Permainingai vykusios kovos Libijoje, rodos, jau artėja prie pabaigos. Sukilėliai skelbiasi su NATO pagalba netrukus galutinai įveiksiantys priešininkus ir perimsiantys valdžią iš ilgamečio šalies lyderio generolo Muammaro Gaddafio.
Viso pasaulio dėmesys nukreiptas į Libijos sostinę Tripolį ir kitus šalies miestus, bet ar tai, ką žinome apie ten vykstantį karą, tikrai yra tiesa?
Mičigano universiteto istorijos profesorius Juanas Cole'as pateikia 10 Libijos revoliucijos mitų, dėl kurių dauguma sukilimo stebėtojų padarė netinkamas išvadas arba situaciją tiesiog įvertino klaidingai.
Pirmąją straipsnio dalį galite skaityti čia.
6. Libija nėra vientisa šalis ir galėjo būti padalinta tarp rytų ir vakarų
„Libija greičiausiai atiteks Balkanų šalims...“ Sunku suprasti, kodėl Vakarų analitikai pasaulio pietuose esančias tautas neretai vadina „nevientisomis“ ir esančiomis ant susiskaldymo ribos. Tokiu atveju, nevientisos yra kone visos tautos.
1700 m. pabaigoje Benedictas Andersonas paskelbė šalies-valstybės sąvoką, kuri buvo visai nauja istorijoje. Be to, dauguma senesniųjų šalių-valstybių yra daugiatautės. Nepaisant to, jog katalonai ir baskai Ispanijoje gerai nesijaučia, kaip ir škotai įsižeidžia, vadinami anglais, Libijoje gerai organizuotų separatistų judėjimų nėra. Šioje šalyje egzistuoja nebent skirstymai į gentis, tačiau tai nėra nacionalistinės atskirties priežastis, o greičiau genčių sąjungų ir atsiskyrimų pasekmė, susidariusi daugiau dėl nepastovumo nei etninio pobūdžio. Visi šalyje kalba arabiškai.
Didžioji dalis šių jaunųjų libių, vedusių revoliuciją, baigė valstybines mokyklas ir yra nuoširdžiai ištikimi Libijai. Revoliucijos metu žmonės reikalavo, kad Tripolis liktų šalies sostine. Vakariečiai, besitikintys šalies susiskaldymo po atsikratymo diktatūra, greičiausiai atsimena 1989-ųjų įvykius, tačiau šiuolaikiniame arabų pasaulyje tokio analogo negalėtų būti.
7. Revoliucija nebūtų pasibaigusi sėkmingai be NATO pėstininkų įsikišimo
Daugybė žmonių palaiko šią idėją. Tačiau Libijoje nėra jokių užsienio pėstininkų brigadų. Libiai – itin nacionalistinių pažiūrų, ir tai jie pabrėžė nuo pat pradžių. Taip pat yra ir su Arabų lyga. NATO buvo įkurdinusi keletą žvalgybos pajėgų, tačiau jos buvo labai menkos ir šnipinėjamos pačių revoliucionierių. Šios pajėgos nepadidino invazijos jėgos. Taigi, Libijos žmonėms neprireikė užsienietiškų karinių pajėgų tam, kad galėtų laimėti savąją revoliuciją.
8. Karui vadovavo Jungtinės Valstijos
Nėra jokių įrodymų šiam tvirtinimui paremti. Kai Grenno Greenwaldo (amerikiečių teisininko bei rašytojo) buvo paklausta, ar JAV atsisakymas prisijungti prie Prancūzijos bei D. Britanijos NATO fronte būtų galėjęs sunaikinti NATO, jis atsakęs, jog NATO niekuomet nebūtų žengusi žingsnio į priekį, jei JAV visų pirma nebūtų apsisprendusi dėl intervencijos. Buvo pranešta ir apie priežastis, dėl kurių Pentagono gynybos sekretorius Robertas Gatesas ir pats B. Obama labai nenorėjo įsitraukti į dar vieną musulmonų pasaulio karą. Akivaizdu, kad prancūzai ir britai vadovavo šiam įsikišimui greičiausiai vedami įsitikinimo, jog metų metus tarp opozicijos bei M. Gaddafio užsitęsusi kova galėtų paskatinti „al-Qaeda“ išpuolius ir sukelti grėsmę Europai.
Tuo tarpu Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy buvo politiškai sumaitotas už pasiūlymą gynybos ministrei Michèle Alliot-Marie nusiųsti prancūzų karius padėti Ben Ali Tunise ir būtų norėjęs atkurti tradicinę prancūzų oblatė arabų pasaulyje. Tuo tarpu Vakarų Europos motyvacijos buvo lemiamos, todėl Baracko Obamos administracija galiausiai nusprendė prisijungti kaip partnerė.
9. Gaddafis nebūtų žudęs ir įkalinęs daugybės disidentų iš Benghazio, Dernos, al-Baydos bei Tobruko, jei kovo mėnesį jam būtų buvę leista įvykdyti žaibišką rytuose esančių, jam nepaklūstančių miestų puolimą
Tačiau realūs pavyzdžiai Zavajoje, Misratoje ir kitur puikiai atskleidė, kaipgi būtų elgęsis šalies vadovas. Jo inicijuotos Misratos apsupties metu dar praeitą balandį buvo nužudyti apie 2 tūkst. žmonių, ir tai tęsėsi visą vasarą. Šalyje buvo rastas mažiausiai vienas M. Gaddafio masinių žudynių kapas, kuriame gulėjo 150 aukų kūnai. Zavijoje bei kitur vykę siaubai vakaruose dar bus išgirsti, ir vargu ar tai bus gražios istorijos. Opozicijos teigimu, M. Gaddafio pajėgos išžudė dešimtis tūkstančių žmonių. Visuomenės sveikatos studijos netrukus išspręs šį klausimą, tačiau visi puikiai žinome, koks galingas buvo M. Gaddafis.
10. Šio karo priežastis – Libijos nafta
Libija jau yra integravusis į tarptautinę naftos rinką ir sudariusi milijardinius sandorius su BP, ENI bei kitomis bendrovėmis. Nei viena iš šių kompanijų nebūtų norėjusi nutraukti kontraktų, atsikratydama juos pasirašiusiuoju vadovu. Pastarosios jau ir taip išgyveno nemenką iššūkį, turėjusios varžytis dėl sandėrių su karo nustekentu Iraku. Tai buvo procesas, kurio metu teko sulygti dėl prastesnių sąlygų, nei įmonėms būtų patikę. ENI kompanijos uždarbis dėl Libijos revoliucijos smuko, taip pat nukentėjo ir „Total SA“ bei „Repsol“.
Jei NATO kariuomenės intervencijos dėka Libijos nafta būtų pašalinta iš rinkos, būtų reikėję numatyti kuro kainų šuolį, kurio nebūtų norėjęs regėti joks Vakarų pasaulio išrinktasis, ypač – B. Obama, bijantis pavojaus, jog kilusios energijos kainos galėtų dar labiau pratęsti ekonominį nuosmukį. Ekonominis imperializmo argumentas čia tiktų, jeigu tik turėtų tam pretekstą, tačiau šiuo atveju jis – bevertis. O, kadangi pastarajam paremti nėra jokių įtikinamų įrodymų (M. Gaddafio nepastovumo tam nepakanka), tai tėra niekas kitas, kaip tik sąmokslo teorija.
