„Apvalaus“ gimtadienio išvakarėse žmonės guodžiasi sakydami, kad, pavyzdžiui, keturiasdešimt – viso labo tik skaičius. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie 100 dolerių už barelį kainuojančią naftą, rašo dienraštis „Financial Times“. Tačiau tokios gairės padeda koncentruoti protus. Naftos kainai grasinant įveikti 100 dolerių ribą, politikai visame pasaulyje turės kaip reikiant pasukti galvą apie strategines tokio fakto pasekmes, tvirtina dienraštis.
Taigi, kas turėtų nutikti? Svarbiausias dalykas akivaizdus: naftos gamintojai dar labiau praturtės ir sustiprės, o didžiausi vartotojai, tai yra, JAV, Kinija ir Europos Sąjunga, pradės dar daugiau nerimauti dėl savo ateities. Tačiau bus ir kitų, mažiau pastebimų pasekmių, galinčių paveikti ir svarbiausias pasaulio politikos problemas (Irakas, Iranas, Kinijos užsienio politika ir Rusijos stiprėjimas).
Ekonominės naftos brangimo pasekmės ją išgaunančioms šalims bus milžiniškos, tvirtina dienraštis. Naftą eksportuojančių šalių organizacijos (OPEC) narių pajamos 2006 m. sudarė 650 mlrd. dolerių (1998 m. – 110 mlrd.). Rusijos įplaukos iš prekybos nafta ir dujomis per tą patį laikotarpį išaugo 4 kartus.
Kai blogos vyriausybės pradeda gerai uždirbti, jos tampa atsainesnės vidaus politikoje ir suįžūlėja užsienio, pastebi dienraštis.
Du didžiausi G. W. Busho administracijos priešai, Hugo Chavezas iš Venesuelos ir iranietis Mahmoudas Ahmadinejadas, dar labiau prisikimš pinigines. Venesuela jau ėmėsi subsidijuoti viską iš eilės, pradedant gyvenamosios statybos fondais Nikaragvoje, baigiant pigesnių autobusų bilietų Londono nepasiturintiems programomis. (Beje, pastarąją iniciatyvą konservatorių kandidatas į Londono merus Borisas Johnsonas pavadino „visišku Karakasu“.) Iranas atliekamus pinigus kiša į branduolinę programą ir nenaudėlių iš „Hamas“ Palestinoje bei „Hizbollah“ Libane finansavimą.
Rusijos vyriausybė be didesnių pastangų užkariaus (tiksliau, masiškai supirks) dar didesnį savo nuskurdusių pensininkų pasitikėjimą ir užims dar griežtesnę poziciją sprendžiant įvairius tarptautinius klausimus – nuo būsimo Kosovo statuso iki JAV priešraketinės gynybos bazių statybos Europoje.
Pasaulio tironams, apkėtusiems naftos versloves, paprasčiau užsitikrinti naftą iš jų perkančių stipriųjų šalių palankumą. Pavyzdžiui, Kinija dabar vargu ar padės mums daryti spaudimą Sudanui ir Mjanmarui, rašo „Financial Times“.
Aukštesnės naftos kainos tiesiogiai veikia JAV užsienio politiką dviem svarbiausiomis kryptimis – Irake ir Irane. Abiem atvejais efektas gali būti dvejopas. Jeigu Amerikos ekonomikos augimas dėl pabrangusių energijos išteklių sulėtės, jai bus vis sunkiau leisti kas mėnesį milijardus dolerių Irako kampanijai finansuoti. Tačiau užleisti pozicijas milžiniškus naftos išteklius turinčioje šalyje būtų dar nepraktiškiau. Verta prisiminti, kad visi trys pagrindiniai Demokratų partijos kandidatai į prezidento postą atsisakė įtraukti į savo programą punktą dėl JAV kariuomenės visiško išvedimo iš Irako iki 2013 m.
Dėl aukštų naftos kainų JAV taip pat gali atsisakyti bombarduoti Irano branduolinius objektus. Praturtėjęs ir dar labiau savimi pasitikintis Iranas gali griebtis naujų pavojingų avantiūrų. Tačiau jei bemaž 100 dolerių už naftos barelį kaina jau dabar kelia problemų JAV, tai Bushas gali nesiryžti rizikuoti savo veiksmais paskatinti dar didesnį jos šuolį, tarkime, iki 150 dolerių ar dar daugiau, rašo „Financial Times“.
Naftos brangimas gali turėti rimtų pasekmių ir Kinijai – valstybei, kuri per artimiausius 3 metus turbūt taps pačia didžiausia naftos vartotoja pasaulyje. Naftos gaudynės jau privertė Kiniją sėsti už vieno stalo su daugeliu abejotinos reputacijos Afrikos šalių vyriausybių, įskaitant Sudaną, Čadą ir Zimbabvę. Pekino dėmesį neišvengiamai patrauks ir tarp Ugandos bei Kongo Demokratinės Respublikos aptikti naftos laukai.
Europoje naftos brangimas paskatins tolimesnę visų šalių užsienio politikos Rusijos atžvilgiu konsolidaciją, teigia dienraštis. Beje, kalbėti apie konsolidaciją visada yra paprasčiau, nei konsoliduotis, pastebi dienraštis. Vokietija ir Nyderlandai, o taip pat kai kurios kitos Europos šalys siekia kaip įmanoma tvirtesnių energetinių ryšių su Rusija. Kitos šalys, labiausiai Lenkija ir Baltijos valstybės, ragina statyti Rusiją aplenkiančius dujotiekius ir riboti rusiškas investicijas į Europos energetinį sektorių.
Naftos importuotojai visame pasaulyje bus priversti dar labiau sutelkti dėmesį į alternatyvius energijos šaltinius. Vis labiau stiprės JAV „romanas“ su biologiniais degalais. Prezidentas Bushas dar prieš kelerius metus paskelbė apie savo ketinimą išvaduoti šalį nuo „naftos priklausomybės“. Kaip dažnai būna priklausomybių atvejais, buvo pasakyta gerokai daugiau, nei padaryta.
Taigi, absoliučiai viskas, nuo klimato pokyčių iki Artimųjų Rytų politikos problemų, primygtinai ragina rimtai investuoti į naujų energijos šaltinių paiešką. Jei 100 dolerių už barelį barjeras įtikins Vakarų vyriausybes pradėti veikti ryžtingai, iš viso to gali būti bent kokios naudos, rašo „Financial Times“.
