Kokį įspūdį vokiečių okupacinei administracijai padarė 1918 m. vasario 16-ją Lietuvos Tarybos paskelbta nepriklausomybė?
Vartau Arnoldo Cveigo (Arnold Zweig) romaną „Mindaugas II“ (originalo pavadinimas „Einsetzung eines Koenigs“), išleistą Vilniuje 1955 m. Dabar tai bibliografinė nedažnybė, nors ir paimta iš bibliotekos. Stebina tuometinio Glavlito palikta autoriaus dedikacija Zigmundui Froidui (Sigmund Freud).
Romano veikėjai – Kauno ir kitų įgulų vokiečių karininkai. Kai kurie iš jų rengiasi įsikurti Lietuvoje po to, kai bus pasirašyta taika, ir Lietuva taps Vokietijos protektoratu. Į sostą keliamas Vokietijos princas.
Lietuvoje dabar vyrauja nuomonė, jog tai lietuviai pakvietė Urachą. Sprendžiant iš Cveigo romano, lietuviai neturėjo didelių iniciatyvos galimybių. Sostai buvo dalijami Berlyne. Viurtembergo karališkosios šeimos atstovui Urachui buvo leista tapti pretendentu, kadangi reikėjo nugesinti Bavarijos karališkojo dvaro ambicijas. Susijusi personalinės unijos ryšiais su Lietuva, Bavarija būtų tapusi per daug svari.
Tai šit, tiems vokiečių karininkams, jau svajojusiems apie šiltas vieteles Lietuvos karalystėje, vasario 16-osios aktas buvo, kaip sakoma, būtinas formalumas. Priminei, kada skelbti, gavai aktą su parašais, išsiuntei į Berlyną, kad reikalas judėtų į priekį.
Vokietijos Reichas savo sąranga priminė Europos Sąjungą (žemėlapiai čia). Lietuvos karalystė būtų įėjusi į Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos projektuojamą Vidurio Europos bendriją. Kokia būtų buvusi ta Europa, jeigu dvi imperijos nebūtų pralaimėjusios karo?
Silpna Lenkija, nes kam gi reikia stiprios. Ukraina – natūrali atsvara Lenkijai. Valstybių tarpusavio ginčai sprendžiami Berlyne, kaip kad dabar sprendžiami Briuselyje. Po vokiečių sparnu atsiradusi Baltarusijos Liaudies Respublika pretendavo į Vilnių. Klausimą būtų išsprendęs kaizeris.
Karinis perversmas Berlyne 1918-jų lapkritį, dabar vadinamas „revoliucija“, veikiausiai buvo planuotas kaip rūmų perversmas siekiant apriboti kaizerio valdžią. Bet reikalas baigėsi paliaubomis su Antante (faktiškai, Vokietijos kapituliacija) 1918 m. lapkričio 11 d.
Galingiausias Rytų Europos arbitras pasitraukė nuo scenos. Šeimininką praradę Vokietijos protektoratai ėmė tvirtinti nepriklausomybę. Karas pasibaigė, prasidėjo karai. Vokiečių Ordnung perejo į kaputt būvį.
---
Tomas Čyvas: Dabar net kiek madinga šaipytis iš to, kad nežinia kur prašapo minėtų žmonių pasirašyto ir įgyvendinto Nepriklausomybės akto originalas, postringauti apie tai, jog buvę galima padaryti geriau ir atkurti didesnę Lietuvą – ne vien etninėse ribose. Tai nebloga intelektualinė mankšta – tinkama seminarams ir alternatyviosios istorijos entuziastams.
