Tiksliai nustatyti, kaip atrodė tas perversmo bandymas, iki šiol neįmanoma: opozicionierių ir Turkmėnijos valdžios versijos gerokai skiriasi. Pagal oficialią versiją, suokalbininkų grupė vienoje iš centrinių Ašchabado gatvių blokavo prezidento kortežą ir apšaudė jį iš automatų. Idėjinis suokalbio įkvėpėjas buvo buvęs šalies užsienio reikalų ministras ir vicepremjeras B. Šichmuradovas.
Tačiau prezidentas S. Nijazovas nenukentėjo. Buvo sužeisti tik keturi jo apsaugos darbuotojai, o pasikesinimo organizatoriai jau netrukus buvo suimti. Iš viso buvo suimta virš 200 žmonių. Po penkių mėnesių į laisvę išsiveržti pavyko tik JAV piliečiui Leonidui Komarovskiui. Likusieji gavo nuo 25 metų kalėjimo iki įkalinimo iki gyvos galvos, visiems laikams pradingdami už kalėjimų sienų.
Po kelių savaičių, 2002 metų gruodžio 29 dieną, per Turkmėnijos televiziją parodė B. Šichmuradovo „prisipažinimą“, kuris buvo parašytas pagal geriausias praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio procesų tradicijas. B. Šichmuradovas, pavyzdžiui, sakė: „Mes, gyvendami Rusijoje, vartojome narkotikus ir apsvaigę ieškojome samdinių teroristinio akto vykdymyi... Mes – mafija, mes visi – padugnės.“
Vėliau suiminėti pradėjo visus iš eilės. Buvo suimta daugybė žymių žmonių: buvęs pasienio tarnybos vadovas Akmuradas Kobulovas, Turkmėnijos komunistų lyderis Serdaras Rachimovas, žurnalistas ir diplomatas Batyras Berdyjevas, prezidento administracijos nariai. Šiandien jau žinoma, kad suimtuosius kankino, mušdavo. Jų šiandien gyvų turbūt nebėra.
Kentėjo ir suimtųjų režimo priešininkų šeimos. Šalyje buvo organizuoti mitingai, kuriuose buvo reikalauta susidoroti su Turkmėnbaši priešais. Advokatas patį B. Šichmuradovą matė tik kartą. Vėliau nei jo, nei suimtojo giminaičių ar Raudonojo kryžiaus darbuotojų pas jį nebeįleido.
Rusija įvykius vertino tyliai. Nebuvo reaguota ir į tai, kad B. Šichmuradovas buvo Rusijos pilietis, karjerinis diplomatas, daugelį metų dirbęs Indijoje ir Pakistane. Kai kuriais duomenimis, savo bausmę jis vykdė Ovadan-depo kalėjime, skirtame itin pavojingiems nusikaltėliams. Ten jis įkalintas ir mirė 2007 metais.
B. Šichmuradovo bendražygiai, Nurmuchamedas Chanamovas ir Chudaiberdy Orazovas, patys buvę režimo sąjungininkai, perėję į opoziciją, visada neigė patį pasikesinimo į prezidentą faktą. Jie visada tvirtino ir toliau tvirtina, kad pasikesinimas buvo inscenizuotas paties S. Nijazovo. Nors B. Šichmuradovas iš tiesų buvo režimo priešininkas ir neslėpė, kad nori nuversti prezidentą. Kelias prezidento kortežui užblokuotas buvo neatsitiktinai. Opozicija ketino jį jėgą nuvežti į parlamentą.
„Pasikesinimo“ dieną automobilis, kuriame sėdėjo pats B. Šichmuradovas ir jo artimiausi bendražygiai, stovėjo prie parlamento. Niekas žudyti prezidento neketino. Buvo kalbama apie suėmimą, atvežimą į parlamentą, kur jis turėjo priverstinai atsisakyti valdžios. B. Šichmuradovas ilgą laiką buvo S. Nijazovo bendražygis. B. Šichmuradovo šalies neutraliteto idėją pastarasis išnaudojo šalies saviizoliacijai ir asmeninės valdžios stiprinimui.
B. Šichmuradovas pateko į nemalonę ir buvo išsiųstas dirbti į Kiniją. Iš ten jis pabėgo ir sukūrė Tautinį-demokratinį Turkmėnijos judėjimą, kuri paskelbė savo tikslu sukurti naują, demokratinę Turkmėniją. Jis tikėjosi, kad jį palaikys ir masės, ir netgi prezidento aparatas. Bent jau toks buvo susidaręs įspūdis. Tačiau Turkmėnijoje jo laukė spąstai. Niekas jo nepalaikė – nei pareigūnai, nei žmonių masės.
B. Šichmuradovas nebuvo nei liberalas, nei demokratas. Jis buvo pragmatikas, susirūpinęs dėl nacionaliniu Turkmėnijos interesų. Pamatęs, kur šalį atvedė neutralitetas, jis pergalės atveju ketino atverti šalį užsieniui. Jis puikiai suvokė, kad Turkmėnijai reikia reformų.
Tačiau posvietinėje erdvėje vyksta kartais sunkiai sunkiai suvokiami dalykai. Iš pradžių diktatūrinis S. Nijazovo režimas laikėsi puikiai. Jį palaikė tiek visuomenė, tiek ir šalies elitas. Tačiau vėliau viskas pasikeitė. Pradėjo kilti nepasitenkinimo banga. Skurdas, masinė korupcija pradėjo kelti vis didesnį nerimą. Vis dėlto po perversmo bandymo S. Nijazovas visiškai sucementavo diktatūros tvirtumą, savo kultą. Jis sėkmingai valdė iki savo mirties 2006 metais.
Jo įpėdinis Gurabanguly Berdymuchamedobas, atrodė, atvėrė langą į S. Nijazovo užrakintą Turkmėniją. Buvo leista kurti naujas partijas, leistas netgi dekoratyvinė alternatyva per prezidento rinkimus.
Tačiau naujoji šalies valdžia pasauliui nieko nepapasakojo apie perversmo aukas. Tik kartą naujasis prezidentas, būdamas JAV išdrįso atsakyti į klausimą, pareikšdamas, kad tuo metu B. Šichmuradovas dar buvo gyvas. Vėliau jo vardas niekada nebebuvo minimas. Jis ir kiti jo bendražygiai dingo be pėdsakų. Nors šalyje dabar reguliariai vykdoma amnestija nuteistiesiems, ji niekada nepalietė per perversmą suimtų žmonių. Tačiau kai Turkmėnija galutinai nustos būti žiauriu režimu posovietinėje erdvėje, kažkada apie aukas bus prisiminta.
