Prieš 19 metų Lietuvą sukrėtė mafijos šūviai, skirti šalies žiniasklaidai. Tąsyk Vilniuje prie savo namų nušautas žurnalistas Vitas Lingys. Šiandien jo artimieji, kaip ir kasmet, susirinks prisiminti savo giminaitį, buvusį kolegą, bičiulį.
Ačiū Dievui, tai vienintelis per 21 nepriklausomos Lietuvos metus nuo banditų šūvių kritęs žiniasklaidos atstovas. Ta proga pristatome ištrauką iš praėjusių metų pabaigoje išleistos Balsas.lt žurnalisto Dailiaus Dargio knygos „Kruvinasis mafijos maršrutas“ skyriaus „Jie valdė Vilnių“.
Brigadiniai planavo kraupius išpuolius
1993 metų spalio 12-oji. Rytas. Daugiabučio namo kiemas S. Stanevičiaus gatvėje, Vilniuje. Kaip įprasta ankstų rytą dienraščio „Respublika“ žurnalistas V. Lingys atsikėlęs susiruošė važiuoti į redakciją.
Į aštrių žurnalistinių tyrimų autorių mirtini šūviai buvo paleisti vos šiam priėjus prie kieme stovinčio automobilio. Daugiausia kulkų kliuvo į krūtinę, viena – į skruostą, dar kelios lėkė pro šalį. Po pusvalandžio į kiemą privažiavo operatyvininkų, ekspertų, atvyko visų miesto specialiųjų tarnybų vadovai. Tuo metu Lietuvoje tvyrojo slogi atmosfera. Žmonės kalbėjo, kad šalį seniai valdo banditai, kurie be baimės sulaukti atpildo gali leisti sau žudyti ne tik bendrus (tų pačių metų spalio 7-ąją, Kauno gyventojų ramybę sudrumstė garsios žudynės „Vilijos“ restorane), bet ir jiems neva nusikaltusius verslininkus ar net apie jų veiklą prabilusį žurnalistą.
Tos pačios dienos vakarą, kai buvo nužudytas V. Lingys, iš Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato atlikti kratų kai kurių sostinėje gyvenančių ir gerai žinomų veikėjų butuose išvyko nemaža grupė teisėsaugos ir „Aro“ pareigūnų. Krata buvo atliekama ir Izraelio piliečio D. Kaplano-Dodiko bute.
Stovėdami už durų policininkai girdėjo, kaip D. Kaplanas kažkam skambino ir prašė skubiai atvykti. Po to buto šeimininkas atvėrė duris – buvo atliekama krata. Tuo pat metu bute pasirodė vyriškis, kurį, kaip spėjo pareigūnai, D. Kaplanas pasikvietė telefonu. Jis atskubėjo taksi.
„Aro“ pareigūnai nelauktą svečią žaibiškai suraitė ant žemės ir iškratė. Paaiškėjo, kad tai buvęs šalies prezidento, velionio Algirdo Mykolo Brazausko Asmens apsaugos tarnybos vadovas. Pas jį buvo aptiktas Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus darbuotojo pažymėjimas, leidimas nešioti vardinį ginklą, dokumentas, draudžiantis kelių policijai tikrinti jo automobilį. Vyriškis buvo nuvežtas į sostinės vyriausiąjį policijos komisariatą ir apklaustas. Į pareigūnų klausimą, ko jis atskubėjo pas D. Kaplaną, buvęs prezidento apsaugos vadovas atsakė, kad jis saugo Dodiką.
Po V. Lingio nužudymo pradėjus narplioti Vilniaus brigados nusikaltimus paaiškėjo, kad žurnalisto žmogžudystė sostinės mafijos planuose buvo tik pradžia – gauja rengėsi kur kas platesnio užmojo nusikaltimams. Remiantis vėliau viename leidinyje skelbtu interviu, B. Dekanidzė tuomečiam Vilniaus apygardos prokurorui G. Jasaičiui, tyrusiam Vilniaus brigados lyderio įsakymu nužudyto žurnalisto bylą, siekęs įvykdyti Lietuvoje politinį perversmą.
Svarbūs liudytojai Jūrmaloje
„Tuo metu B. Dekanidzė gyveno Jūrmaloje. Pavesta užfiksuoti, kad jis betarpiškai užsakė nužudyti V. Lingį. Susiklostė tokia padėtis, kad mums reikėjo skubiai patikrinti I. Achremovo parodymus Jūrmalos viloje, kur ir buvo nuspręsta likviduoti žurnalistą. Taip pat reikėjo skubiai apklausti asmenis, kurie galėjo apie tai būti informuoti. Taip susiklostė, kad laiku išvykome į Jūrmalą patikrinti parodymų, o mūsų prakalbinti žmonės – sutuoktinių pora, su kuriais bendravo B. Dekanidzė, vėliau kreipėsi raštu į Vilniaus apygardos prokuratūrą, kad jie keičia parodymus. Jie rašė, kad prieš tai esą davė neteisingus parodymus, patvirtino B. Dekanidzės alibi.
Jų teigimu, tuo metu, kai I. Achremovas buvo atvykęs gauti užduoties nužudyti V. Lingį, Boria vakarojo pas juos ir į savo nuomojamą vilą negrįžo. Jei būtume nors kiek pavėlavę ir jei tokie parodymai būtų gauti pirmąsyk, nebūtume galėję patikrinti jo alibi. Minėta pora buvo Borios pažįstami. Gynybos pusė pavėlavo juos įspėti, kad jie duotų B. Dekanidzei naudingus parodymus, – pasakojo prokuroras G. Jasaitis. – Na, o mes, pareigūnai, laiku nuvažiavome į vietą ir apklausėme minėtus žmones. Teisėjai irgi palankiai vertino tokius parodymus, kuriuos jie davė vietoj pirminių. Per apklausas B. Dekanidzė apie V. Lingio nužudymą nieko nekalbėjo. Jis pyko ant kitų brigados narių, kurie davė jam nepalankius parodymus, nesilaikė išankstinių susitarimų, vadino juos „ožiais“. Po to akcentavo, kad to meto politinė valdžia neprieštaravo, kad Vilniaus brigados darinys egzistuotų, nes jų tikslas buvo sureguliuoti smulkias nusikalstamas grupuotes. Anot jo, Brigadiniai darė įtaką nusikalstamumo kontrolei, kad jis neplistų ir panašiai. Aišku, buvo ir konkrečių dalykų, kalbėta apie tam tikrus šalies politikus. Dabar sunku pasakyti, ar tai buvo tiesa, ar ne. Buvo minimos tam tikros sąsajos su politikais. Diskusijos, susitikimai, kurie vyko su aukštais šalies žmonėmis ir jų patikėtiniais. Minėjo konkrečias pavardes, tačiau negalėčiau jų įvardyti. Pasakysiu, kad tie žmonės iki šiol gyvi.
Negaliu tvirtinti, kad jis sakė teisybę. Juk galėjo būti ir tikslingi vedžiojimai. Vertinant iš psichologės perspektyvos, jis nelabai ka turėjo prarasti. Dėl V. Lingio nužudymo jis nešnekėjo, neprisipažino iki pat galo. Jam buvo pasakyta, kad jei duos parodymus, procesas bus atnaujintas, ištirti tikrieji organizatoriai, kai kuriomis mūsų versijomis, galėjo būti ir ne Lietuvoje. Bet jis pasakė, kad nieko apie tai nekalbės. Jis norėjo pasirodyti garbingas ir laikėsi nusikaltėlių taisyklių iki galo.“
Kaip teigė G. Jasaitis, apie santykius su politikais Vilniaus brigados vadeiva mielai kalbėjo, pasakojo apie tam tikrus ekonominius procesus, kuriems įtakos turėjo Brigadiniai.
„Kaip žinoma, tais laikais šalies versle dalyvavo ir pradedantieji verslininkai. Juk anuomet ekonominė policija buvo sugriauta. Matėme tuos procesus, bet nebuvo kam pavesti išstudijuoti tą temą, analizuoti, rinkti informaciją. Žinojome įmonių pavadinimus, bet nebuvo kam patikrinti, pasekti, ką jos realiai veikia. Išskyrus kriminalinę veiklą, atidžiau pažvelgti į ekonominius procesus fiziškai neturėjome nei laiko, nei jėgų. Šiuo požiūriu organizuoti nusikaltėliai turėjo sukaupę pakankamai lėšų, kad galėtų jas investuoti į tam tikrą verslą. Pagal organizuoto nusikalstamumo abėcėlę, kai legalizuojami nusikalstamu būdu gauti pinigai, po kurio laiko nusikaltėlis nori tapti legaliu verslininku ir dalyvauti versle. Lietuvoje taip buvo šimtu procentų. Norint įvardyti, kas iš dabartinių žinomų verslininkų, milijonierių yra užaugęs ir atėjęs iš minėtos terpės, reikėtų gerai peržiūrėti jų verslo priešistorę nuo 1990 metų“, – kalbėjo G. Jasaitis.
Paskutinis I. Achremovo interviu
Kai 2010 metų birželį susitikau tuomet bausmę Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose atlikusiu vilniečiu I. Achremovu, paleidusiu į žurnalistą V. Lingį mirtinus šūvius, jis prisipažino kas rytą pabundantis ir einantis miegoti su skausmu bei kartėliu širdyje.
„Prieš kiek laiko mano tėvai buvo susitikę su V. Lingio broliu Audriumi. Jis sakė, kad man niekada neatleis. Esu parašęs laišką ir V. Lingio našlei. Žinau, kad laiškas ją pasiekė, bet moteris nieko neatrašė. Suvokiu, kad mano poelgis nepateisinamas. Kartais pagalvoju, kad šių žmonių vietoje elgčiausi lygiai taip pat“, − kolonijos administracijos kambaryje kalbėjo I. Achremovas.
25 metai nelaisvės – nedidelė kaina už žurnalisto žmogžudystę. Su bausme, kad ir kokia ji būtų, I. Achremovas susitaikė gerokai anksčiau, nei išgirdo teismo nuosprendį. Už rezonansinę žurnalisto V. Lingio žmogžudystę teisiamųjų suole 1994 metų rudenį, be I. Achremovo, atsidūrė ir Vilniaus brigados garsenybė B. Dekanidzė bei du žemesnio rango gaujos nariai – V. Slavickis, B. Babičenka. Pastarieji du, nors ir gavo griežtas bausmes, teismo buvo paleisti anksčiau laiko ir jau senokai mėgaujasi laisve.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, pirmininkaujama Vytauto Greičiaus, skyrė B. Dekanidzei mirties bausmę. Ji buvo įvykdyta 1995 metų liepą. I. Achremovui bausmė buvo pakeista laisvės atėmimu iki gyvos galvos, o vėliau sutrumpinta iki 25 metų (verta priminti, kad šių metų balandžio 10 dieną Vilniaus apygardos teismo neskundžiama nutartimi I. Achremovas buvo atleistas nuo 6 metų, 6 mėnesių ir 11 dienų bausmės bei paleistas į laisvę anksčiau laiko, – Balsas.lt).
Pasikalbėti su manimi vieno sensacingiausių XX amžiaus Lietuvos kriminalistikos istorijoje nusikaltimo vykdytojas ryžosi ne iš karto.
„Mane apima nerimas, kad jei nemirsiu ir atsidursiu laisvėje, ką iš viso ten veiksiu. Juk nespėjau nei pasimokyti, nei profesijos įgyti. Už grotų patekau būdamas 28 metų. Žvelgdamas į praeitį norėčiau pakeisti daugelį dalykų. Šiandien liūdna, kad anuomet buvau toks kvailas. Esu padaręs nemažai klaidų, todėl ir patekau čia, kur iki šiol atlieku bausmę, - taip prieš dvejus metus žvelgdamas pro grotuotą langą kalbėjo I. Achremovas, - Mano tėvams per 70 metų. Yra dar brolis, bet jis turi savo šeimą. Tėvai iki ekonomikos krizės turėjo verslą, bet dabar pragyvena tik iš pensijos. Brolis iki šiol sukasi savame versle, tačiau ką jis veikia, nežinau. Suprantu, kada nors atsivers kalėjimo vartai, bet kas toliau? Kol kas man nemenkas galvosūkis, kaip galėsiu išgyventi laisvėje".
Likę brigadiniai gyvi ir neskursta
Kaip susipažinote su žmonėmis iš kriminalinio pasaulio?
Prie Vilniaus brigados prisidėjau maždaug 1988 metais. Grupuotė Vilniuje jau buvo pagarsėjusi. B. Dekanidzė, būdamas 20-ties, dar 1985 metais subūrė šią gaują, o paskui išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Su juo išvyko dar vienas artimas jo draugas. Tais metais, kai atėjau į brigadą, jai vadovavo žmogus, pravarde Česnokas. Tada buvome jauni, naivūs. Neturėjau pinigų, man ir rublis atrodė dideli pinigai. Kai susipažinau su Vilniaus brigados žmonėmis, dirbau gelbėtoju prie Žaliųjų ežerų, prižiūrėjau tvarką šiame paplūdimyje. Mano atlyginimas anuomet siekė beveik 30 rublių. Šioje Vilniaus vietoje veikė turtingų žmonių pamėgta šašlykinė, į kurią vakarais brangiomis mašinomis atvažiuodavo puošniai apsirengę asmenys. Pasistiprinę šašlykų, jie su merginomis mėgdavo išsimaudyti ežere ar pasiplaukioti valtimi. Parūpindavau jiems valtį. Taip su jais suartėjau.
Praėjus kuriam laikui vienas tų žmonių pasiūlė prasimanyti didesnių pinigų. Paskutiniais sovietinės epochos metais Vilniaus turgavietėse pradėjau žaisti anuomet tarp machinatorių populiarų azartinį žaidimą antpirščiais. Žaidime man teko būti viršutiniu, kuris turėdavo paimti pinigus iš kitų žaidėjų. Žinoma, dažniausiai apgaule išlošti pinigai būdavo pasidalijami tarp saviškių. Tais metais 10 proc. nuo išloštos sumos atitekdavo Vilniaus brigados žmonėms.
Dažniausiai susirinkdavome žaisti Vilniaus Kalvarijų turguje. Kai nežaisdavau, su kitais vaikinais stebėdavau aplinką, o sužinojęs apie milicininkų vizitus, iš karto pranešdavau draugams. Netikėtai pasirodžius pareigūnams, mėgdavome šaukti: „Vasia!“ Toks tada buvo paplitęs kodinis pavadinimas, kai netikėtai turgavietę užgriūdavo milicijos darbuotojai. Bet jie anuomet irgi buvo korumpuoti, todėl dažniausiai į areštinę išveždavo tik apatiniais laikomus antpirščių žaidėjus.
Su Vilniaus brigada pradėjau bendrauti dėl to, kad mane žavėjo jų aplinkoje matomi didžiuliai pinigai. Stebint, kaip madingais drabužiais pasipuošę šie žmonės važinėja brangiais automobiliais, o pasilinksminimams išleidžia solidžias pinigų sumas, mane iš karto apsvaigino toks gyvenimas. Atrodė, kad ši linksma puota niekada nesibaigs...
Vėliau mokiausi Gedimino technikos universitete pavadintoje aukštojoje mokykloje, bet mokslus mečiau, nes tais laikais mokytis buvo nemadinga. Juk pertvarkos ir kooperatyvų amžiaus eroje niekam nerūpėjo mokslai, visi ėmėsi verslo.
– Ar šiandien dar liko žmonių, suklestėjusių auksiniais Vilniaus brigados laikais. Gal galėtumėte atskleisti tokių asmenų pavardes?
– Iš jų negyvas tik B. Dekanidzė. Likę visi gyvi šiandien mėgaujasi laisve. Jie yra įtakingi žmonės, sėkmingai verčiasi verslu. Nenorėčiau smulkiau apie juos kalbėti ir savo šnekomis apsunkinti jiems gyvenimą...
– Kaip apibūdintumėte laikus, kai priklausėte galingiausiai Vilniaus kriminalinei gaujai?
– Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, buvome jauni, drąsūs, todėl panirome į tuomet paplitusią metalų kontrabandą. Ne kartą buvome sulaukę perspėjimų nekišti nosies į vienokius ar kitokius sandorius, nes anuomet šiame versle dalyvavo nemažai įtakingų valdžios, verslo pasaulio žmonių. Brigados klestėjimo laikais, kad ir kaip būčiau norėjęs, net į įtakingiausiųjų jos narių dvidešimtuką nebūčiau patekęs, tačiau dažniausiai jausdavausi galingas, nebaudžiamas. Kad iš paskos galbūt sekiojo kriminalistai, visai galvos nesukdavau. Tais laikais atrodė, kad iš sudėtingiausių situacijų pavyks išsisukti su kyšiais.
Tiesa, būta įvairių dalykų. Prisipažinsiu, kad, išskyrus žurnalisto V. Lingio nužudymą, už kurį iki šiol atlieku bausmę, daugiau žmogžudystėse nesu dalyvavęs. Aišku, būdavo jaunuolių, kurie nevengdavo žudyti, bet paskui jie būdavo priversti kurį laiką slapstytis. Paprastai žmogžudystes įvykdę asmenys skubiai pasitraukdavo pas bičiulius į Rygą arba Ukrainą.
– Buvę kriminalinio pasaulio autoritetai pasakoja, kad anų laikų Vilniaus nusikaltėliams bet koks slapstymasis buvęs tarsi ilgai trunkančios atostogos. Ar tai tiesa?
– Teko girdėti pasakojimų, kad vieni žmonės slapstėsi tarsi Holivudo filmų apie mafiją siužetuose. Patikėkite, kaip jie smagiai „slapstėsi“ – ne vieną mėnesį su simpatiškomis moterimis nevaržomai leido laiką išnuomotoje prabangioje viloje ant jūros kranto.
H. Daktaras – buvo savas ir sostinėje
– Ar priklausydamas gaujai gyvenote be finansinio nepritekliaus?
– Kartais prasukdavome kokį pelningą metalo kontrabandos sandorį ir mėnesį ilsėdavomės. Pasitaikydavo ir tokių dienų, kai anksti ryte reikėdavo skubiai išvažiuoti, bet degalams pinigų pritrūkdavau. Tada svarbiausi dalykai buvo vakarietiškas automobilis ir pinigai nuolatinėms linksmybėms. Pavyzdžiui, niekada neturėjau nuosavo būsto, nors kai kurie mūsų vaikinai jau tais laikais buvo pasistatę didžiulius namus.
Pinigų visiškai netaupiau. Lengvai juos gaudavau, lengvai su jais ir išsiskirdavau. Mūsų linksmybės mieste trukdavo iki paryčių. Nemažai laiko praleisdavome viešbutyje „Lietuva“.
Boria (B. Dekanidzė) stengėsi reklamuotis aplinkiniams. Jis tikrai turėjo pinigų, nes pasibaigus vakaronėms restoranuose lengva ranka sumokėdavo sąskaitas. Pinigus dosniai žarstė ir naktinėse programose dalyvaujantiems muzikantams. Suprantama, toks jo elgesys aplinkiniams, ypač merginoms, sudarė gerą įspūdį.
Po kurio laiko Boria pasikeitė. Kaskart pasibaigus tokioms vakaronėms, jis pasikviesdavo mus ir iš karto reikalaudavo grąžinti tą vakarą linksmai kartu praleistus jo pinigus. Šiandien sklando mitas, kad Vilniaus brigada anuomet buvo galingiausias nusikalstamas susivienijimas sostinėje. Nedaugelis prisimena, kad ji buvo padalyta į kelias atskiras grupuotes.
– Ar vilniečių banditų susibūrimuose yra tekę pastebėti H. Daktarą?
– Taip, jis dažnai atvažiuodavo pas Borią į Vilnių. Tais laikais jis neblogai sutarė ne tik su Boria, bet ir su artimiausios jo aplinkos žmonėmis. Kartą atsitiktinai vienoje kompanijoje buvau su H. Daktaru, tačiau šiandien negalėčiau prisiminti, ar mums teko bent vienu žodžiu persimesti. Man tas vakaras kažkodėl neįsiminė.
Policijai įkliuvo būdamas mugėje
– Ar nebuvo baisu, kai sužinojote apie beprotišką B. Dekanidzės idėją – nušauti žurnalistą V. Lingį?
– Tuo metu visai nesuvokiau, kas tie žurnalistai... Žinojau, kad jie rašo, ir tiek. Beje, gavęs užduotį nužudyti, nežinojau, kad tas žmogus žurnalistas. Man buvo pasakyta konkrečiai, kad neva nieko naudingo nedarome, naudojamės tik Brigadininkų vardu, mėgaujamės įvairiomis privilegijomis, todėl privalome atlikti bent vieną svarbią užduotį.
Neprisimenu visų smulkmenų, bet man trumpai buvo pasakyta, kad tą žmogų reikia nužudyti. Tikrai buvau smarkiai išsigandęs. Dešimt dienų iki žmogžudystės gyvenau baisiame šoke.
Prieš kiek laiko sulaukiau žinių, kad po V. Lingio nužudymo taip pat buvau užsakytas. Netrukus vienas pažįstamas susitiko su keliais asmenimis Rusijoje, kurie jam parodė mūsų visų trijų V. Lingio nužudyme dalyvavusių nuotraukas. Buvo nuspręsta mus visus tris pašalinti. Kas tada galėjo duoti tokį įsakymą, šiandien nesunku atspėti. Pajutau gresiantį pavojų savo gyvybei. Po to Boria kelis kartus mane pakvietė atvažiuoti į Jūrmalą, bet nusprendžiau nebevykti. Tuo metu nutariau slapstytis išnuomotame bute, kurio adreso niekas nežinojo.
Žvelgdamas į praeitį, galiu drąsiai pasakyti: mano jaunystė – kvailystė. Po kulkomis lindau... Galiu patvirtinti, kad kriminaliniame pasaulyje sklando mitas apie mafijos tylėjimo ar garbės įžadų besilaikančius asmenis. Iš tiesų niekas jų nesilaiko. Anuomet ne kartą teko matyti, kaip iš Rusijos atvykstantys įteisintieji vagys vienas kitą šiltai sutikdavo šaukdami: „Broli, tai, kas yra mano, yra ir tavo!“ Bet po kurio laiko sužinojau, kad jie susipyko, o paskui vienas kitą užsakė nužudyti. Kriminaliniame pasaulyje vartosi didžiulės pinigų sumos, todėl ten nėra nieko švento.
– Ar tiesa, kad pradėjus tyrimą dėl V. Lingio žmogžudystės aplinkybių, buvote sulaikytas paskutinis iš visos trijulės?
– Taip. Mane iš tiesų sulaikė paskutinį 1993 metais lapkričio 18 dieną. Dar prieš V. Lingio nužudymą atsitiktinai išsinuomavau butą, kuriame susitikinėdavau su moterimi. Apie jį nežinojo net artimiausi draugai.
Dar prieš sulaikymą pasiekė kalbos, kad pareigūnams jau senokai buvo duotas nurodymas kuo skubiau mane surasti. Keletą savaičių iš eilės Slavenia ir Slonas (minėti asmenys su I. Achremovu tykojo V. Lingio prie jo namų) buvo aktyviai spaudžiami prisipažinti. Iki šiol stebina, kodėl tomis dienomis pareigūnai nebuvo paskelbę mano oficialios paieškos. Neturėjau užsienyje gyvenančių žmonių, kurie būtų suteikę paramą, todėl likau Lietuvoje. Galiausiai buvau sulaikytas, kai apsilankiau Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose vykusioje mugėje.
– Kalbama, kad V. Lingio žmogžudystę narplioję prokurorai pateikė jums išskirtinį siūlymą dėl švelnesnės bausmės. Ar teko sulaukti siūlymo bendradarbiauti su teisėsauga?
– Kai kiti davė parodymus, svarsčiau, kaip protingiau pasielgti. Bylą tuomet vedė G. Jasaitis (dabartinis Generalinės prokuratūros prokuroras) ir Antanas Klimavičius (dabar – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas). Jie man pareiškė: „Jei viską detaliai papasakosi, gausi 15 metų.“ Tokį siūlymą pateikė ir tuometis Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas E. Bičkauskas.
Prisimindamas anų dienų įvykius prisipažinsiu, kad visi pasielgėmė kaip tikri idiotai. Kai kas buvo pažadėta, bet nė nepaprašėme pasirašyti bendradarbiavimo sutarties. Tiesa, susitarimas buvo paremtas tik abipusio pasitikėjimo žodžiu.
Ne paslaptis, kad byla vėliau tapo politine. Dėl jos nemažai teisėsaugos pasaulio žmonių pakilo karjeros laiptais.
Praėjus kuriam laikui iš Borios tėvo G. Dekanidzės sulaukiau siūlymo prisiimti visą kaltę. Per kelis žmones jis man perdavė: „Ištrauksime Borią, o paskui ir tave. Galiausiai tau bus dosniai atlyginta.“ Tačiau tai ir liko tik kalbos...
Nebemato prasmės susitikti su buvusiais bendrais
– Susidaro įspūdis, kad G. Dekanidzė buvo pasiryžęs bet kam, kad tik išlaisvintų sūnų Borią.
– Nežinau, kokią įtaką G. Dekanidzė turėjo valdžiai, bet yra duomenų, kad tarp jo ir tuomečio vidaus reikalų ministro buvo sutarta, kad jis vienaip ar kitaip padės prižiūrėti kriminalinį pasaulį. Prisipažinsiu, kad jo nepažįstu, mums niekada nėra tekę bendrauti, bet buvo liūdna, kai sužinojau apie jo mirtį. Tais laikais visi iš Brigadinių pastebėjo, kad Georgijus beprotiškai mylėjo vienturtį sūnų ir buvo viską pasiryžęs dėl jo padaryti.
– Bet atrodo, kad Boria be tėvo pagalbos neturėjo galimybių iškilti?
– Boria buvo toks žmogus, kad ir be tėvo paramos būtų ne ką prasčiau prasisukęs. Jis turėjo išskirtinį talentą. Boria kartais išgerdavo alkoholio ir mėgdavo pasakoti apie savo grandiozinius planus. Kartą lengvai apkvaitęs Boria pakuždėjo man į ausį: „Man 100–200 milijonų nėra dideli pinigai, bet man rūpi šalies valdžia ir įtaka.“ Atrodo, kad jis norėjo įsitvirtinti Lietuvoje.
– Jūsų buvę bendražygiai – B. Babičenka ir V. Slavickis – šiandien jau laisvėje, o jūs dar skaičiuojate dienas belangėje. Galbūt teko su jais pasimatyti?
– Neturiu nieko asmeniško buvusiems draugams, bet dabar neturėčiau apie ką su jais kalbėti. Kartą sužinojau, kad V. Slavickis norėjo su manimi susimatyti, bet atsisakiau. Pasitaiko, kad už grotų sutinku žmonių, su kuriais kadaise neblogai sutardavome. Bet mūsų požiūriai šiandien gerokai skiriasi. Pasidalijame prisiminimais ir pasukame į skirtingas puses.
Ar jie buvo užverbuoti KGB?
„O, ką tik pro šalį Britovas (buvęs Vilniaus 6-ojo skyriaus vadovas Jurijus Britovas, beje, kategoriškai vengiantis bendrauti su žiniasklaida) praėjo. Pažįstate? Labai kietas vyras. Būtent jis iš Latvijos į Vilnių parvežė B. Dekanidzę, – gurkšnodamas kavą sostinės Gedimino prospekte esančioje kavinėje kalbėjo E. Bičkauskas. – Manyčiau, nužudę V. Lingį banditai peržengė visas įmanomas ribas. Gerai jį pažinojau dar iki nepriklausomybės laikų. Tarybiniais metais ne kartą kartu esame važiavę į nusikaltimų vietas. Kartą Klaipėdoje buvome viename nužudyme. Po V. Lingio žūties penkerius metus visur vaikščiojau su apsauga. Ir tai neturėtų stebinti, nes toks brutalus nusikaltimas, koks egzistavo 1993 metais, daugiau niekada nepasikartojo. Aplinkiniai manė, kad dieną naktį buvo skirta apsauga, bet dažniausiai jie mane saugojo viešose vietose. Buvo žinomos realios situacijos, grėsmės. I. Achremovas iš kalėjimo man parašė laišką, kuriame buvo teigiama, kad jie su B. Dekanidze planavo mano bei kelių kitų aukštų pareigūnų nužudymus. Ačiū Dievui, tie apsaugos darbuotojai buvo normalūs. Jie tapo savotiškais šeimos nariais, saugojo aukščiausiuosius pareigūnus. Iki šiol neblogai sutariame ir kartu švenčiame mano gimtadienius.“
E. Bičkausko teigimu, turtas ir valdžia, nebaudžiamumas, galimybė padaryti įtaką valdžiai, buvo pagrindiniai to laikotarpio sostinės nusikaltėlių bruožai. „Jie norėjo greitai praturtėti ir atsidurti valdžioje. Vėliau jie ėmėsi kito modelio – delegavo savus žmones į tam tikras aukštąsias mokyklas, kad šie įgytų tinkamą išsilavinimą. Jie pamažu ėjo sėkmingos ilgalaikės perspektyvos link. Turėdamas tam tikros informacijos, galėčiau pasakyti, kad šiuos planus jie sėkmingai įvykdė. Sakykime, saviškius jie „įdarbino“ visur. Politikoje tokių žmonių yra iki šiol. Savo akimis stebėjau akivaizdžius bandymus, kaip jų žmonės, atstovai tiesiogiai bandė prasiveržti į didžiąją politiką ar susikrauti politinį kapitalą“, – pasakojo pašnekovas.
Nuo neatmenamų laikų sklando versija, kad prie V. Lingio mirties yra prisidėjęs ir B. Dekanidzės dešiniąja ranka laikytas ir su saugumo darbuotojais sietas I. Tiomkinas-Timocha. Po šio įvykio jis kelerius metus slapstėsi užsienyje, kol pagaliau 1995-aisiais buvo sulaikytas Vokietijoje ir perduotas Lietuvai. Atsėdėjęs beveik devynerius metus, 2004-aisiais Timocha buvo paleistas į laisvę pirma laiko.
„Timocha buvo vienas nedaugelio subtilesniu stiliumi veikiančių Brigadinių. Jis buvo diplomatas, niekada neišsišokdavo, dažniau būdavo linkęs patylėti. Neretai jo patarimų klausydavęs ir pats B. Dekanidzė“, – sakė tuomečiai Vilniaus „operai“.
Mano kalbinti tuomečiai Vilniaus kriminalistai tikino, kad G. Dekanidzė dar kurį laiką tikėjosi ištraukti sūnų iš belangės. Neva šiam reikalui užglaistyti ir išpirkai iš kalėjimo G. Dekanidzė buvo paskyręs net 1,5 milijono JAV dolerių. Tačiau niekas iš teisėsaugininkų tais laikais nenorėjo rizikuoti ir nesusigundė milžiniška Brigadinių autoriteto pasiūlyta suma.
Kad B. Dekanidzei buvo įvykdyta mirties bausmė, mane tikino ir tuomečiai teisėsaugos pareigūnai, ir kriminaliniai veikėjai. „Tai, kad karste iš tiesų gulėjo Borka, savo akimis įsitikino ir vienas jo senų laikų bičiulis iš Vilniaus brigados. Jis man sakė, kad prieš nuleidžiant mirusįjį į žemę, paskutinį kartą atsisveikinti su juo buvo atidengtas karsto dangtis. Priėjęs arčiau jis Borią atpažino iš rankų, kurios buvo nusėtos anksčiau ne kartą matytais randais“, – kalbėjo vienas su Brigadiniais artimus ryšius palaikęs vilnietis.
Po sūnaus B. Dekanidzės netekties G. Dekanidzė pasitraukė iš aktyvaus verslo. Ėmėsi nuosavo namo statybų Trakuose. Taip pamažu išsilakstė visi Vilniaus brigados autoritetai. Likę žinomesni senosios Brigadinių kartos mafiozai nėrė į kitas grupuotes, pradėjo nuosavą legalų verslą arba visiems laikams emigravo iš Lietuvos. Tiesa, buvo ir tokių, kurie vėliau įsiliejo į netradicinių religijų bendruomenes.
1994–1996 metais dėl sostinės įtakos zonų pešėsi dvi stabilios Gintaro ir Delfino gaujos.
„Po Vilniaus brigados nebeliko centralizuotumo. Buvo daug kitų grupuočių, tačiau jos ėmėsi atsargesnės taktikos“, – pastebėjo vienas sostinės kriminalinį pasaulį atidžiai stebėjęs prokuroras.
Vieną didžiausių lietuviškos mafijos bylų su kolegomis nagrinėjęs prokuroras G. Jasaitis mūsų susitikimo metu aiškiai leido suprasti, kad KGB šešėlis persekiojo ne tik abu Dekanidzes, bet ir iki šiol neaiškiais maršrutais tarp Vilniaus ir Rygos besiblaškantį buvusį Vilniaus brigados smogikų būrio vadą I. Tiomkiną-Timochą.
Kai kurių šaltinių teigimu, I. Tiomkino artimieji buvo glaudžiai susiję su specialiosiomis tarnybomis: tėvas Aleksejus – buvęs sovietų armijos Šiaurės miestelio Vilniuje vadas, brolis Olegas – buvęs KGB karininkas. Tiesa, suklestėjus Vilniaus brigadai, jie abu tarnavo Rusijoje.
„Kadaise teko susipažinti su 1980–1989 metais KGB agentų surinkta byla „Gauja“. Sovietinio režimo metais Lietuvoje veikė specializuotos „beriozkų“ tipo parduotuvės, kuriose valiutiniais čekiais atsiskaitantys asmenys turėjo galimybę nusipirkti tais laikais Vakarų šalyse paplitusių importinių prekių: garso ir vaizdo technikos, alkoholinių gėrimų, drabužių, kosmetikos. Tuo metu B. Dekanidzė sostinėje supirkinėjo valiutinius čekius. Tada jie prilygo doleriui, tačiau juos buvo galima išleisti tik minėtose parduotuvėse. Jo veiklos mastai tapo žinomi KGB, todėl jie pradėjo operatyvinio tyrimo bylą. Kitoje byloje „Organizuoto nusikalstamumo gauja“ per kelerius metus buvo nustatyti gaujos narių ryšiai, susibūrimų vietos, vykdoma neteisėta veikla. Galimybės, kad būtent šios medžiagos pagrindu B. Dekanidzė galėjo būti užverbuotas KGB, neatmesčiau“, – kalbėjo G. Jasaitis.
Anot jo, I. Tiomkino pavardė figūravo ir minėtoje saugumo darbuotojų operatyvinio tyrimo byloje, todėl pamąstymų gali būti įvairiausių.
Pasiteiravus apie Vilniaus brigados ir KGB bendradarbiavimą, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas sakė: „Daugiau kaip prieš dešimtmetį teko dalimis surinkti medžiagą. Tiesa, tai buvo draiskalai, kuriuose būta operatyvinių duomenų apie kai kurių Vilniaus brigados veikėjų ryšius su KGB agentais.
1987–1991 metais kai kurie sostinės nusikaltėliai dažnai be jokių suvaržymų keliaudavo po užsienio šalis. Tada judėti po Vakarus buvo skirti griežti apribojimai asmenims, kurie buvo teisti ar turėjo reikalų su milicija. Dažnai į užsienį ypač laisvai buvo išleidžiami B. Dekanidzė ir I. Tiomkinas. Nenustebčiau, kad jie turėjo ryšių su KGB. Atmetu prielaidas, kad jie galėjo dirbti žvalgybinį darbą Vakarų šalyse. Tačiau jais saugumo darbuotojai galėjo pasinaudoti rinkdami vidinę informaciją apie tam tikrus asmenis, susijusius su šešėlinio verslo veikėjais. Juk tuo metu KGB domino informacija apie aukso, užsienio valiutos, ginklų ir kitų pogrindinių verslų atstovų veiklą Lietuvoje ir už jos ribų. O apie šiuos bene daugiausiai duomenų galėjo būti sukaupę su jais bendravę Vilniaus brigados veikėjai. Maždaug 1992 metais vienas buvęs milicijos darbuotojas pasakojo, kad kadaise G. Dekanidzė maždaug už 50 tūkstančių JAV dolerių iš saugumo nusipirko operatyvinę medžiagą. Joje buvo surinkti duomenys apie jį ir artimiausius aplinkos žmones. Tokia pat operatyvinė medžiaga buvo ir organizuotų nusikaltėlių veiklą stebinčių milicijos darbuotojų stalčiuje. Tikėtina, kad ji vis dar saugoma KGB archyve.“
