Dalyvavimas būtinas
Susirinkimas vyko nuo 15.15 iki 16.30 val. Dalyvavo 120-140 žmonių. Viso Jaunimo teatre 183 darbuotojai. V.Bogušio, D.Tamulevičiūtės ir A.Aukštiejaus kalbų tekstai nepilni – ne viskas kokybiškai įrašyta. Pasisakymai neredaguoti.
D.Vaitiekaitis (aktorius, profsąjungos pirmininkas): Dienotvarkėje šiandieną klausimas dėl šių metų rugpjūčio 23 dienos vykusio nacionalistinio sambūrio Vilniuje, kuriame dalyvavo mūsų darbuotojas Vytautas Bogušis. Apie šį sambūrį skaitėte spaudoje, matėte televizijoje. Ir mūsų teatro kolektyvas apsvarstys Vytauto Bogušio dalyvavimą.
Žukas (Valstybinio Jaunimo teatro direktorius): Ryšium su tuo, kad visuose respublikiniuose laikraščiuose matėme mūsų darbuotojo nuotrauką ir dalyvavo sambūryje, ir pakliuvo į nuotrauką, taip sakant, ne paskutinėse buvo eilėse, todėl ir pakliuvo. Ką gi, apie Bogušį kaip žmogų galima susidaryti charakteristiką, nes iš Valstybės Saugumo komiteto gautas raštas, ir aš jį trumpai pakomentuosiu. (Rugsėjo 8 d. aktoriai ir Bogušis buvo supažindinti su visu tekstu).
Dar besimokydamas Antano Vienuolio mokykloje, jau tada jo dienotvarkėje buvo antitarybinė propaganda, priešiška Tarybų Sąjungai veikla. 1978 – 80 metais pasirašė eilę šmeižikiškų, ideologiškai kenksmingų dokumentų, kurie vėliau būdavo perduodami į antitarybines organizacijas. Taip sakant, 1980 metų balandžio mėnesį su Bogušiu buvo kalbėta kompetentinguose saugumo organuose, tačiau šis savo nacionalistinės veiklos, reiškia, nemetė, po to jis yra pasirašęs visą eilę dokumentų nacionalistinio charakterio, teikdamas šmeižikišką informaciją Maskvoje užsienio korespondentams ir Maskvos antivisuomeniniams centrams, elementams reiškia, kurie po to dokumentus persiuntinėdavo į užsienį. Ne kartą jis susidūrė su užsienio turistais. Birželio dvidešimto 1984 metų jis vėl buvo įspėtas Valstybės Saugumo komiteto. Tų pačių metų rugsėjo buvo kviestas į Vilniaus miesto prokuratūrą profilaktiniams pokalbiams. Buvo už antitarybinę veiklą įspėtas ir 1982 metais. Tačiau veiklos nenutraukė. Taip vot, paskutiniu metu jis aktyviai bendrauja su užsienio, kurie atstovauja antitarybiniams centras. Atrodo, taip išverčiau, taip, gerai. Jis buvo vienas iš iniciatorių šio įvykio Vilniuje rugpjūčio dvidešimt trečio. Buvo ši žinia buvo spaudoje. Pasisakė užsienio radijos ir kiti antitarybiniai centrai, kurie turi atvirą nacionalistinę, antitarybinę liniją. Pagal radijo pranešimus iš užsienio, taip sakant, kartu su recidyvistais, nacionalistais, tokiais kaip Sadūnaitė, Cidzikas, Terleckas, jis pasirašė kviečiantį organizuoti šią demonstraciją Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo, šalia šventos Onos bažnyčios. Pats aktyviai dalyvavo su visa savo šeima. Rodos, lyg taip išverčiau. Dalyvavo su visa savo šeimyna.
Draugai, šį įvykį keletas savaičių mini spauda, girdime tarybinių žmonių pasisakymus, pasipiktinimus. Mūsų teatras, taip sakant, daugianacionalinis, statomi spektakliai broliškų tautų autorių ir užsienio, vopščie, rodome, broliškose respublikose ir išvažiuojam į užsienį, ir mums tokie nacionalistiniai, taip sakant, reiškiniai nesiskaitytini. Teatras, draugai, yra ideologinė organizacija. Klausimai, kuriuos mums spręsti auklėjant tarybinį žmogų, tarnauti tėvynei, tikrai yra labai reikšmingi, ir bendrai mūsų kolektyve yra žmogus, kuris teršia mūsų vardą. Jeigu jis dirbtų kažkur kitur, gal kokioj gamykloj ar taip, gal tai nebūtų taip ryšku, bet kadangi kolektyvas kovojantis už visa nauja, už tai, kad mūsų respublika Tarybų sąjungos sudėtyje. Bogušis teatrui yra tik našta, ir jis pats turėtų tai suprasti. Ir kaip jis čia mums anksčiau sakė, kad Lietuva jam labai brangi ir taip toliau, išeitų į kokį kitą kolektyvą, kad negadintų mūsų teatro vardo, suprastų, kad nereikėtų gadinti visų mūsų gyvenimo. Na, ką gi, aš galvoju, kad ir kiti pasisakantys, kas šiandieną pasisakys, laiko mes turime mažai, reikiamai įvertins poelgius ta linija, kuri yra draugo Bogušio sąmonėje, ir girdėjote kaip tik šiandieną apie šitą sambūrį vakare per mūsų televiziją transliuos pagamintą filmą, siūlau visiems pasižiūrėti, kad dar kartą įsitikintumėte ir įsitvirtintumėte savo, kaip sakant, pozicijas.
J.Vaitiekaitis: Ačiū. Kas norite pasisakyti? Karalienė, prašau.
M.Karalienė (aktorė, buvusi partijos sekretorė, dabar liaudies kontrolės pirmininkė): Šiuo metu, kai visa mūsų šalis gyvena persitvarkymo laikotarpį, šiuo metu, kai bet kuriam kolektyve, įstaigoje, įmonėje, darbovietėje, taip pat ir mūsų teatre palietė persitvarkymas. Šiuo metu, kai kiekvienas kolektyvas ir mūsų šalis turi aibes problemų, savus trūkumus, problemas. Aišku, tas problemas spręsim tik mes, ir mes privalom, mūsų vaikai, mūsų jaunimas, mūsų anūkai spręs tas problemas, šalins tuos trūkumus. Aš šitam kolektyve esu vienas atstovų, kuriem gyvenime teko patirti, kas yra buržuazinė valdžia. Aš buvau vaikas, gyvenau Klaipėdoj. Aš atsimenu gėdingą istorinį faktą, kai fašistinė Vokietija okupavo, užgrobė Klaipėdos kraštą. Toliau aš atsimenu laikotarpį karo metų, okupacijos, pokario metus. Atsimenu pokario laikotarpį taip pat. Buvo labai daug suklaidintų žmonių, mūsų Lietuvos jaunimo, kuris daugelis nepažinojo, kas yra Tarybų valdžia, turėjo savo klaidų. Dėka balsų iš anapus, taip dėka balsų iš anapus, kurie skatino priešintis Tarybų valdžiai, kovoti prieš ją, jie laukė savaitėm, dienom, kad ateitų amerikonai ir išlaisvintų Lietuvą. Ką gi? Jau praėjo laiko daug, mes dabar gyvename tarybų Lietuvoje, mes džiaugiamės mūsų laimėjimais, mūsų gražiais miestais, mūsų kaimais. Šiuo metu nebėr vaikų, kurie basom eina į mokyklą. Nebėr vaikų, kur vienas užsideda batus, o kitas ant pečiaus guli, tam, kad kitą savaitę jis galėtų tuos batus apsiauti ir eiti į mokyklą. Išgražėjo mūsų miestai, pagerėjo mūsų buitis, problemos dabar, kaip įsigyti daiktą, kurio galbūt kaimynas neturi. Mes džiaugiamės gražia Lietuva, jos pasiekimais. Deja, yra tokių faktų, nežinau, kokiom idėjom jie tiki, ko jie laukia, bet mane stebina, kad šiuo persitvarkymo metu visa tribūna, kur dabar viešuma yra mūsų gyvenimo pagrindas, viešą tribūną pasinaudojo antitarybiniai, antivalstybiniai, antivisuomeniniai sluoksniai. Tai labai baugu, džiūgauja, nes žino iš spaudos, klausomės radijo, džiūgauja mūsų priešai. Žinot, ir labai tai skaudina taip. Jeigu pas jį buvo kokių planų, kokių problemų, galėjo spręsti su mumis, reikštis susirinkimuose, bet jis tylėjo. Valgė jis taip duoną mūsų, taip! Tėvynė, tėvynė geografinė jo čia, aš supratau, ten gal nostalgijos kankinami išeiviai, jie kuria savo planus, savo Lietuvą, jie gali klysti, kažką daryti, bet jis tai savo tėvynėje. Čia pat, Lietuvoj. Tegul jis pats atsako į tai, ką jis galvoja, bet aš negalvoju, taip galvoti juokinga būtų, mūsų nutylėjimu, tai neeilinis faktas, o mūsų nutylėjimu, man atrodo, kad aiškiausiai naudojasi mūsų priešai. Aš smerkiu jo ir visos organizacijos elgesį ir iš tikrųjų savo credo pagalvoti, kur jo vieta, tik aišku, kad ne mūsų teatro kolektyve.
J.Vaitiekaitis: Ačiū, Maryte. Prašom, kas dar? Gal pasisakys jo tiesioginis viršininkas vyr. energetikas Arvydas Jonuška?
A.Jonuška: Rugpjūčio dvidešimt trečio dieną, suorganizuotos ekstremistų, reiškia, kurie reiškėsi nacionalistiškai, antitarybiškai, ir tame sambūryje dalyvavo, vadinasi reiškia, mano kolega inžinierius Vytautas Bogušis. Reiškia, darbe savo pareigas atlieka gerai. Šita, nežinojau, kad jis, reiškia, tokių nacionalistinių pažiūrų. Darbe jis savo pažiūrų niekad nereikšdavo (Garsiau! – replika iš salės). Jis padarė gėdą visam šitam, tai yra, mūsų kolektyvui. Tai naudinga ir užsienio vakarų radijoms, kurios kursto nacionalistines antitarybines nuotaikas. Bogušis turėtų pagalvoti, reiškia... nu... nu... nu... Aš kaip ir visi smerkiu, toks nesuderinamas Bogušio elgesys su mūsų kolektyvu.
J.Vaitiekaitis: Ačiū. Kas dar? Gal Mertinas?
Mertinas (aktorius, komjaunimo sekretorius): Kaip komjaunimo sekretorius aš galbūt kalbėsiu jauniausio kolektyvo vardu. Gaila, kad mūsų kolektyve atsirado žmogus, kuris dalyvavo tuose įvykiuose. Kaip sakoma, jie buvo gražiausioje Vilniaus vietoje, turiningiausioje. Man tik įdomu, kada tavo sąmonėje įvyko pakitimą? Iš matymo mes pažįstami, sveikinamės, šnekamės, o tavo mintyse yra kažkas. Galėjai būti geru komjaunuoliu, bet netapai. Pasirašei raštą, ar tikrai tu jį pasirašei? Ir bendrai – ko tu nori? O dabar mes sužinosim – tikrai mūsų teatras vedantysis respublikoje, ir ne tik respublikoje, žinomas ir užsienyje. Iš tikrųjų, aš nieko nežinojau, tik pamačiau tavo veidą laikraštyje ir labai nustebau. Ir štai mes turim svarstyti blogą poelgį, gaila. Ir aš komjaunuolių vardu smerkiu nederamą elgesį, ir man atrodo, iš tikrųjų nedera tau dirbti teatre. Norėčiau išgirsti tave.
J.Vaitiekaitis: Ačiū, Vytautai, ar kalbėsi?
V.Bogušis (inžinierius): Žinoma, būtinai! (...) Gavote KGB nurodymus, raštą ir bandot mane svarstyti? Liūdniausia, kad jūs, inteligentai, gavę kvailą stalinietišką instrukciją, puolate aklai vykdyti. O juk ne vienas iš jūsų taikioje demonstracijoje, skirtoje paminėti Hitlerio-Stalino aukas, nedalyvavote. Jūs, draugai, nepersitvarkėt, kaip ir nepakeitėt stalinietiškos mąstysenos (...) Juk tai anonimas, tik blankas iš KGB, nei parašo, nei antspaudo. Tai ne juridinis dokumentas, o pigus popiergalis. (...) Jeigu pažeidžiau Konstituciją ar baudžiamąjį kodeksą, įstatymus – tam yra juridinės instancijos. Bet, kaip matote, aš čia. Kaltinimas antitarybine veikla man nesuprantamas. (...) 1976 metais Antano Vienuolio mokykloje rašėme rašinį tema “Sekime komunistų pavyzdžiu”. Aš parašiau ir parodžiau komunistinius veikėjus negatyvius ir pozityvius ir pasiūliau pakeisti pavadinimą – “Sekime dorų komunistų pavyzdžiu”. Rašinį lietuvių kalbos mokytoja atidavė į KGB rankas. Po to KGB mašina sukosi labai greitai. Dabar kiekviename laikraštyje pilna apie nenaudėlius, nusikaltėlius, partiečius. Tiesos niekada nevengiau ir nevengsiu, ir visiškai nesvarbu, ar tai patinka KGB, ar nepatinka. Sakyti tiesą mano pareiga. (...) Kreipimąsi pasirašiau ir esu vienas iš organizatorių. (...) O rugpjūčio dvidešimt trečią dieną paminėt budelio Stalino aukų ėjau ir eisiu, kol būsiu gyvas. Tai mano pareiga. (...) Jeigu Hitleris žudė, tai pasmerktas visam pasauly, tiek rytų, tiek vakarų Vokietijoje. Visame pasaulyje aukoms pagerbti pastatyti paminklai. (...) Budelis Stalinas išžudė tūkstančius, milijonus aukų – tai ką, užmerkti akis ir šypsotis. Visiems žinoma, kiek išžudė mūsų tautos inteligentijos, šviesiausių protų. (...) Gal užteks mūsų tautai varvamų? (...) Nepamirškim išnaikintos, suniokotos mūsų tautos kultūros, istorijos. Prisiminkim, ką budelis Stalinas padarė su genetikos mokslu, generalitetu, karininkija, menu. Tūkstančius, milijonus galima išvardinti Stalino nužudytų nekaltų aukų. (...) 1946 metais Balio Sruogos “Dievų miškas”, ir tas apšauktas antitarybiniu, jog autorius tyčiojasi iš kalinių. Deja, savo kūrinio taip ir neišvydo. Balys Sruoga mirė 1947 metais, o “Dievų miškas” šviesą išvydo 1959 metais. Daug galima išvardinti inteligentų, nukankintų, nužudytų. (...) Jūs, aktoriai, kultūros skelbėjai, nė vienas nedalyvavot taikos demonstracijoje, o bandot smerkti, purvais drabstyti. Gerai apgalvokit, nestatykit sau istorinio gėdos stulpo, kad nebūtų gėda prieš savo vaikus, anūkus. Baigiau, kas turit klausimų?
J.Vaitiekaitis: Taip, ačiū. Kas dar nori pasisakyti?
D.Tamulevičiūtė (vyriausioji režisierė): Aš.
J.Vaitiekaitis: Vyriausioji, prašom.
D.Tamulevičiūtė: Tu tik 59-tų metų gimimo. Ką tu išmanai apie Stalino aukas? Tu jų nematei. O ką Amerika kalba, tai šlykštu. (...) Kurstytojai. Taip, daug kas nukentėjo stalinizmo laikotarpyje. Aišku, mūsų spauda perlenkė, išpūtė per tris savaites, per didelę reklamą padarė, nusibodo. Tačiau, ten, kur nacionalizmas – baisu. (...) kas įvyko Lenkijoje, ką padarė “Solidarumas”. Kai buvom – teatrai tušti, niekas jų nelanko, jokios kultūros, viskas užgeso. Tik spekuliacija, badas, apatiški žmonės, sužlugdyta ekonomika. Ne, ne, nepritariu visam šiam. Ne, tikrai nepritariu ir niekados pati nedalyvaučiau.
J.Vaitiekaitis: Ačiū. A, svečias, prašom.
Atstovas (?) iš Vilniaus miesto Partijos komiteto: Taip, aš buvau kaip partijos atstovas ir visą mačiau. Nemeluok, Boguši, Saugumo rašte teisybė parašyta, aš viską žinau. (Salėje triukšmas: Kas jis toks, prisistatyk, pavardė!)
J.Vaitiekaitis: Draugai, netrukdykit, duokit pasisakyt, tai svečias iš Partijos komiteto.
Atstovas: Taip, aš rugpjūčio dvidešimt trečio dieną buvau nacionalistinėje, antitarybinėje demonstracijoje ir viską mačiau, o tu, Boguši, nesišypsok, matau, kaip tave suėmė nervai, sakau, nesišypsok. (Vėl replikos: Kas jis toks, kokia pavardė, prisistatyk!)
J.Vaitiekaitis: Draugai, tylos! Duokit pasisakyti!
Salėje šurmulys.
Atstovas: Vilniuje dabar 90 tautybių, ir visi gali gyventi, dirbti. Niekas netrukdo. Tik nacionalistai, ekstremistai, tokie kaip Bogušis trukdo ramų gyvenimą. Užsienio radijų suorganizuota nacionalistų demonstracija. Tai daro jis už dolerius, parsidavė. Nesišypsok, nesišypsok, žinau ir tavo globėją Klimaitį. Draugai, jis Kaune žydus šaudė, tokie ir organizavo ir dalyvavo. (Vėl replikos: Kada jis prisistatys? – Juokas, triukšmas. – Tylos!) Taip, Boguši, mačiau ir girdėjau, kaip tu antitarybinę kalbą sakei, tai ko giniesi? Ir teisingai – reikia vyt tave iš tokio darnaus kolektyvo, iš teatro.
V.Bogušis: Dar vienas akivaizdus melo pavyzdys: aš kalbos tikrai nesakiau, tai šlykštus melas! (Replikos, juokas).
A.Vinclovas (gaisrininkas): Taip, draugai, jūs visiškai nepersitvarkėte. Taip ir nesugebėjot pakeisti stalinietiškos mąstysenos. Nė vienas nebuvot, o smerkiat. Panašiai buvo smerkiamas pagal Saugumo nurodymus Pasternako “Daktaras Živago”. Niekas neskaitė, bet smerkė. Svarbu, mažne, rodiklis. Labai gailiuosi, kad nedalyvavau 24-osios dienos demonstracijoje. Tikrai, po viso šito balagano gailiuosi nedalyvavęs. Visapusiškai pritariu ir palaikau Vytą.
A.Aukštiejus (inžinierius): (...) Na ir kas, kad jis 59-tųjų gimimo. Tai nereiškia, kad nesuprato netiesos. Juk po karo išaugo trys kartos, visos sugadintos.. (...) Mes net nesugebame išklausyti oponento nuomonės. Nors Gorbačiovas moko mus nepalikt baltų dėmių istorijoje. Gal Vytas ir teisus, bet mes iškart nenorime suprasti. Jeigu darbininkas gamina broką, tai mes nesiimam jo auklėti, viešai smerkti. O dabar kalba – vykim mes jį iš čia. Bet jūs pagalvokit, kur jį dirbt priims? O kas bus jo vaikams? Tai ką – viską nurašyt? Jeigu mūsų teatras tikrai yra toks pirmaujantis, tai iš tikrųjų (...) nenaudinga jį vyt (...) neturit teisės. Reiškia, mes patys netvirti ideologiškai. (salėje triukšmas).
J.Vaitiekaitis: Kol kas dar jo niekas neveja, kol kas jį dar saugo profsąjunga. (Salėje juokas).
A.Aukštiejus: Gerai, duokit man pabaigt. Taip, iš tikrųjų, aš dabar susijaudinęs. Bendrai susirinkimo esmė neaiški, kokiu klausimu. (...) ir tiek dabar spaudoj straipsnių apie pakantumą, vadinasi, apie auklėjimą, o ką – jūs suprantate tik apie tokį auklėjimą? Prisiminkim Leniną, paimkit jo raštus ir paskaitykit (...). Žydų tautybės žmonės man labai patinka, daug metų kartu dirbau. (...) Žydai sako: nepalaikei, nepaturėjai – nepirk. Ta ką čia tuščiai svarstyti ir nieko nežinant, smerkti (...).
J.Vaitiekaitis: Ačiū, gerai. Tiesa, nebus taip juoda, kaip tu pasakojai. Kiekvieną pilietį, jeigu jis yra profsąjungos narys, saugoja kol kas profsąjungos įstatai. Kaip dar atleisti, atleisti bet kaip negalima, ir mes šito klausimo nekeliam. (salėje juokas, kandžios replikos profsąjungos adresu). Tylos, aš siūlyčiau vis dėl to nutraukti susirinkimą, nes mums vakare darbas, o laiko liko nedaug.
A.Britenkovas: (inžinierius): Aš trumpai. Vytą pažįstu gerai. Aš dabar nesuprantu – Vytas sako vieną, partijos atstovas – kitą. Čia reikia konkrečiai. Jis sakė, kad pasirašė po deklaracija, ir sakė, kad ten parašyta “prašom susirinkti ir paminėti”, o kad ten antitarybinė – šito jis nesakė. Nežinau, gal kam nors reikėtų parodyt šitą deklaraciją. Kaip čia suprasti, kaip čia gaunasi? Taip pas mus kursuose (marksizmo – leninizmo) vakar paklausiau profesoriaus Bernotėno ir jam papasakojau apie būsimą pasmerkimą. Profesorius paaiškino, kad mes neturime teisės smerkti, ir liepė papasakoti, kuo baigsis. Tai ką aš jam galėsiu pasakyti, kad pats nieko nesuprantu? O kas čia pasakyta? – Nieko. Va, pavyzdžiui, Jonuška visą savaitę atsiprašinėjo Vytą – “atleisk, nepyk, kad tave smerkiu, kitaip negaliu, liepė valdžia, Butė”. (Juokas, plojimai, Jonuška pakyla, nori kažką pasakyt). Vytą pažįstu, geras specialistas, jau kokie 5-eri metai dirbam kartu. Nežinau, nemačiau, kad susitikinėtų su kažkokiu užsienio veikėju. Bet gi vis tiek, jeigu žmogus koks nors chuliganas, tai matytųsi, o dabar šitiek metų – jokio nacionalizmo nemačiau. Jis kaip tik labai girdavo Gorbačiovą. (Triukšmas. Butė bando taisyti padėtį).
Butė (direktoriaus pavaduotojas): Negalvojau visiškai šnekėt, kaip sakoma, bet čia replika ir man, kaip sakoma. Charakterizuojat blogą žmogų visų pirma, nežinau kas kaip ką gali charakterizuoti, bet tarp kitko aš esu šito padalinio vadovas. Visų pirma, manęs irgi niekas, vot, niekas neklausia. Nors jis ir labai pavyzdingas darbuotojas, o vis tiek tai yra eilinis darbuotojas, ir nereikėtų, vadinasi, šito išpūsti, reiškia, kas įvyko ir kam visa štai reikalinga. Čia labai keista, kaip sakoma, čia Jaunimo teatras, reiškia, mes šitą dvasią tokią labai keista. Vot būtent prie tokių gyvenimo pozicijų, kada visi neturėjo kažkaip ar į dešinę, ar į kairę, vyko, reiškia, pokarinis laikotarpis, reiškia. Ir aš įsitikinės, kad nė vienas iš čia dalyvavusių nesat taip nukentėjęs. Čia nesat pokarinis, kad tėvai sušaudyti galėtų vot šiandieną Radzevičiaus papasakoti. Vot buržuaziniai nacionalistai sušaudė jo tėvą. Ar mums bendrai reikalingas nacionalizmas šiandieną, kad jis sugrįžtų? 99 tautybių šiandien gyvena Vilniuj žmonių. Tai kas tada turi, kokia nacija, turi, kaip sako, imti viešpatauti, kaip sakoma? Kur kitus dėti? Na, taip paimkim, šnekėkim, juk tai mūsų naudai. Šitie buržuaziniai, šitie nacionalistai jie negali, jie suorganizavo. Šito neorganizavo draugas Žilinskas, šitas kolekcionierius, kuris rašo Lietuvai progos, šita, na, rado, rado savo santaupų, kaip sakoma, šita, grąžinti Lietuvai, kuris įdėjo, sakoma, visą savo gyvenimą: darbą, lėšas, grąžino Lietuvai; jis myli šitą Lietuvą, nu, jam nėra kitos. Mes visi žinom, kaip sakoma, vot, Žilinskas, ir mes jį gerbsim, kaip sakoma, su padėka, vot jo reprodukcijas, taip. Ar pas mus stalinizmo aukoms atminti nėra spektaklių? Pasižiūrėkime. Va tokie, kaip šitas “Ilga kaip šimtmečiai diena”, šita “Keturiese” (Juokas, replikos), taip “Keturiese vidurnakty”. Netrukdykit. Jūs kalbėjot, dabar, vot, aš kalbu. (Tai nenusikalbėk, - balsas iš salės). Ir prašom, vot, nenutraukinėt. Pas mus šita, vapčie, patriotinį jausmą galima išreikšt ir kitaip, tai vienas dalykas. O antras dalykas... Prašom netrukdyt, nenutraukinėt. (Juokas, kalbos). Taip, kas buvo, mes šiandieną neslepiame, pasižiūrėkim, prašom, tokį prašom, filmą, kuris pas mus ėjo, “Atgaila” (Nenurodinėk, ką žiūrėti. Ir geriau už patį supratom). Labai atsiprašau, aš Jūsų nepertraukinėjau. Tai va, esmė skaitau yra ta, kad mums nereikalingas nacionalizmas. O kodėl jis buvo šita tris savaites prieš su tokia pompa, reiškia, taip sakom, organizuojamas. O būtent todėl, kad tarptautiniuose santykiuose, reiškia, vot atsirado kažkoks tarptautiniuose santykiuose atšilimas, reiškia, kad parūpo būtent dabar, iškilo klausimas dėl branduolinio karo likvidavimo problemų dabar, kada raketos gali būti išvestos iš Europos. O kad niekas nedraudė, Latvijoje ir Estijoje inspiravo, tiesiog kabinėjosi prie žmonių, ir norėjo sukelti muštynes, po to kad visam pasauliui pasakytų, kad nepamirštum. Vot, draugai, kada peršingus įgabeno mums, šita, į Europą. (O Jėzau, taip pat Bogušis įgabeno!- Triukšmas, juokas. – Jonai, nutrauk, užtenka klausyti. – Palaukit, duokit žmogui pasisakyti). Aš viso labo tik keturias minutes, peršingus, draugai, įgabeno tiktais... (Juokas salėje. – Bogušis, jau žinom!).
J.Vaitiekaitis: Reikia arčiau, prašom prie įvykio.
Juokas, triukšmas.
Butė: Taip, smerkiu, smerkiu visą šitą akciją.
Jaunimo teatro darbuotojai juokdamiesi išeina iš salės. Kažkas šūkteli: Boguši, žiūrėk, kad rytoj neliktų peršingų Europoje!”.
