Tačiau, pasižiūrėjus atidžiau, šias paslaptis galima išspręsti ir be egzorcistų, ekstrasensų ar Scooby-Doo pagalbos.
Vieną tokį atvejį prieš daugiau nei 100 metų išaiškino profesorius ir oftalmologas. Medicininio atvejo aprašyme W. H. Wilmeris atpasakojo vienos šeimos patirtį, kuomet įsikėlus į seną, apleistą namą jiems pradėjo vaidentis: jie pasakojo naktimis matę ir girdėję keistus žmones.
1912 m. sudegė ponios H. ir jos vyro G (taip jie įvardijami aprašyme) namas, todėl žiemai jie turėjo įsikelti į laikinus namus. Neradę jokio kito geresnio prieglobsčio, jie atsikraustė į namą, kuriame niekas, išskyrus kelis nuomininkus, negyveno jau 10 metų. Ponia H. pasakojo, kad pro didelio namo langus, atrodė, neprasiskverbdavo nei saulės šviesa, nei šiluma, nors namas ir stovėjo saulėtoje kelio pusėje.
Vos atsikraustę, jie pradėjo pastebėti keistus dalykus, o neilgai trukus jų gyvenimas priminė filmą „Švytėjimas“.
Pasakodama apie tos žiemos įvykius, ponia H. sakė: „G. ir aš tuose namuose nepraleidome nei poros dienų, kai pradėjome jaustis labai prislėgti. Namas buvo be galo tylus. Grindys buvo išklotos storu kilimu, todėl tarnai ant jo vaikščiodavo taip tyliai, kad net negirdėdavau kaip jie dirba.“
Name taip pat buvo labai šalta, o sena krosnis sugedo vos po dviejų dienų. Būtent dėl šios priežasties, iš pradžių jie namuose nusprendė apsistoti vieni, be vaikų: „Vieną rytą išgirdau žingsnius kambaryje virš manęs. Greitai užlipau laiptais. Tačiau mano nuostabai, kambaryje nieko nebuvo. Užėjau į kitą kambarį, tuomet į visus kitus kambarius tame aukšte ir dar viename aukšte virš jo. Tačiau toje namo dalyje buvau visiškai viena.“
Sutaisius krosnį, į namą atvyko ir sutuoktinių vaikai. Visų šeimos narių savijauta suprastėjo, be to, jie pradėjo girdėti bei matyti tai, ko iš tiesų nebuvo. Praėjus dviem savaitėms po atsikraustymo, ponia H. pradėjo jausti nuolatinį galvos skausmą, kurio neįveikė nei lovos režimas, nei maisto papildai su geležimi. Ponas G. susidūrė su kitokiomis problemomis:
„G. kiekvieną vakarą prieš miegą mėgdavo atsisėsti valgomajame ir suvalgyti kokį nors vaisių. Tai darydamas šiame name, jis prie stalo sėdėdavo nugara į koridorių. Tačiau jis visuomet jausdavosi taip, lyg kažkas stovėtų už jo ir jį stebėtų. Todėl jis apsukdavo savo kėdę, kad galėtų stebėti, kas vyksta koridoriuje.“
Išties, vaiduokliai gali trukdyti mėgautis vaisiais.
Apsigyvenę šiuose namuose, poros vaikai išblyško, pasidarė vangūs, jų nebedomino žaidimai jų kambaryje viršutiniame namo aukšte. Galiausiai ponia H. išsivežė juos kelioms savaitėms, palikdama savo vyrą vieną su vaiduokliu, kuriam patiko stebėti kaip G. valgo bananus. Kol jo žmona ir vaikai buvo išvykę, naktimis vyrą nuolat prikeldavo beldimas į duris ir varpų skambesys, tačiau kiekvieną kartą patikrinęs, kas kelia šį triukšmą, jis nerasdavo jokio žmogaus.
Vieną naktį, kai ponia H. jau buvo grįžusi namo, ją pažadino garsūs žingsniai, po kurių sekė durų trenksmas ir dūžtančių indų garsas, tarsi kažkas vyktų apatiniame namo aukšte: „Tačiau aš greit supratau, kad už sienos nėra jokių laiptų. Name buvo tik storu kilimu užkloti priekiniai laiptai, kuriais lipant žingsnių nesigirdi.“
Tačiau visa tai nublanksta, palyginus su tuo, kas pradėjo dėtis, kai namo gyventojai pradėjo matyti šmėklas: „Vieną rytą, eidama iš svetainės į valgomąjį, nustebau kitoje valgomojo pusėje pamačiusi link manęs einančią juodai apsirengusią moterį tamsiais plaukais. Aš lėtai įėjau į valgomąjį norėdama su susipažinti ja, bet ji staiga dingo, o jos vietoje liko tik mano atspindys veidrodyje.“
Dar keistesni dalykai dėjosi sutuoktiniams grįžus iš vakaro, praleisto operos teatre: „Tą naktį sapnavau neaiškius ir keistus sapnus, kurie, atrodo, truko valandų valandas. Atėjus rytui, jaučiausi per daug pavargusi, kad galėčiau atsikelti. G. man papasakojo, kad naktį jis prabudo, nes pajuto kaip kažkas griebė jam už gerklės ir bandė jį pasmaugti.“
Iš pradžių ponas G. pagalvojo, kad tai tebuvo jo žmonos pokštas, tačiau atsisukęs į ją, jis pamatė, kad ji giliai miega. Taip giliai miegoti ji pradėjo tik atsikėlus į šį namą. Jos vyras – priešingai. Jeigu anksčiau naktimis jis beveik niekada neprabusdavo, dabar jis naktimis nuolat keldavosi atidaryti duris, į kurias niekas nebeldė, arba pakelti telefono ragelį, į kurį niekas neskambino.
Šeimos seselė, gyvenusi name kartu su šeima, taip pat patvirtino, kad name vyko keisti dalykai. Tą vakarą, kai ponia H. ir ponas G. buvo operoje, vienas iš vaikų buvo „užpultas“ – jis staiga įbėgo į seselės kambarį rėkdamas: „Neleiskite tam storam vyrui manęs liesti.“ Kitą rytą, vaikui prabudus, jis paklausė: „Kodėl jūs naktį sėdėjote ant manęs?“ Jis nepatikėjo sesele, kai ši bandė jį įtikinti, to nedariusi.
Ji buvo tikra, kad name vaidenosi. Seselė girdėdavo lėtai virš jos kambario esančioje patalpoje vaikščiojantį seną vyrą. Jo žingsniai nuolat ją persekiodavo: „Vieną naktį pamačiau ant savo lovos krašto sėdinčius vyrą ir moterį. Moteris buvo jauna, tamsių plaukų, ji dėvėjo didelę skrybėlę. Vyras buvo vyresnis, švariai nusiskutęs ir kiek praplikęs. Jaučiausi lyg būčiau paralyžiuota, aš negalėjau pajudėti. Staiga pajutau kaip kažkas tapšnoja man per petį ir tuomet jau galėjau atsisėsti. Man pajudėjus, vyras iš moteris išnyko.“
Kiti samdomi darbuotojai sakė girdėję, prie durų pristūminėjamų baldų garsą, tačiau patikrinus kas vyksta, jie niekuomet nieko nerasdavo. Nurimti nepadėjo ir tai, kad prieš tai name gyvenę žmonės sakėsi ten patyrę tokius pat išgyvenimus. Negana to, nuvyto visi namie augę augalai. Tiesa, šios dvi detalės buvo svarbios užuominos, padėjusios suprasti, kas name vyko iš tiesų.
Racionalų šių įvykių paaiškinimą atrado pono G. brolis. Jam atrodė, kad visi namo gyventojai apsinuodijo. Jis išsikvietė vieną profesorių, kad šis padėtų rasti logišką „vaidenimosi“ priežastį. Apklausęs visus namiškius ir atlikęs viso namo patikrinimą, jis surado kaltininką – anglies monoksidą:
„Jis pastebėjo, kad krosnies būklė buvo labai bloga. Degant išsiskiriantys dūmai, vietoje to, kad išeitų į lauką pro kaminą, skverbėsi į mūsų kambarius, o kartu su jais sklido ir anglies monoksidas. Jis patarė mums nebeleisti mūsų vaikams nakvoti šiame name. Profesorius sakė, kad jeigu jie ir toliau miegos savo kambaryje, vieną rytą jie gali ir nebepabusti.“
Praėjus keleriems metams, šią hipotezę patvirtino oftalmologas (regą ir akių ligas tiriantis gydytojas), ištyręs jaunesniųjų vaikų akis, po to kai netikėtai sutriko jų regėjimas.
„Išskyrus nuodingų dujų poveikį, nėra jokių kitų veiksnių, galėjusių pakenkti jų regėjimui“, – išvadose teigė gydytojai.
Gali būti, kad ir kitos vaidenimosi patirtys tebuvo apsinuodijimo šiomis dujomis pasekmė. Ne kokios nors antgamtinės jėgos, o tik krosnies, kurią reikėjo pataisyti.
