Pokalbio metu pašnekovas pasidalijo savo istorija ir atskleidė, kas jam padeda išlikti stipriam.
Išskirtinumą pastebėjo vaikystėje
Lukas pasakojo, kad savo vaikystę prisimena, kaip malonų laiką. Pasak jo, ji niekuo nesiskyrė nuo jo bendraamžių – vyras užsiėmė tuo pačiu, kuo užsiėmė ir kiti.
Visgi, pašnekovas prisipažino, kad tikrai nebuvo vienas iš ramių vaikų. Jau tada Luką domino nuotykiai, tad tėvai susidūrė su ne viena pašnekovo iškrėsta šunybe.
„Tikrai nebuvau vienas iš ramiųjų vaikų, visuomet mėgdavau nuotykius. Žinoma, labai išdykęs nebuvau, bet įvairių šunybių esu iškrėtęs.
Pamenu, kad su draugais esame autobusą kaštonais apmėtę, dar buvome langą mokykloje netyčia su kamuoliu išdaužę. Visgi taip, kad specialiai darytumėme kažką pikto kitiems – nebuvo“, – prisipažino Lukas.
Nepaisant to, kad vaikystė ėjosi taip, kaip ir kitų, Lukas jau tada pradėjo pastebėti, jog skiriasi nuo savo bendraamžių.
„Jau nuo darželio laikų buvau kitoks ir supratau, kad nebūsiu toks aukštas, kaip visi, turiu sutrikusį augimą.“
Laikui bėgant, šis išskirtinumas tik dar labiau ryškėjo. Perkopus į paauglystę ir bendraamžiams pradėjus sparčiai stiebtis aukštyn, Lukas to nepatyrė.
Visgi, pašnekovas atviras – ūgio trūkumas jam niekuomet netrukdė užsiimti tokiomis veiklomis, kokiomis užsiėmė bendraamžiai.
„Paauglystėje išsiskyriau tik dėl ūgio, tačiau visuomet užsiėmiau tuo, kuo noriu: žaisdavau kvadratą, esu netgi regbį lankęs. Tiesa, tik dvi dienas (juokiasi).
Tad sunkumų dėl įvairiausių veiklų dėl ūgio man tikrai nekilo“, – pasakojo jis.
Sutrikusio augimo diagnozė
Lukas pasakojo, kad savo šeimoje jis vienintelis yra žemo ūgio. Pasak jo, nė vienas iš jo tėvų nepasižymėjo ūgio sutrikimu.
Ėmus kalbėtis apie tai, ar jam nebuvo smalsu, kodėl jo ūgis užaugus iki 130 centimetrų daugiau nebekilo, Lukas atsakė, jog ne.
Jis pasakojo, kad niekuomet pernelyg daug neinvestavo į tikslios diagnozės nustatymą, tačiau prisiminė, jog vaikystėje tam tikri tyrimai jam buvo daromi.
„Aiškintis, kodėl esu toks, koks esu, niekuomet stipriai nebandžiau. Tiesa, ėjau pas gydytojus vaikystėje, jie man darė kažkokius tyrimus.
Medikai tuomet man pranešė, kad turiu sutrikusį augimą ir pasiūlė tik tiek, kad galiu 3-5 centimetrus ūgio prisidėti, bet nuo to būtų kentėję mano kaulai, tai būtų atsiliepę bendram vystymuisi.
Tad pagalvojau – kuo gi man padės tie 3-5 centimetrai, ir nusprendžiau, kad man to nereikia“, – atskleidė jis.
Savigaila neužsiimdavo
Paklaustas apie tai, ar vaikystėje bei paauglystėje išgyveno dėl žemo ūgio, Lukas tvirtino jog ne.
Pasak jo, nors kartais ir susimąstydavo apie tai, kad yra kitoks, tačiau visuomet šias mintis greitai nugesindavo.
„Pamenu, kad buvau kaip degtukas. Greitai pagalvodavau, užsidegdavau ir užgesdavau – minučių reikalas.
Galbūt minimaliai jaučiausi ne toks, kaip visi, bet kad labai apie tai galvočiau apie, taip nebuvo“, – kalbėjo Lukas.
Pradėjus kalbėtis apie visuomenės požiūrį, pašnekovas prisipažino, kad kartas nuo karto sulaukdavo įvairių praeivių žvilgsnių ar replikų.
Visgi, į tai Lukas niekuomet nesifokusavo, o laikui bėgant, netgi išmoko pajuokauti apie savo netobulumus:
„Galbūt vaikystėje ir paauglystėje priimdavau jautriau visus žvilgsnius ir komentarus, skriejančius į mano pusę. Aplinkiniai atsisukdavo, pasižiūrėdavo ir sakydavo: „O, mažas“.
Visgi, dabar aš jau pats atsisuku, nusišypsau tiems žmonėms ir tiek. Iš tiesų, dabar netgi pajuokauju su draugais apie savo ūgį, nes esu juodo humoro mėgėjas.“
Gyvena aktyvų gyvenimą
Šiuo metu Lukas savo gyvenime užsiima ne viena veikla. Kaip pats teigė, sėdėti rankas sudėjus – visai ne jo stilius.
Vyras pasakojo, kad anksčiau užsiėmė sportu ir filmavimusi, tačiau dabar šias veiklas yra apleidęs. Jo gyvenime atsirado naujų perspektyvų – Lukas aktyviai dirba automobilių srityje bei nuomoja įrangą renginiams.
„Kalbant apie filmavimąsi, tai man buvo tarsi tokia banga užėjusi, labai to norėjau. Tuo metu važiavau visur, kur mane kvietė. Visgi, vėliau pasinėriau į darbus, mano svajonė dingo ir filmuotis nebevažiavau“, – sakė Lukas.
„Visai neseniai pradėjau nuomoti 360 laipsnių filmavimo aparatūrą, taip pat montuoju padangas, užsiimu automobiliais – juos perku ir parduodu“, – pridūrė pašnekovas.
Lukas teigė, kad jam karjera ir darbas yra svarbios sritys. Joms jis atiduoda didžiąją dalį savo laiko.
Visgi, pailsėti vyras taip pat suspėja. Jis tikino, kad prie darbo ir poilsio balanso prisideda požiūris, kuriuo jis vadovaujasi.
„Karjera ir darbas man svarbu, bet visuomet randu laisvo laiko, nes manau, kad tam tereikia turėti noro“, – šyptelėjo jis.
Jaučiasi laimingas
Šiuo metu Lukas tikino, kad yra patenkintas savo gyvenimu. Pasak jo, nors ne visuomet viskas gaunasi taip, kaip norėtų jis, visgi džiaugtis yra ko.
„Ar gyvenime galėtų būti geriau? Tikrai galėtų. Visgi, bendrai paėmus, aš juo esu patenkintas“, – sakė jis.
Paklaustas, iš kur semiasi stiprybės ir pozityvumo, Lukas prisipažino, kad visa tai – veikloje. Pasak jo, aktyvus gyvenimo būdas jam nesvetimas, o jis tame mato prasmę.
„Aš esu veiksmo žmogus. Taip, kaip kiti mėgsta savaitgaliais visą dieną vartytis lovoje, man netinka – stogas nuvažiuotų. Tad neturiu tokių dienų, kurias visas norėčiau praleisti ramiai“, – atskleidė jis.
Savo pozityvumu Lukas sutiko pasidalinti ir su kitais žmonėmis. Anot jo, svarbiausia yra užsiimti tuo, kas pačiam patinka ir taip judėti pirmyn.
Lukas kalbėjo, jog užsiimant savigaila – nieko gero iš to neišeina. Dėl to svarbiausia susifokusuoti į save:
„Svarbiausia yra nesėdėti ir negalvoti, ką apie tave sakys kiti. Turi užsiimti mylima veikla ir nors bus daug nepalaikymo iš tėvų, artimųjų ar kitų žmonių, turi daryti tai, ką nori.
Tad reiktų mažiausiai klausytis, ką kiti sako, nes jie visuomet kalba apie tave. Aš vis sakau, kad jeigu apie tave žmonės kalba – reiškia, kad tu esi jiems įdomus. O gerai šneka ar blogai – nesvarbu.
Iš tiesų, dauguma žmonių užsidaro nuo kitų, o tai yra didžiausia klaida. Visiems viskas yra įmanoma ir viskas yra padaroma.“
