Festivalį atidarysiančios norvegų kompanijos zero visibility corp. ir choreografės Inos Christel Johannessen šokio spektaklyje „(ne)įmanoma“ bus kalbama apie amžiną tikrų ir nuoširdžių santykių kūrimo konfliktus ir paradoksus. Pasak kūrėjų, pasirinkta spektaklio forma – duetas, o meninė strategija – gundymas. Judesio, muzikos ir scenografijos grožis čia veikia ne kaip statiškas paveikslas, o kaip bendras kūrėjų bandymas įtraukti žiūrovą į žaidimą įmanomais ir neįmanomais dalykais. Choreografės kuriamų šokio kompozicijų kalba tuo pat metu ir grubi (akrobatiška), ir švelni (poetiška), ir pagrįsta atskirų situacijų komiškumu.
Ne pirmą kartą į „Naująjį Baltijos šokį“ sugrįžtantis danas Palle Granhøj šiemet pristatys net du naujausius savo darbus: gegužės 2 ir 3 d. Menų spaustuvėje bus parodyti du spektakliai–portretai. Šiose šokio kompozicijose lietuvių publikos pamėgtas danų choreografas sutelkia dėmesį į pasirinktų atlikėjų, tuo pat metu tampančių ir pagrindinėmis spektaklio herojėmis, kūrybą ir asmenybes. Per daugiau nei 20 metų trunkančią karjerą choreografas atsitraukė nuo abstrakčių šokio kompozicijų kūrimo ir pradėjo dirbti su konkretesne medžiaga, kurioje atsiskleidžia paties menininko laipsniška raida.
„Aline not alone“ – tai plastinis pasakojimas apie moters emocinę kelionę iš šokančių Kubos gatvių į apskritai „nešokančią“ Daniją, iš Kubos Nacionalinio baleto trupės į Granhøj dans, iš trečiojo pasaulio į kultūros lopšį, iš karščio į šaltį, iš šviesos į tamsą, iš mergaitės į moterį, iš vieno pasaulio į kitą. Apie be perstojo migruojančią moterį, jauną maištingą šokėją ir dainininkę, kovojančią už raišką, pažabotą komunistinio režimo. Sceninę Alinės istoriją pasakos pati Alinė – Granhøjaus trupės šokėja. Beje, Lietuvoje spektaklis bus rodomas praėjus vos porai savaičių po pirmųjų premjerinių spektaklių Danijoje.
Gegužės 3 d. bus rodomas spektaklis „Noriu, kad viskas būtų taip gerai. Anne Eisensee portretas“. Šio spektaklio herojė A. Eisensee žmogaus balsą laiko instrumentu, pasižyminčiu daugiau tonų ir garsinių sąvybių nei bet kuris kitas instrumentas, ir visada mėgina kurti dainas, kurias galima atlikti a cappella. Savo kuriamas muzikines kompozicijas ji mėgsta padailinti ornamentais, kuriuos įkvėpė Indijos, Turkijos, Bulgarijos ir Airijos tradicinės melodijos. Nyderlanduose modernųjį šokį studijavusi Anne kūną ji laiko lygiaverčiu balsui instrumentu ir sako: „mano kūnas leidžia man pajusti patį gyvenimą – būtent tai noriu išreikšti šokiu“.
Vokiečių kolektyvo Public in private spektaklyje „Allege“ tiriama veiksmo, kylančio ne dėl išorinių veiksnių, o iš vidaus, galimybė. Ką daryti ir ko nedaryti, kad atvertum nesusapnuojamų galimybių lauką? Jasna Layes-Vinovrški ir Clement Layes savo darbuose tiria, atspindi ir kvestionuoja socialines, politines ir kultūros struktūras, o taip pat ir atskiras pozicijas šiose struktūrose. Trupė kelia sau bendrą tikslą išplėsti choreografinės kalbos ribas, sudominti kitokiais mąstymo apie save ir apie kitas medijas būdais, skatinti jų suvokimą ir reflektavimą. Bet svarbiausias tikslas – toliau plėtoti choreografiją kaip šiuolaikinio meno formą.
Neblogai Lietuvos šokio mėgėjams pažįstama vokiečių trupė Silke Z. / resistdance pristatys šokio ir video meno spektaklį „Sweded - gyvenimas kaip kopija“. Ką reiškia žodis „sweded“? Anot spektaklio autorių, po kino filmo „Malonėkite atsukti“ premjeros 2008 m. interneto naudotojų tarpe įsivyrauja nauja mada: žmonės, turintys video kamerą ir šiokią tokią kūrybiškumo gyslelę kuria „sweded“ filmus – trumpus itin mažo biudžeto klasikinių Holivudo filmų perdirbinius. Choreografė ir tupės meno vadovė Silke Z. tiria mūsų individualaus realybės patyrimo ir visa apimančių kino filmo scenų standartizavimo santykį. Gyvą atlikimą ji derina su iš naujo sukurtų kino filmų scenų video projekcija. Šokio spektakliu „Sweded – gyvenimas kaip kopija“ kūrėjai ieško tapatybės laikmetyje, kupiname akinančios daugybės etalonų ir įvaizdžių.
Festivalio kulminacija taps renginį uždarysiantis kompanijos cie toula limnaios spektaklis „every single day“. Tai – kompozicija 7 šokėjams, kurios sukūrimui choreografę įkvėpė prancūzų filosofo ir rašytojo Alberto Camus knyga „Sizifo mitas“. Tai šokio spektaklis apie mąstymą, mėginimas poetinėmis priemonėmis apsvarstyti nuolat augančią absurdo nuojautą. Kaip teigia graikų kilmės kūrėja iš Vokietijos Toula Limnaios, šis jausmas įprastą kasdienišką situaciją priveda prie siurrealumo ribų ir leidžia skleistis giluminėms žmogiškosioms savybėms. Choreografė kuria nuolat judančių ir kintančių vaizdų koliažą, primenantį gyvenimo ciklą. Sizifas čia simbolizuoja kasdien kylantį iššūkį nuveikti ką nors „neįmanomą“. Pasikartojančiose monotoniškose scenose susijungia ir viltis, ir iliuzija. „Jau vien sunkaus kopimo i viršūnes pakanka žmogaus širdžiai užpildyti. Reikia įsivaizduoti Sizifą laimingą“ – teigia A. Camus.
Gegužės 4 d. pasirodysiantys svečiai iš Jekaterinburgo (Rusija) – šokio teatras Provinvialnyje tancy – Nacionalinio dramos teatro didžiojoje scenoje pristatys du spektaklius pagal klasikinius muzikos kūrinius. Pirmasis spektaklis –„Miegančioji gražuolė“ – tai „instaliacija suaugusiesiems“, dramatiška, net tragiška kompozicija, spektaklis, žiūrovams priminsiantis atgijusias vaizdingas freskas, leisiantis atpažinti ir viduramžių motyvus. Kitas trupės meno choreografės Tatjanos Baganovos sukurtas šokio spektaklis „Svadebka“ pagal kompozitoriaus I. Stravinskio muziką jau tapo legendiniu. 2000 m. šis pastatymas žiūrovų buvo sutiktas su tikru furoru ir pelnė prestižinį rusų teatro apdovanojimą – „Auksinę kaukę“. 2011 m. spektaklis buvo iš pagrindų atnaujintas, o „Naujojo Baltijos šokio“ publika išvys specialiai festivaliui ruošiamą „Svadebkos“ versiją, tapsiančią unikalia rusų ir lietuvių kultūrų sinteze – Jekaterinburgo šokio teatras „Provincialnyje tancy“ ir choreografė T. Baganova „Svadebką“ pristatys kartu su Lietuvos valstybiniu choru „Vilnius“.
Šių metų „Naujajame Baltijos šokyje“ vėl bus galima išvysti ir naujausius kaimynų iš Latvijos ir Estijos choreografinius darbus. Latvių kompanija „Dejas anatomija“ („Šokio anatomija“) ir choreografė Elina Breice pristatys spektaklį „Aš esu dialogas“, o rusų kilmės estė Svetlana Grigorjeva spektaklyje „Sõp rus est“ kels klausimą „kokį gyvenimą gali gyventi „tautinis hermafroditas“? Galimi atsakymo variantai – šiek tiek problematiški: nei šiokį, nei tokį, nei dar kokį nors. Kokiai kategorijai save priskirti, kai gyveni tarp dviejų ne itin draugiškų polių?
Lietuvos šiuolaikinio šokio panorama šiemet sudaryta iš 7 spektaklių. Festivalyje bus parodytas naujausias Vyčio Jankausko šokio teatro spektaklis „Judantys taikiniai“, Erikos Vizbaraitės šokio kompozicija „Kopėčios“, šiemet Auksinio scenos kryžiaus nominaciją už metų debiutą pelnęs gatvės šokio spektaklis „Feel Link“, o menininkų grupė „Žuvies akis“ pristatys Agnijos Šeiko šokio spektaklį „Aikštelėje laisvų vietų nėra“ ir Ingos Kuznecovos bei Petro Lisausko duetą „Ir viskas klojos kuo puikiausiai“, kuris bus rodomas neįprastoje prekybos centro „Europa“ erdvėje. Šio gigantiško pastato erdvėse įvyks ir improvizacija bei netikėtumu pagrįstas choreografės Airos Naginevičiūtės spektaklis „Pažadėtas dangus Europos vidury“. Festivalyje planuojami parodyti ir du nauji darbai: jaunos choreografės Austėjos Vilkaitytės spektaklio „Lietuva brangi“, kurį įkvėpė žymusis Juozo Naujalio kūrinys, eskizas ir Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklio „Jūra“ pagal M. K. Čiurlionio kūrybą premjera LNDT didžiojoje scenoje.
Šiemet festivalio renginiai kelsis ir į lig šiol neišbandytas erdves. Be jau minėto „Europos“ prekybos centro, kuriame bus rodoma ir vokiečių šokio kūrėjų Silke Z./resistdance ir Caroline Simon, António Cabrita, Bruno Alves Gomes bei Catarinos Gonçalves vieša improvizacija, šokama bus ir... ant sienų. Tiksliau, ant Šiuolaikinio meno centro frontono, kur šokio spektaklį „Tas neaprėpiamas intymumas“ parodys prancūzai Compagnie Retouramont. Spektaklyje ant sienos rodomi vaizdai sudaro šokėjo evoliucijos erdvę. Kuriamas ekspansyvus šokis, viso pasirodymo metu besijungiantis daugybėje amplitudžių – nuo pačių asmeniškiausių iki labiausiai išdidintų. Tokia technika leidžia kurti svaiginančius vizualinius priartinimus. Filmuojama iš viršaus, iš priekio – šie epizodai tampa pagrindine medžiaga, transformuojama audiovizualinių duomenų apdorojimo platformoje, kurią spektaklio kūrėjai vadina „meta lagaminu“. Šokėja siena juda ant elastinių lynų, leidžiančių judėti vietoje, suptis į šonus ir vertikaliai. Pastato fasadas, laisva nematoma erdvė, kuria niekas nebuvo žengęs nė žingsnio, tampa jausminės ir gravitacinės patirties vieta.
Kaip reta plati bus ir festivalio edukacinė programa, kurią sudarys kino filmų apie šokį peržiūros (kino menininkas Algimantas Mikutėnas pristatys filmą „Lora“ apie vieną žymiausių Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjų Loretą Juodkaitę), žymiosios The Forsythe Company (Vokietija) skaitmeninių projektų pristatymas ir jau antrus metus šokio kritikės Ingridos Gerbutavičiūtės organizuojamas pernai nemažai dėmesio sulaukęs kritinio rašymo projektas „Šokis žodžiu – ne[w]kritika“.
