„Kai buvau mažas, su tėčiu daug kartų esame važiavę pažiūrėti šių varžybų ir palaikydavome įvairias komandas. Jausdavome, kad jos yra geros. Nuo mažens man leisdavo apžiūrėti automobilius, atsisėsti juose“, – prieš šeštadienio startą 1000 km lenktynėse „Balsas.lt“ kalbėjo T. Jurevičius.
– Būtum pagalvojęs prieš pusę metų, kad startuosi tokio masto varžybose? – „Balsas.lt“ paklausė T. Jurevičiaus.
– Svarbiausia – žiūrėti pagal galimybes. Aišku, visada norėjau dalyvauti 1000 km lenktynėse, nes tai – išbandymas man, tėčiui, kuris taps neįkainojama patirtimi. Vis dėlto tai – ilga distancija, o ne trumpa, kaip esame įpratę važiuoti. Tai lyg „peršokimas iš savęs“ – tiek fiziškai, tiek protiškai.
– Kas, tavo manymu, šiose lenktynėse gali tapti didžiausiu faktoriumi?
– Žinoma, pasiruošimas, planas ir tikslas. Viskas turi būti idealu, nes jeigu ko nors trūks, tas trūkumas gali mums sutrukdyti. Kad ir koks būtų – technika, vairuotojas ar vadovas.
– Jums su partneriu pagal taisykles teks keistis kas valandą. Kaip paskirstyti jėgas, kad rezultatas būtų stabilus?
– Labai sunku atsakyti į klausimą, nes pirmą kartą dalyvausime tokiose lenktynėse. Jėgų paskirstymas – toks savotiškas dalykas. Reikia žiūrėti, kokioje pats esi pozicijoje, kaip automobilis reaguoja ir kiek pats dar gali ištverti. Pasiruošimas – būtinas ir turi išmokti valdyti savo jėgas, kad jų užtektų visai valandai.
– Kaip manai, kiek lenktynių rezultatą lems oro sąlygos?
– Labai daug priklausys nuo vairuotojo patirties ir įgūdžių. Asmeniškai man sausa ar šlapia danga daug nelems. Stengsiuosi pasiekti geresnių rezultatų, jeigu lis lietus, nes daugeliui yra sunkiau važiuoti šlapia danga. Aišku, yra daug profesionalių vairuotojų, kuriems ne bėda važiuoti bet kokiomis oro sąlygomis. Prisipažinsiu – visai norėčiau, kad lytų, smagiau važiuoti. Žinoma, vairuoti automobilį daug sunkiau. Kai saulė šviečia – ištvermės reikia daug, krūvis daug didesnis, greitis didesnis. Tampa daug sunkiau fiziškai.
– Tau tai – pirmosios tokios lenktynės. Ko pats tikiesi iš jų?
– Svarbiausia – pabaigti varžybas, pasivaržyti su lenktynininkais, su kuriais jau seniai to norėjau. Pavyzdžiui, su Simu Juodviršiu, nes anksčiau jis važiuodavo aukštesnėse klasėse dėl mūsų amžiaus skirtumo – esu jaunesnis už jį. Būtų tokia galimybė – pakovoti su juo. Anksčiau Simas buvo mano mokytojas ir jaučiu didelę pagarbą jam. Noriu pažiūrėti, ar esu pajėgus kovoti su juo. Mūsų automobiliai bus panašaus galingumo, varžysimės savo klasėje.
– Kaip manai, kas yra šių lenktynių favoritai?
– Palaikau Ramūno Čapkausko „BarBar'a-Bauer by Algirdai“ ir „Speed Factory Racing“ komandas. Pastarieji labai ruošėsi šioms varžyboms ir jų automobilis pajėgus.
– Kiek psichologija lems 1000 km lenktynėse?
– Labai daug. Jeigu tu fiziškai gerai pasiruošei, tada ir protiškai galvoji, kad gerai sudalyvausi varžybose.
– Kaip vertini pajėgumą automobilio, su kuriuo varžysies?
– Šiaip labai pajėgus automobilis, daug investuota ir darbo įdėta. Tikiuosi, nepaves mūsų, o greičiausiai taip ir bus, nes yra labai padirbėta su juo. Įdėta daug, kad galėtų varžytis 1000 km lenktynėse, kad aš su Vilmantu gerai pasirodytume. Daug lems mūsų pačių važiavimas.
– Ką manai apie savo partnerį Vilmantą Audzijonį?
– Mums su tėčiu labai patinka jo stabilumas. Jis – savotiškas, nes stabiliai greitėja ir nėra didelių šuolių tarp greičių. Pripratimas prie automobilio – labai geras bruožas. Turi labai daug ištvermės, tikrai nepaves fizinis potencialas ir tikrai protiškai atlaikys krūvį.
– Kaip manai, ar daug šiose lenktynėse lems kvalifikaciniai važiavimai?
– Jie maždaug parodys, kas gali įvykti varžybų pabaigoje. Kvalifikaciniuose važiavimuose daug geriau būti priekyje, nes, nenoriu taip sakyti, bet mažiau stipresni ekipažai gali sudaryti kliūčių stipriesiems starto metu. Startas – bene sunkiausia procedūra vairuotojui, kad viskas būtų gerai ir nebūtų kontaktų. Labai didelė rizika, jeigu nepaspausime kvalifikaciniuose važiavimuose ir būsime gale ar viduryje. 1000 km lenktynėse kiekviena uždelsta minutė gali tapti pralaimėjimu šiose varžybose.
