Augant žmogui, auga ir jo poreikiai, norai bei troškimai, o jiems patenkinti reikia vis daugiau pinigų. Todėl ne paslaptis, jog nepilnamečiai noriai imasi darbo, ypač vasaros metu. Tad kaipgi sekasi nepilnamečiams įsilieti į darbo rinką? Apie tai kalbamės su septyniolikmete Monika.
Monika, gal galėtum trumpai apibūdinti savo darbą? Kokia tai veikla, kokie keliami reikalavimai?
Mano darbas yra prekybos centruose. Mes pristatome pirkėjams produktą ir kviečiame jį įsigyti.O reikalavimai tokie, jog reikia nebijoti žmonių, nebijoti jų kalbinti, – tuomet viskas pasiseks. Taip pat reikia būti ir komunikabiliam.
O gal galėtum atskleisti, ar tau savo darbe tenka susidurti su sunkumais? Jei taip, kokie jie?
Sunkumų tikrai būna, kadangi mes kalbiname žmones (visus) prekybos centruose ir dažnai pasitaiko nepatenkintų pirkėjų, kurie galbūt nenori ragauti to produkto, o galbūt tiesiog nesidomi juo ir būna pikti, jog kišamės į jų asmeninę erdvę.
Papasakok, kodėl pradėjai dirbti? Kas tave paskatino?
Pradėjau dirbti dėl to, kad iš tikrųjų norėjau suprasti, kaip yra uždirbami pinigai, kokia yra to kaina, norėjau didesnės finansinės nepriklausomybės.
Šiomis dienomis internete galima išvysti labai daug straipsnių ir komentarų, kuriuose rašoma, jog darbo vietų mūsų šalyje yra gana mažai ir dėl didelės bedarbystės visas vietas užima suaugę žmonės. Tai gal galėtum patvirtinti arba paneigti teiginį, kad nepilnamečiui šiais laikais darbą susirasti yra itin sunku?
Tikrai patvirtinu šį teiginį, nes daugelis įmonių tikrai nenori priimti nepilnamečių, nes mano, jog tai – per didelė atsakomybė, reiktų tvarkyti per daug dokumentų. Dėl to jie mieliau priima pilnamečius asmenis.
Ar turėjai įdėti daug pastangų, kad gautum šią darbo vietą?
Taip, iš tikrųjų turėjau įdėti daug pastangų. Šio darbo ieškojau maždaug pusę metų. Ieškoti pradėjau vasaros pradžioje, o darbą gavau tik lapkričio mėnesį.
Bet visgi pastangos davė vaisių ir, kaip matome, gana saldžių. Kai pradėjai dirbti, mokeisi 11-oje klasėje. Ar nebuvo sunku suderinti mokslą ir darbą?
Ne, puikiai pavyko suderinti . Dirbdavau po pamokų ir savaitgaliais, todėl pirmoje dienos pusėje visą dėmesį galėjau skirti mokslui, o vėliau – darbui.
Kaip į tavo darbą reagavo tėvai, draugai? Ar nesusilaukei kokių atkalbinėjimų?
Ne, tėvai reagavo labai palankiai. Jie džiaugėsi, kad nusprendžiau dirbti ir užsidirbti savų pinigų, džiaugėsi, kad pagaliau suprasiu, kiek reikia pastangų, norint gerai gyventi. Draugai? Draugai taip pat į tai žiūrėjo palankiai... Nors buvo ir tokių, kurie mąstė kitaip. Matyt, dėl to, kad vis dar esu moksleivė ir svarbiausi turėtų būti mokslai.
O ar šis darbas yra kaip nors susijęs su tavo svajonių profesija ar ateities planais?
Manau, kad ne.. Nors iš tikrųjų dar nesu nusprendusi, ką veiksiu gyvenime, todėl niekada nesakau „niekada“.
Ką galėtum patarti savo bendraamžiams? Ar manai, kad jie taip pat turėtų pradėti dirbti ir „kabintis“ į gyvenimą jau būdami tokie jauni?
Taip, siūlau nepilnamečiams pradėti dirbti ar bent jau pabandyti. Galbūt vasarą ar truputį ir per mokslo metus, kad galėtų patenkinti savo poreikius, tačiau visa tai neužgožtų mokslų.
Laura Masiukaitė
