1863 metų birželio pabaiga. Seirijai. Miestelis Lietuvospietuose. Prieš keletą dienų netoliese, prie Staciškės, sukilėliai susikovė su caro kariuomene. Jėgos nebuvo net apylygės. Caro gvardija turėjo 8000 karių, o sukilėliai – vos dvylika karabinierių ir kelis šimtus dalgininkų. Jiems vadovavo Pavelas Suzinas.
Jis gimė Rusijoje, tėvas buvo lietuvis Kajetanas, o motina – arabė Sara Abbasida. Jie susituokė Sibire. Ten gimė ir būsimasis didvyris. Mokėsi, stojo tarnauti caro kariuomenėje, tapo artileristu. Buvo pasiųstas tarnauti į Kauną. Štai ten jis ir vėl atrado savo šaknis. Ir greičiau reikia pasakyti, kad ne lenkiškas, o lietuviškas. Prasidėjus neramumams, jis dalyvavo manifestacijose, susilaukė nemalonumų iš savo vadų ir suprato, kad jam belieka vienas kelias: prisijungti prie sukilėlių. Suzinas suprato, kad prie sukilimo turi prisidėti ir lietuviai valstiečiai. Ir daug padarė, kad jie pakkiltų į kovą. Po daugelio mūšių išaušo birželio 21 diena – sukilėliai susirėmė su caro armija. Nors ir laikėsi, bet Suzino kariai buvo pasmerkti. Pats jų vadas žuvo. Ir kaip rašoma vėlesniuose jo žygdarbių aprašymuose, mirė su šiais žodžiais lūpose: “Tegyvuoja Lietuva”. Jis kovojo už Lietuvą.
Laidotuvės Seirijuose virto kartu ir manifestacija. Teigiama, kad jo karstą nešė žydai, taip paarodydami jam pagarbą. Beje, jie Seirijuose sukilimo metu suvaidino nemenką vaidmenį. Nuo mirties išgelbėjo mūsų garsaus dailininko Antano Žmuidzinavičiaus tėvą: kazokai jau jį buvo nusprendę nubausti mirties bausme, vedė sušaudyti, tačiau žydai išpirko.
Pavelo Suzino laidotuvėse dalyvavo ir tuomet ten gyvenusi Osipowska, kuri buvo kito mūsų didvyrio Simono Konarskio teta. Pats Konarskis buvo pakrikštytas Seirijų reformatų bažnyčioje. Laidotuvėse turėjo dalyvauti ir Ignas Kęstutis - Gediminas. Jis buvo advokatas, po sukilimo daugiausiai gynė sukilėlius. Keistų sutapimų dėka Seirijai buvo vienas iš sukilimo židinių.
Sėdžiu jaukiame name Antakalnyje, Vilniuje. Prieš mane akademikas Antanas Kudzys. Jis seirijiškis. Jo tėvas buvo savanoris, jis pats prisidėjo prie pokario partizanų kovų. Akademikui pasisekė išvengti sovietinių represijų, tad jis baigė mokslus, tapo garsiu mokslininku. Kudzys prisimena savo senelės pasakojimus apie šį mūšį. Viena, kas įstrigo – tai, kad sukilėliams įsakymai buvo duodami lietuviškai. Tai rodo, kad sukilėliai buvo lietuviai valstiečiai, ir gal ne visai iš piršto išlaužtas jau vėlesnis liudijimas apie Suzino ištikimybę Lietuvai. Šiandien senosiose kapinėse nėra jokio ženklo, kad buvo palaidotas šis didvyris. Pasakojama, kad vėliau atvyko jo žmona, išsikasė jo palaikus. O kur perlaidojo, nežinoma.
Tai tik viena iš daugelio istorijų, o jų būta tūkstančiai. Ar jos gali ką nors pasakyti mums šiandien? Tai, kad šiemet minime šimtą penkiasdešimt metų nuo sukilimo, yra gera proga suprasti, kad tai nebuvo svetimų kova. Tai buvo mūsų kova dėl mūsų laisvės. Vienas iš tapatybės esminių pagrindų yra savo bendruomenės laisvės suvokimas. Šiandien daug kalbama, kad nyksta lietuviška tapatybė, kad reikia saugoti kalbą, kultūrą. Tačiau svarbiausias dalykas paminimas labai retai – laisvė. Jei jos netrokš bendruomenė, tai ji neišliks. Ir tai yra didžiausia sukilimo pamoka. Nuo jos įsisąmoninimo priklauso ir mūsų ateitis.
Virginijus Savukynas
