakoja, kad žmonės patys neįtaria, ką apie juos pasako jų pirkinius. Tačiau kaip pats sako, dažniau pirkėjai patys pasipasakoja, kam ir ko reikia, o vėliau – net kaip sekėsi įteikus gėles.
„Tiesiog neina nematyti žmonių skirtumų, nuotaikos ar nuomonės. Ir nors dažnai patys pasako, kam ir kodėl perka, kitais kartais matosi, kad žmogus sunerimęs. Būna, kai pasako, kad bijo grįžti namo – tada tikrai perka rožes (juokiasi). Tuomet net negalvoja apie kitą variantą, ne rožes.
Ir dažniausiai tai suveikia, net patys ateina pasakyti, juolab žino, kad aš niekam nepasakysiu. Pastebėti viską galima – net kada svetimai perka“, - atvirauja Sigitas.
Jis sako, kad žmonės neretai dar gėlėmis naudojamasi kaip priedanga ne tik save geresniu bandant parodyti, bet ir savo padėtį.
Kasdien tarsi sekmadienis
Miestų tuštėjimą pajuto ir gėlių pardavėjai. Vyras pasakoja, kad tiesiog akis bado tuščios miesto gatvės.
„Dabar perka mažiau, nes nėra kam pirkti. Kaip aš sakau, pas mus kasdien sekmadienis, laukiu, kada bus pirmadienis, nes tuščios gatvės jau. Judėjimo daugiau tik tomis dienomis, kai išmokas moka (juokiasi).
Jaunų žmonių praktiškai iš vis nėra: iš dvidešimt praeivių, vos vienas ar du jaunesni žmonės. Nebeturi žmonės net eiti pas ką, nes visi užsienyje. Labai stipriai tas tuštėjimas pasijautė jau nuo praėjusių metų. Ir netikiu tais skaičiais, kad daugėja grįžtančių arba jie ne į mūsų kraštą grįžta. Akivaizdu dar ir dėl to, kad prekybos centruose tiesiog sėdi pardavėjos“, - sako Sigitas.
Pats tvirtina net negalvojantis apie emigraciją. „O kur eiti? Vištas užsienyje pešti ir grįžti vienai dienai per metus? Ne man tai“, - kartoja.
Prieš penkis metus sako pastebėjęs, kad grįžusieji iš užsienio eidavo visus kapus aplankyti, pažįstamų ar net svetimų. O dabar mažai grįžta arba žada daugiau iš vis negrįžti.
Ir nors jo pasakojimas neskamba džiaugsmingai, tačiau jis greitai pristato ir savo vyresnio sūnaus siekį – pradėti atskirą gėlių parduotuvės verslą. Juolab, laikas nuo laiko gėles perka ir iš Kaliningrado maisto apsipirkti ateinantys žmonės.
Lietuvoje įvyko kapų gėlių lūžis
Sigito teigimu, gėlių kainos per pastaruosius metus ne taip ryškiai keitėsi kaip kitų prekių ar paslaugų. Pasak jo, jas momentiškai pakoreguoja šventės. Tačiau pokyčių įvyko su madomis.
„Lūžis visoje Lietuvoje įvyko prieš du metus. Atrodo, lyg kokia nauja mada atėjo – vienetams bereikia gėlių gurbučių. Dabar eidami į šermenis, žmonės perka rožes ar chrizantemas, bet ne vainikus ar gurbučių, vietoje to, palikdami šeimai aukas pinigais. Tai pastebėjo net mūsų tiekėjai medinių gurbučių karkasų, kad visoje Lietuvoje toks pokytis įvyko.
Visgi, prie vieno dalyko ir mes, gėlių pardavėjai, pratinam ir madą įvedinėjam. Jau keli metai skatinam žmones ne tik baltas gėles pirkti, bet ir į spalvotas žiūrėti. Jau lyg ir dažniau tokias perka, nors rečiau dar į laidotuves nešasi. Kitur jau ši mada labiau išplito, bet pas mus dar ne. Nors žiemą tikrai spalvotesnes perka, nenori, kad su sniegu susilietų“, - pasakoja vyras.
Jo teigimu, anksčiau varžydavosi žmonės dėl gėlių dydžio, išskirtinio užrašo, dabar to nebėra. Kaip ir seniai buvusios milžiniškų paminklų mados – pastaruoju metu to irgi nebelikę.
Prisitaiko Sigitas prie vietinių gyventojų poreikių ir gyvenimo pokyčių bei su šypsena veide kasdien pasitinka. Sako, kad dabar dar lengviau vasaros darbymečio laukti, kai jo namelyje apsigyveno ir pamestinukas keturkojis draugas.
