Yra daug nuotraukų, turinčių ilgiausias istorijas, bet yra nedaug tų istorijų, galinčių šokiruoti visuomenę, lemti karų pabaigą ar pakeisti valdžios politiką. Režisierius, fotografas ir žurnalistas Ransomas Riggsas pristato 13 nuotraukų, kurios, jo nuomone, sugebėjo „surikti“ taip garsiai, kad atkreipė viso pasaulio dėmesį.
1. Fotografija, padidinusi fotokorespondentų įkainius.
„Omahos paplūdimys, Normandija, Prancūzija“, Robertas Kapa, 1944 metai.
Karo korespondentas Robertas Kapa (Robert Capa) yra sakęs: „Jei jūsų nuotraukos ne visai geros, vadinasi, buvote nepakankamai arti.“ Tai žodžiai, vedantys į mirtį, tačiau šis žmogus žinojo, ką šneka. Robertas Kapa fotografavo penkiuose karuose, bet įsimintiniausi kadrai buvo užfiksuoti kruvinojo sąjungininkų išsilaipinimo metu Prancūzijos Normandijos pakrantėje 1944 metų liepos 6 dieną.
Iš Normandijos mūšio amerikiečių žurnalo „Life“ korespondentas parsivežė 4 juosteles nuotraukų. Tačiau skubėdami „karštus“ kadrus išspausdinti naujame žurnalo numeryje, fotolaboratorijos darbuotojai ryškindami juostas padarė klaidą – išsaugoti pavyko tik 8 kadrus.
2. Fotografija, atskleidusi didžiosios depresijos veidą.
„Migranto motina“, Dorotėja Lange, 1936 metai.
Dorotėja Lange (Dorothea Lange) buvo įtakinga Amerikos dokumentikos fotografė, labiausiai žinoma dėl depresijos laikmečiu darytų savo darbų. Jos nuotraukos atspindėjo tragiškus didžiosios depresijos padarinius, turėjusius didelės įtakos dokumentinės fotografijos evoliucijai.
Garsiausias Dorotėjos Lange darbas „Migranto motina“ buvo užfiksuotas 1936 metais fotografei lankantis žirnių rinkėjų stovykloje dulkėtoje Kalifornijoje. Daugeliui nuotraukoje esančios varganos moters veidas tapo didžiosios depresijos simboliu.
Ši veido išraiška geriausiai perteikė tiek sudėtingą moters gyvenimą, tiek to laikmečio įvykius Amerikoje. Nuotraukos sėkmė buvo pritrenkianti – netrukus ją perspausdino daugybė spaudos leidinių, sukėlusių visuomenės protestų bangą ir paskatinusių politikus imtis neatidėliotinų priemonių, aprūpinti žmones maistu.
3. Fotografija, parvežusi karo lauką į namus.
„Sąjungininkų mirtis pirmą mūšio dieną Getisburge, Pensilvanijoje“, Metjus Bredis, 1863 metai.
Vienas pirmųjų karo korespondentų Metjus Bredis (Mathew Brady) savo karjerą pradėjo tikrai ne mūšio lauke kaip būtų galima pagalvoti. Sėkmingai fotografuodamas tokių įžymybių kaip Abraomas Linkolnas portretus, fotografijos džentelmenu vadintas vyras buvo sunkiai įsivaizduojamas karo apkasuose.
Tačiau blogas tas karys, kuris netrokšta tapti generolu. Fotografas atsisakė pinigų, verslo ir įprastinio gyvenimo dėl galimybės su fotoaparatu lydėti sąjungininkų kariuomenę į mūšį.
Per kelerius karo lauke praleistus metus Metjus Bredis su savo asistentais užfiksavo įspūdingą kadrų skaičių – per 7000. Ir nors tuometinės fototechnikos galimybės buvo ribotos, fotografo karo veiksmų nuotraukos buvo neįtikėtinai šviesios ir itin tiksliai perteikė negailestingų mūšių tikrovę.
4. Fotografija, užbaigusi karą, bet sugriovusi gyvenimą.
„Saigono policijos vado nušautas Vietkongo karys“, Edis Adamsas, 1968 metai.
„Associated Press“ fotokorespondentas Edis Adamsas (Eddie Adams) yra pasakęs: „Fotografija yra pats galingiausias ginklas pasaulyje.“ 1968 metais jo daryta nuotrauka, vaizduojanti, kaip pareigūnas nušauna belaisvį, jam pelnė ne tik Pulitzer prizą, bet ir sukėlė masines demonstracijas prieš karą Vietname.
Vis dėlto, nuotraukoje užfiksuota situacija skyrėsi nuo tikrovės. Edis Adamsas nutylėjo, už ką buvo nušautas Vietkongo karys. Tik vėliau paaiškėjo, kad jis vadovavo grupei teroristų, žudžiusių civilius gyventojus. Nepaisant to, nuotrauka buvo vertinama kaip negailestingo karo įrodymas, o gaiduką paspaudęs Saigono policijos vadas Ngujenas Ngokas Loanas (Nguyen Ngoc Loan) pelnė žiauraus niekšo vardą.
Apgailestaudamas dėl melagingos nuotraukos ir sugadinto pareigūno gyvenimo, fotografas situaciją pavadino taip: „Policijos vadas nužudė Vietkongo karį. Aš fotoaparatu nužudžiau policijos vadą.“
5. Fotografija, kuri nėra tokia romantiška, kaip gali pasirodyti.
„Bučinys“, Alfredas Eisenštedas, 1945 metai.
1945 rugpjūčio 14 dieną Jungtines Valstijas apskriejo žinia, skelbianti Japonijos kapituliaciją ir Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Nuo tos minutės prasidėjo triukšmingas šventimas gatvėse, gatvelėse ir visur, kur tik įmanoma linksmintis. O labiausiai atsipalaidavę buvo vyrai, vilkintys uniformas. Nors daugelis jų buvo ką tik sugrįžę po pergalės Europoje ir netrukus turėjo išplaukti kariauti vėl, linksmybėms nebuvo galo.
„Times Square“ aikštėje besilinksminančioje minioje tą dieną sukiojosi vienas talentingiausių XX amžiaus fotokorespondentų – Vokietijos emigrantas Alfredas Eisenštedas (Alfred Eisenstaedt). Stebėdamas džiaugsmingas karo pabaigtuves, fotožurnalistas užfiksavo laimingą jūreivį, bėgantį gatve ir vieną po kitos į savo glėbį griebiantį jaunas ir senas, apkūnias ir lieknas moteris.
Aišku, jei fotografas būtų užfiksavęs jūreivį, prisiglaudusį prie pagyvenusios moteriškės, komiška nuotrauka būtų papuošusi žurnalo „Life“ viršelį. Tačiau nuoširdus kadras, kuriame jūreivis pagriebęs bučiuoja patrauklią slaugę, buvo vertas daugiau – jis žaibo greičiu apskriejo visos šalies dienraščius. Be to, „Bučinys“ daugeliui amerikiečių tapo ilgas kovas iškentėjusios, bet džiaugtis mokančios valstybės simboliu.
6. Fotografija, sunaikinusi industriją.
„Hindenburgas“, Murėjus Bekeris, 1937 metai.
Pamirškite „Titaniko“, britų lainerio „Lusitanija“ ar palyginti nefotogeniško Černobilio nelaimes. Tik išlikusios nuotraukos padeda susidaryti įspūdį apie vieną žinomiausių XX amžiaus katastrofų – didžiausio kada nors pastatyto dirižablio – vokiečių „Hindenburgo“ – sprogimą.
1937 gegužės 6 dieną puikiai išreklamuoto į Naująjį Džersį atskrendančio dirižablio stebėti susirinko 22 fotografai, reporteriai ir operatoriai. Tačiau prieš akis jie išvydo visai ką kita – liepsnas ir krentantį „Hindenburgą“. Netrukus po pasaulį pasklido nuotraukos, kurios galutinai sugriovė žmonių pasitikėjimą oro transporto priemone, vadinta viena saugiausių.
1920–1930 metais dirižabliais buvo reguliariai skraidoma iš Vokietijos į Jungtines Amerikos Valstijas, bet skrydžiai buvo nutraukti 1937 metais. Pasirodžius katastrofos nuotraukoms, visiems laikams atsisakyta skraidančių „cepelinų“.
7. Fotografija, išsaugojusi planetą.
„Tetonų kalnai. Upė – gyvatė“, Anselis Adamsas, 1942 metai.
Kai kurias fotografijas galima surūšiuoti pagal du laikotarpius: prieš Anselį Adamsą (Ansel Adams) ir po Anselio Adamso. Pavyzdžiui, prieš Anselį Adamsą fotografija nebuvo laikoma visuotine meno forma. Greičiau fotografai stengėsi padaryti nuotraukų manipuliacijas, primenančias tapybos darbus. Tam buvo taikomi įvairūs išlaikymai, objektyvo lęšis ištepamas įvairiomis priemonėmis ar negatyvas braižomas adata. Bet laiku atsirado Anselis Adamsas, kuris padėjo įveikti šį nevisavertiškumo kompleksą.
Fotografas nemanipuliavo dirbtinumu ir visada sakė, kad nuotrauka turi būti tikra. Kai rankiniai fotoaparatai tapo standartu, jis ir toliau dirbo su sunkia, senovine, didelio formato fototechnika. Be to, Anselio Adamso aistra kraštovaizdžiui neapsiribojo vien fotoaparate užfiksuotais vaizdais. Norėdamas atkreipti valdžios dėmesį į Kalifornijos Karališkojo kanjono išsaugojimą, 1936 metais jis nuotraukas eksponavo Vašingtone. Tik po to ši sritis buvo paskelbta nacionaliniu parku.
8. Fotografija, nepalaidojusi Če Gevaros.
„Če Gevaros lavonas“, Fredis Alborta, 1967 metai.
Sociopatinis banditas? Socialistinis šviesulys? Ar kaip egzistencialistas Žanas Polis Sartras pavadintų „tobulas mūsų laikų žmogus“? Nesvarbu, kuo tikite, sunku būtų paneigti, kad Ernestas Če Gevara tapo šventuoju revoliucionierių globėju.
Dėl pastangų kurstyti nuskriaustų ir engiamų žmonių revoliuciją Bolivijos nacionalinė armija 1967 metais Če Gevarą pagavo ir nuteisė mirties bausme. Tačiau prieš palaidodami kūną slaptame kape, jie suplanavo padaryti stategiškai svarbią nuotrauką. Nauda turėjo būti dviguba – pasaulis pamatys, kad Če Gevara yra negyvas, o jo politinis sąjūdis mirs kartu su juo.
Tačiau nužudę garsųjį revoliucionierių, Bolivijos pareigūnai nesąmoningai sukūrė legendą apie jį. Nuotrauka buvo itin panaši į Renesanso laikais nutapytus Kristaus nuėmimo nuo kryžiaus paveikslus, o mirusio Če Gevaros veidas – į kankinio, maldaujančio atleidimo. Visame pasaulyje išplito fotografija su šūkiu „Če Gevara gyvas!“, kuris paskatino revoliucionieriaus pasekėjus įtikėti jo amžinumu.
9. Fotografija, leidusi ir genijams turėti humoro jausmą.
„Einšteino liežuvis“, Arturas Sasė, 1951 metai.
Pažiūrėjus į nuotrauką, kyla klausimas, ar tikrai ji pakeitė istoriją? Atsakymas teigiamas. Albertas Einšteinas istoriją pakeitė savo įnašais į branduolinę fiziką ir kvantinę mechaniką, o nuotrauka pakeitė istoriją apie mokslininką. Fotografija ir buvo ta priežastis, dėl kurios Einšteino vardas tapo ne tik „žodžio genijaus“, bet ir apibūdinimo „ekscentriškas genijus“ sinonimu.
Taigi, kodėl istoriją gali pakeisti iškištas liežuvis? Profesorius tikėjosi ramiai atšvęsti savo 72-ąjį gimtadienį, tačiau netikėtai Prinstono universitete jį užklupo persekiojantys spaudos atstovai. Užuot nusišypsojęs, Einšteinas suteikė unikalią galimybę fotografui Asturui Sasė (Arhur Sasse) užfiksuoti jį netradiciškai. Nuotrauka iškart tapo klasika ir tokiu būdu užtikrino, kad Nobelio prizo laimėtojas bus prisimenamas ne tik dėl savo proto, bet ir dėl asmenybės keistybių.
10. Fotografija, pavertusi siurrealizmą realybe.
„Dali Atomicus“, Filipas Halsmanas, 1948 metai.
Filipas Halsmanas (Philippe Halsman) yra ko gero vienintelis fotografas, padaręs karjerą fotografuodamas šokinėjančius žmones. Žinomiausioje nuotraukoje „Dali Atomicus“ jis itin tiksliai atskleidė šokinėjančių subjektų charakterius.
Fotografas buvo susižavėjęs nauju atomo atradimo amžiumi ir Salvadoro Dali siurrealizmo šedevru „Leda Atomica“ (esančiu dešinėje pusėje už šokinėjančių kačių). Idealiai fotografijai sukurti prireikė 6 valandų, 28 šuolių ir pilno kambario asistentų, mėtančių įsiutusias kates ir vandens kibirus į orą.
Prieš fotografuodamas šią sceną, Filipas Halsmanas atsisakė daugybės kitų koncepcijų. Vietoj vandens kibirų iš pradžių buvo galvojama į orą mėtyti pieno kibirus, tačiau šios idėjos atsisakyta bijant sukelti neigiamą Antrajį pasaulinį karą iškentėjusios ir nepriteklių patyrusios visuomenės reakciją. Vėliau sugalvota ore sprogdinti katinus, tačiau ir ši idėja nebuvo įgyvendinta.
Filipo Halsmano metodai buvo unikalūs ir efektyvūs. Jo šokinėjančių įžymybių portretai papuošė mažiausiai septynis „Life“ žurnalo viršelius ir padėjo iš pagrindų pakeisti kiek banaloką portretinės fotografijos sampratą.
11. Fotografija, kuri melavo.
„Lochneso pabaisa“, arba „Chirurgo fotografija“, Janas Veterelas, 1934 metai.
Legendos apie Škotijos Lochneso ežere tūnančią pabaisą buvo kuriamos ilgai, bet 1934 metų balandį pasirodžius įžymiajai „Chirurgo fotografijai“ gandai turėjo būti paneigti. Nuotrauka davė peno tolimesnėms spėlionėms, brangiems povandeniniams tyrimams ir padėjo suklestėti vietiniam turizmui, per metus atnešančiam milijonus dolerių pelno.
Vis dėlto 1994 metais apgavystė buvo atskleista, kai šia istorija imta plačiau domėtis. Pasirodo, modelių gamintojas Kristijanas Sparlingas (Christian Spurling) su savo patėviu Marmadiuku Veterelu (Marmaduke Wetherell) ir jo sūnumi Janu sukonstravo pabaisos iškamšą, o suklastotas nuotraukas pardavė „Daily Mail“. Britų dienraštis apgaulę nuslėpė savanaudiškais tikslais ir sukėlė tikrą sensaciją.
Nors nuotrauka buvo užfiksuota Jano Veterelo, bet vyrai, norėdami, kad atrodytų įtikinamiau, paprašė visų gerbiamo chirurgo Roberto Keneto Vilsono prisiimti jos autorystę.
12. Fotografija, kuri vos pavyko.
„Gandi prie verpstės", Margareta Burkė-Vait, 1946 metai.
„Gandi prie verpstės“ – tai įtakingo XX amžiaus žmogaus portretas, kuriam užfiksuoti prireikė didelės fotografės Margaretos Burkės-Vait (Margaret Bourke-White) kantrybės. Atsiradus pirmai galimybei nufotografuoti Indijos lyderį, žurnalo „Life“ darbuotoja net nedvejojo. Tačiau Gandi asistentės priėmė šaltai – jei jau ji ruošiasi fotografuoti Gandi prie verpstės (Indijos kovų už nepriklausomybę simbolis), moteris pirmiau turi išmokti ja naudotis.
Fotografei tarsi juoda katė per kelią perbėgo. Pasirodo, garsusis indas dar ir šnekėtis negalėjo, nes buvo jo tylos diena. Be to, jis labai nemėgo šviesos, tad moteris galėjo naudotis tik blykstėmis. Įveikus šias kliūtis, atsirado dar viena – didelė drėgmė apgadino fotografavimo įrangą, be to, iš pradžių nepavyko nufotografuoti dėl blyksčių gedimų.
Tik trečias bandymas buvo sėkmingas. Margaretos Burkės-Vait kadras tapo geriausia Gandi reprezentacine nuotrauka ir vienu paskutiniųjų portretų jo gyvenime – mažiau nei po dvejų metų Indijos lyderis buvo nužudytas.
13. Nuotrauka, išpranašavusi ateitį.
„Le Violon d’Ingres", Manas Rėjus, 1924 metai.
Dar iki programos „Photoshop“ atsiradimo buvo originalaus, nenuilstančio eksperimentuotojo Mano Rėjaus laikai.
„Le Violon d’Ingres" – vienas ankstyvųjų, bet ko gero žinomiausias šio fotografo darbas. Tai yra vaizdų žaismas – merginos kūnas, išpaišytas f raidėmis, sutapatintas su grakščiu muzikos instrumentu – smuiku. Nuotraukoje atsikartojo garsaus Prancūzų tapytojo Žano Ogiusto Engro pomėgiai – savo kūriniuose vaizduoti nuogas moteris ir griežti smuiku.
Mano Rėjaus darbai versdavo ne tik kilstelėti antakius, bet ir gerokai lenkė laiką išradingumu. Galima sakyti, kad fotografas išpranašavo skaitmeninę revoliuciją.
Parengė Vytautas Petrašiūnas
Naujas žurnalo „Foto“ numeris jau prekyboje. Žurnale: profesionalai komentuoja mėgėjų nuotraukas, visa tiesa apie skaitmeninį priartinimą, fotoaparatų pirkėjo gidas, fototechnikos naujovių apžvalga ir kitos medžiagos.
Žurnalą jau galite prenumeruoti 2008 metams (9 numeriai) www.efoto.lt arba redakcijoje, telefonu 8-5 213 92 14
