Pati nesu jokio sporto fanatikė, tačiau mėgstu daugelį sporto šakų, nuo lengvosios atletikos iki futbolo, o pasaulio čempionatai ir Olimpinės žaidynės man yra tikra šventė. Gal dėl to, kad mokyklos laikais teko išbandyti ne vieną sporto šaką. Gal dėl to, kad vaikystėje su mama keldavomės naktį žiūrėti tiesioginės transliacijos iš Brazilijoje vykstančio pasaulio futbolo čempionato.
Nemėgstu diletantizmo, todėl žiūrėdama futbolo rungtynes stengiuosi garsiai nekomentuoti. Jei tylėti sunku, vartoju tik universalų diplomatišką žodyną – „gražu“, „o Dieve“, „o siaube“, „varyk“, „ooo“ etc. Galima neišmanyti futbolo taisyklių ir rungtynes žiūrėti tiesiog laukiant įvarčių. Tačiau žinant bent jau nuošalę ar suprantant, kas yra gražus perdavimas – malonumas kur kas didesnis. Tuomet, varžybas pradėjusi žiūrėti dėl žavingų ilgaplaukių futbolininkų, pajunti, kaip sustingusi lauki atakos pabaigos, ir jai nesėkmingai pasibaigus imi gestikuliuoti tarsi tikra italė.
Kalbu iš moteriškos pusės, nes žinau, kad dauguma moterų futbolo nežiūri išvis arba žiūri tik dėl gražių vyrų (savų ar lakstančių aikštėje). Ne visos. Pažįstu bent kelias tikras šio žaidimo fanatikes. Tačiau pažįstu ir keletą jaunų vyrų, kurie futbolą vadina „kaip taip galima be jokio tikslo lakstyt paskui kamuolį“. Kai kurių vyrų neįtikinsi, kad žalia žolė ir kamuolį besivaikantys karštakraujai vyrai – įdomu. Štai, mano geras draugas futbolą žiūri „iPad“ apvertęs aukštyn kojom. Vis įdomiau – „kiaulė voras“.
Taip. Futbolas yra tik sportas, tačiau pabandyk tai paaiškinti, pavyzdžiui, italams, kurie savo sūnus, norinčius šokti latino ritmu, verkiančius tempia (tiesiogine to žodžio prasme) į futbolo treniruotes. Kodėl kai kuriems žmonėms sportas toks svarbus, sunku pasakyti. Vieni sakys, kad tai hobis, kiti – kad neturėjimas ką veikti, noras save kur nors realizuoti, priklausyti tam tikrai bendruomenei. Aš manau (tikiuosi), kad svarbiausia ir giliausia viso šio sportinio fanatizmo šaknis yra vienybė, bendrumas. Pasaulinio lygio varžybos ypač tam tinka, nes jausmas, kai varžosi pasaulio geriausieji, mažų mažiausiai didingas.
Tikėtina, kad tokios futbolo legendos, kaip Pelé, Maradona, Zidane’as ar Kahnas, ne tik futbolo aistruoliams, bet ir kitiems žinomos ne vien dėl sportinių pasiekimų. Tokių žmonių talentas, prasiveržęs pro dažnai ne rožėmis klotos vaikystės užkaborius, įkvepia. Tokių žmonių buvimas ir neįtikėtinų sugebėjimų demonstravimas aikštėje leidžia tikėti, kad tai, kas unikalu, nelieka nepastebėta, leidžia suprasti, jog ne viskas išmokstama ir ne viskas nuperkama.
Tiesa, sportas, taip pat ir futbolas, yra viena iš tų sričių, kuriose netrūksta intrigų, korupcijos ar politinių interesų. Bet visų pirma tai yra žaidimas. Labai gražus strateginis žaidimas, kuriame kartkartėmis sukuriami deriniai verti meno kūrinio vardo. Be to, nereikia pamiršti, kad sportas – sveikata. Na, ne alus, bet būnant sirgaliumi galima iki valiai prisilinguoti, prisimojuoti rankomis, dainuoti kartu su minia (o tai, kaip įrodyta mokslininkų, labai naudinga žmogaus psichinei sveikatai). Negana to, futbolo sirgaliai gali nesivaržydami išreikšti save: išsidažyti, persirengti filmų, pasakų ar realiais personažais. Čia nieko nestebina nei sijonuoti vyrai, nei barzdotos moterys.
Pasaulio futbolo čempionatas, tos kelios savaitės – tai tarsi pasaulinis vakarėlis, kuriame galima susipažinti su įvairių tautų kultūra, temperamentu, išmokti atskirti ispaniškas ir itališkas pavardes, prisiminti, kaip atrodo pasaulio šalių vėliavos.
Futbolas yra žaidimas rimtas. Tik nereikia jo priimti rimtai. Visiems skeptikams siūlau nusiimti savo rimtų suaugusiųjų kaukes, atsipalaiduoti (su protu) ir futbolo čempionato rungtynes stebėti taip, lyg tai būtų žūtbūtinė kova. Dėl pergalės.
