Kiekvienas lietuvis, viešėdamas Filipinuose, labai greitai gali pasijusti svarbiu ir įžymiu. Todėl, kad vietinių gyventojų žvilgsniai tave bematant išgriebs iš šurmuliuojančios minios. Žiūrės tau į akis, šypsosis, klaus, iš kur tu esi, kaip jautiesi, ar patinka jo šalis. Norės tave paliesti. Čia nesunkiai pasijusi esantis egzotika.
Dar ne taip seniai, mes taip Lietuvoje apžiūrinėjome juodaodžius, arabus, ar kokius užklydusius indusus. Be blogų užmačių, tiesiog iš smalsumo, todėl, kad retai juos regėjome.
Filipinai nėra labai uždara, bet dar nėra ir labai turistų nutrypta šalis, o žmonės čia — atviri, nuoširdūs, neslepiantys savo emocijų. Reikia pastebėti ir tai, kad jie į baltaodžius žiūri ne tik smalsiai, bet ir su neslepiama simpatija. Neslepia simpatijų ir Vakarams, taigi ir vakariečiams. O mes — iš Vakarų, ir dar kokių. Iš gerovės pasaulio, kurį aplankyti ir pamatyti svajoja dažnas, išgali — tik retas.
Keliskart per kelionę teko susitikti su žmonėmis, kurie pasakojosi buvę Europoje ir tai skambėjo išdidžiai.
Filipiniečiai myli Vakarus
Savo ruožtu mes ir nesistengėme darkyti to gražaus jų vaizduotėje susikurto atviruko — nepasakojome apie savo ekonomines problemas, egzistuojančią socialinę atskirtį, politinio augimo klystkelius, baimes dėl globalizmo ir tautinio identiteto. Neprisipažinome, kad jų svajonių Europoje mes nedaug kuo pirmaujame tarp kitų šalių (tuo, kuo pirmaujame, nesuteikia pagrindo didžiuotis) ir daug kuo nuo kitų atsiliekame. Nebuvo nei noro, nei laiko, nei reikalo.
Tiesą sakant, visai smagu buvo trumpam pasijusti žmogumi iš taikios, ramios, kultūringos šalies, tapatinamos su gražiausiomis Europos tradicijomis ir vaizdiniais.
Yra ir kitas niuansas. Ne kartą ekspedicijos metu kilo pasalūniška mintis, kad būtų labai sveika, bent kas trečiam lietuviui bent trumpam nuvykti į Filipinus ir iš arti pamatyti, ką reiškia tikras skurdas, tikra benamystė, tikra bedarbystė, ką reiškia gyvenimas gatvėje šiandien tvirtai žinant kad taip bus visada.
Pamatyti ir palyginti su tuo, ką šiandien turime ir kaip gyvename Lietuvoje. Manau, kad po tokio eksperimento Lietuvoje sumažėtų etatinių raudotojų, rastųsi daugiau optimizmo ir šypsenų. Bet tai tik romantiško keliauninko svaičiojimai. Juk aišku kaip diena, kad niekada kas trečias lietuvis nenuvyks į Filipinus ir nesužinos, kaip iš ten atrodo Lietuva.
Nė vieno blogo žodžio apie lietuvius
Ekspedicija suteikė progos pamąstyti ir apie tai, kad mažai, ne visuomet yra blogai. Ši negudri tiesa tinka kalbant ir apie lietuvius Filipinuose.
Filipinuose nuolat gyvenančius lietuvius greičiausiai suskaičiuotum ant vienos rankos pirštų. Net lietuvių turistų šiame archipelage kol kas apsilanko nedaug. Neteko girdėti, kad Filipinuose kokios nors nišos ieškotų kokio nors Lietuvos verslo atstovai, kad koks nors lietuvis būtų nusipirkęs nors vieną iš daugiau kaip septynių tūkstančių salų. Lietuviai į Filipinus dar nesugalvojo eksportuoti savo '„religijos“ — krepšinio (o mūsų krepšinio meistrai, be abejonės, ten būtų laikomi tikrais gyvais dievais).
Galbūt kaip tik dėl visų šitų išvardytų aplinkybių per beveik mėnesį trukusią ekspediciją neišgirdome nė vieno blogo žodžio apie lietuvius: kad kas nors ką nors būtų apgavęs, netesėjęs pažado, nuvaręs mašiną, nudaigojęs tautietį, platinęs kontrabandą, sučiuptas su narkotikais ir pan. Ir kaip norėtųsi, kad taip būtų ne tik dėl to, kad mūsų, lietuvių, ten yra tiek mažai.
Filipinuose turime savo magelaną
Mums pasisekė, kad mūsų ekspedicijos koordinatorius buvo Dainius Kinderis, kurio gyvenime Filipinai užima vis daugiau laiko ir vietos. Į kuriuos jis sugrįžta vėl ir vėl, Filipinų bacila užkrėsdamas vis daugiau lietuvių. Keliauti drauge su Dainiumi yra reta galimybė ne tik pamatyti ir pažinti, bet ir pajusti. Patikėkite, tai vertybė.
Dainius Kinderis šiandien yra vienas įdomiausių ir originaliausių lietuvių keliautojų, kuriam kelionės yra ne pramoga, ne hobis, pasipuikavimo prieš kitus galimybė, bet tikrai gyvenimo būdas, suprastas ir pajaustas labai anksti.
Dainius retsykiais pasako, kad kai nebenorės keliauti, nebenorės ir gyventi. Kažkodėl nepuoli jam prieštarauti, nors ir norėtųsi. Supranti, kad žino, ką kalba.
Nugyvenęs geriausiu atveju vos trečdalį gyvenimo, savo kuprinėje Dainius jau turi didesnį trečdalį viso pasaulio. Per gerą kelionių dešimtmetį pažino ir apkeliavo per septynias dešimtis pasaulio šalių. Daugiausia — autostopu, pėsčiomis ir kitais ne pačiais prašmatniausiais būdais.
Per visas keliones eita plačiai atmerktomis akimis ir atvira širdimi, priimant pasaulį tokį, koks jis yra: su jo margumu, keistumu ir gražumu. Su stabtelėjimu mintimis ir raštu, rikiuojant patirtus įspūdžius ir išgyvenimus, dėliojant tikrovišką ir pilnakraujį pasaulio vaizdą. Vėl prisimenu dainiaus pasakymą, kad jis nori turėti savo vieno kelią.
2006 metais Dainius Kinderis buvo pripažintas metų keliautoju — Lietuvos Magelanu. 2008 metais išleido kelionių knygą „Atgal į Afriką“.
Paskutinis vakaras — lietuviškas
Kartais kelionės pamėtėja tokių dovanųm kurių nesitikėjai ir net negalėjai tikėtis. Būtent tokia dovana pavadinčiau paskutinį ekspedicijos vakarą Maniloje jaukiuose ir svetinguose Dovo ir Jolantos Šaulių namuose.
Netikėtas vakaras, kaip netikėta ir pati pažintis. Likus vos kelioms dienoms iki ekspedicijos, telefonu kalbantis su žurnalistu ir leidėju iš Klaipėdos Antanu Stanevičiumi, šis pasigyrė bendravęs su Jolanta, iš Manilos į Klaipėdą parskridusią pasveikinti savo mamos.
Toliau veiksmas rutuliojosi labai sparčiai, keli trumpi telefono skampučiai pasikeitimas elektroniniais adresais ir nuoširdus patikinimas, kad jiedviem su vyru Dovu Maniloje kiekvienas susitikimas su lietuviais yra malonus, pakvietė užsukti.
Žinoma pasinaudojome kvietimu — užgriuvome visu būriu. Darsyk maloniai nustebome, čia atradę ne tik mielus namų šeimininkus, bet ir iš Lietuvos paviešėti atvykusius Jolantos tėvus — Ireną ir Valentiną Greičiūnus.
Lietuva ir jos istorija šiuose namuose pasirodė besanti labai arti. Dovas Šaulys, JAV ambasados darbuotojas, Filipinuose tęsia senos ir garbingos lietuvių šeimos tradicijas. Iš Mažosios Lietuvos kilęs Dovo Šaulio senelis Dovas Zaunius buvo žinomas tarpukario Lietuvos diplomatas ir visuomenės veikėjas. Visa šeima puoselėjo lietuvybės ir tautiškumo tradicijas, tad nebuvo nuostabu girdėti ir Dovą kalbant lietuviškai — gražiai, taisyklingai.
Vita Morkūnienė
DOVANOS: Kelionės Dainiui Kinderiui dovanoja ne tik galybę įspūdžių, bet ir tylios ramybės akimirkų (V. Morkūnienės nuotr.)
EGZOTIKA: Filipinuose netrunki pasijusti egzotiškas ir įžymus (V. Morkūnienės nuotr.)
LIETUVIAI: Grupė ekspedicijos dalyvių su Lietuvos Respublikos Garbės konsulu Filipinuose Romualdu Vildžiumi (centre) (V. Morkūnienės nuotr.)
