Lygiai prieš keturiasdešimt metų, naktį iš 1968 metų rugpjūčio 20-osios į 21-ąją Sovietų Sąjungos kariuomenė kartu su savo Varšuvos pakto sąjungininkėmis Lenkija, Bulgarija, Vengrija ir Rytų Vokietija įsiveržė į Čekoslovakiją.
Gilias reformas šalies kompartijoje ir informacijos sferoje pradėjęs ano meto Čekoslovakijos kompartijos sekretorius Aleksandras Dubčekas buvo iškviestas pasiaiškinti į Maskvą ir suimtas, o po to iškart įvyko sovietų ir jų satelitų invazija į Čekoslovakiją.
Taip buvo nužudytas garsusis „Prahos pavasaris“, o kartu su juo viltis sukurti socializmą su žmogišku veidu. Laisvės kvėptelėjusi Čekoslovakija buvo uždusinta sovietų tankų, karinio ir psichologinio teroro, agresyvaus melo ir propagandos apie Čekoslovakijos kompartijos reformatorių pasidavimą Vakarų agresorių kurstymams, keliaklupsčiavimą prieš buržuazinį pasaulį ir siekius leisti reakcingiausioms pasaulio jėgoms nužudyti socializmą. Sovietai su nepaklusnia čekų ir slovakų inteligentija dorojosi ypatingai cinišku ir naujovišku būdu – ne fiziškai represuodama ir viešai žemindama, o masiškai, tyliai ir metodiškai atleidinėdama iš darbo tylėti, režimui pataikauti ir bendradarbiauti su juo atsisakančius medikus, rašytojus, menininkus, mokslininkus ir žurnalistus.
Pakanka prisiminti Milano Kunderos romano „Nepakeliama būties lengvybė“ pagrindinį personažą Tomą, po 1968-ųjų rugpjūčio iš garsaus chirurgo tapusio Prahos namų langų valytoju. Tai, kas įvyko Čekoslovakijoje, dar 1953 metais buvo išpranašauta Czesławo Miłoszo „Pavergtame prote“ – kad vienu iš baisiausiu išmėginimų inteligentijai taps net ne pavojus saugumui ir gyvybei, o tapimo niekuo siaubas netekus savo kūrybinės profesijos ir mylimo darbo. Masinė inteligentijos diskvalifikacija ir emigracija Čekoslovakijoje lemtingai paženklino visą Václavo Havelo, Milošo Formano ir Milano Kunderos kartą.
Kunderos „Juoko ir užmaršties knygoje“ esama epizodo, kuriame aprašomas čekų atmintį ir istoriją palaidojančio „užmaršties prezidento“ Gustavo Husako laiškas Kunderos „muzikos idiotu“ vadinamam garsiam popmuzikos dainininkui Karelui Klausui. Jame emigravusi čekų popmuzikos žvaigždė nuoširdžiai kviečiama grįžti į tėvynę ir darbuotis jos labui. Nieko panašaus nesulaukė apie pusė milijono darbo netekusių, išvaikytų ir emigravusių čekų istorikų, rašytojų, filosofų ir medikų. Anot Kunderos, „užmaršties prezidentui“ ir jo režimui buvo būtinas „muzikos idiotas“. Užmaršties režimuose ir visuomenėse ypač mylima popmuzika ir muzikos idiotai – šie organizuotos užmaršties šventieji, garantuojantys lėtą klasikinės kultūros ir kanono mirtį.
Kad ir kaip būtų, pats probleminis Kunderos atminties ir interpretacijos lauko centras yra dvi viena kitą radikaliai paneigiančios 1968-ųjų interpretacijos „Nepakeliamoje būties lengvybėje“. Šveicarijoje atidūrę Tomas ir jo mylimoji Tereza netrunka susidurti su dviem tikrovėm – savo tiesiogiai patirtąja ir naująja, prieš kurią jie paprasčiausiai pastatomi kaip prieš faktą. Jaudinančios ir užfiksuotomis akimirkomis unikalios Terezos nuotraukos nedomina Šveicarijos žurnalų, nes jos neaktualios – vaizduoja jau įvykusios ir praėjusios sovietų invazijos į Čekoslovakiją vaizdus.
Dar daugiau – visas Prahos pavasaris ir jį sunaikinusi sovietų karinė intervencija, pasirodo, yra viso labo tik pasenusios naujienos. Tai anaiptol nėra sukrečianti patirtis, į kurią būtina atsiliepti, o tiesiog jau nebeaktualios žinios. Absoliučios beprasmybės ir moralinės tuštumos pojūtį Tereza išgyvena, kai jai pasiūloma fotografuoti kaktusus moteriškam žurnalui. Ji nedelsdama palieka nepakeliamą būties lengvybę Vakaruose ir grįžta į trumpų tikro, nemeluoto džiaugsmo akimirkų, jas lydinčių ilgų nevilties periodų ir tvirtai pažadėtos greitos mirties teritoriją – sovietų žudomą tėvynę.
Tomas iškart grįžta į Prahą paskui Terezą, nes negali išsivaduoti iš savo mylimo 16-ojo Beethoveno styginių kvarteto partitūros užrašo, paskutinėje dalyje padaryto paties vokiečių genijaus ranka – jo klausimo „Muss es sein?“ (ar taip privalo būti?) ir atsakymo „Es muss sein“ (taip privalo būti). Prestižinėse Šveicarijos klinikose operuoti ir puikų, saugų gyvenimą turėti galėjęs Tomas, kaip ir Tereza, nedvejodamas renkasi prasmės, intensyvios gyvenimo akimirkos ir garantuotos pražūties teritoriją – savo lėtai naikinamą tėvynę.
Bet, skirtingai nuo Terezos, Vakaruose patekusios į kičo ir popkultūros – šių totalitarizmo kambarinių – erdvę, Tomas patiria ir autentiško Europos kultūrinio dialogo akimirkos džiaugsmą. Kolegai medikui pasiteiravus, kodėl jis meta viso gyvenimo šansą ir grįžta į Prahą, Tomas jam primena Beethoveno kvartetą. Viską supratęs šveicaras kolega šypteli ir paklausia: „Muss es sein?“. Tomui belieka tik patvirtinti: „Es muss sein“.
Bet tai negelbėja nuo fundamentalaus vakarų ir vidurio europiečių nesusikalbėjimo. Tomo meilužė dailininkė Sabina iš siaubiamos Prahos taip pat patenka į kaimyninę Šveicariją. Ten ji pradeda romaną su filosofijos profesoriumi Francu – rafinuotu, intelektualiu ir žaviu žmogumi, su kuriuo Sabina vis dėlto nepajėgia susikalbėti esminiais žmogiškos patirties klausimais. Jis – tipingas kairuoliškas Vakarų Europos intelektualas, kuriam 1968-ieji visų pirma reiškia jaunimo maištą, Naująją Kairę, Lotynų kvartalą ir pasaulio atnaujinimo ar net pakeitimo galimybę. Jo nė kiek nešokiruoja plakatai Paryžiuje, vaizduojantys Leniną, Staliną, terorizmo teoretiką Frantzą Fanoną ar Mao. Juk visa tai – bendrojo pažangiųjų pasaulio jėgų maišto simboliai.
O Sabinai visi šitie ženklai simbolizuoja jos žudomą tėvynę. Lenino, Stalino, Mao ir jų adeptų vardan sunaikinama Praha. Šveicarų akademikui 1968-ieji tampa pasaulio atsinaujinimo ir, Kunderos žodžiais tariant, didžiojo istorijos žygio epocha. Čekei dailininkei gi 1968-ieji tereiškia visų šitų žodžių, frazių ir simbolių legitimuotą bei palaimintą jos pačios, jos kartos ir visos jos šalies pražudymą. Vakarų europiečių frazeologija ir kalbos apie istorinę pažangą jai leidžia suprasti tylią ir paprastą tiesą – visos vakarietiškos teorijos praktiškai išmėginamos jos žemėje. Ne ten, kur jos garsiai gimė, o ten, kur nuo jų tyliai kenčia paprasti žmonės. Vardan naujakalbės ir jos raktažodžių Vakaruose nežudoma. Žudoma Rytuose.
Kas pasikeitė nuo 1968-ųjų Europoje? Beveik niekas. Skiriamoji linija tarp Rytų ir Vakarų ir toliau lieka atminties riboženklis tarp Prahos ir Paryžiaus Lotynų kvartalo. Tie, kuriuos labiau už viską sukrėtė 1968-ųjų Praha ir Jano Palacho susideginimas, priklauso vienai istorinės atminties, politinio jautrumo ir moralinės vaizduotės zonai. Tie, kuriem iki šiol atrodo, kad centrinis Europos įvykis buvo antiburžuazinė vakarietiško jaunimo revoliucija, vėliau tik leidusi papildyti tą pačią buržuaziją ir Vakarų Europos establishment’ą buvusiais maištininkais (abejojantieji tegu akimirkai apsisunkina ir prisimena buvusį Vokietijos užsienio reikalų ministrą Joschką Fischerį ar Europos Parlamento narį, 1968-ųjų herojų Danielį Cohn-Benditą), gyvena visiškai kitame atminties režime ir kitoje jautrumo zonoje.
Mūsų akyse 2008-ieji gali pasaulį vėl padalinti į tokias tarpusavy nekomunikuojančias zonas – tuos, kuriems šitie metai yra visų pirma Pekino olimpiados metai, ir kitus, kuriems visi olimpiniai idealai ir chartija mirė tą pačią akimirką, kai Gruziją užpuolusi ir nusiaubusi naujoji Rusija nebuvo pašalinta iš olimpinių žaidynių. Vieniems šitie metai taps JAV prezidento rinkiminės kampanijos ir naujųjų Europos vilčių, kad George’ą W. Bushą pakeitęs naujasis prezidentas atkurs JAV autoritetą pasaulyje bei Europos ir JAV solidarumą, laikotarpiu. Kiti gi turės visas priežastis manyti, kad XXI amžiuje karo nusikaltėlį ir KGB maniaką Vladimirą Putiną nuo respektabilaus ir Vakarų gerbiamo ryžtingo Rusijos politiko bei aistringo savo šalies patrioto Vladimiro Putino skiria viso labo tik sėkmingas smurtas.
Juk ne kas kita, o tik pavykusi karinė operacija, laimėtas karas ir savo brutalumu atvirai fašistinės smurto bei jėgos kalbos sėkmė nulemia, ar šito žmogaus laukia teisiamųjų suolas Hagos tribunole, ar džiaugsmingas bendravimas su visą jo sielą ir toliau jo akyse įžvelgiančiais bei su juo šampaną geriančiais Vakarų valstybių vadovais. Operacijai nepavykus ar smukus finansinei bei karinei galiai, galingas veikėjas virsta nusikaltėliu. Tiesa yra jėga, o jėga yra tiesa. Karo pradėjimas ir gėdingas jo pralaimėjimas yra karo nusikaltimas. O kuo gi dar skiriasi Radovanas Karadžičius ir Slobodanas Miloševičius nuo Vladimiro Putino?
Kuo skiriasi 1968-ieji nuo 2008-ųjų? 1968-ieji suformavo visą Europos atminties ir jautrumo sluoksnį, nesvarbu ar mums didesniu herojumi lieka Havelas, ar Cohn-Benditas. O 2008 metai gali būti JAV ekonominės krizės, Pekino olimpiados ir naujųjų lokalinio bei globalinio kičo švenčių nublokšti į istorijos paraštę. Pasaulis po dešimtmečio bus toks, kaip jis traktuos Rusijos ir Kinijos smurtą bei agresiją savo buvusių ar esamų kolonijų atžvilgiu. Poimperiniu ir pokolonijiniu jis taps tik galutinai atskyręs nebaudžiamą smurtą nuo civilizuotos politikos.
Ar mes judame orvelizacijos link, kada, kiek perfrazuojant George’ą Orwellą ir „1984-ųjų“ personažo O’Brajeno žodžius, 1968-aisiais dar buvo žudoma vardan idėjos (kad ir pamišėliškos), o 2008-aisiais kareivišku batu mindomas žmogaus veidas tikrai ne tam, kad būtų įtvirtinta kokia nauja ar sena ideologija, o tik tam, kad jis įsisąmonintų, kieno rankose galia?
Šis klausimas žmonijai jau užduotas.
