Mūšio lauke ramiau, tačiau pagrindinis klausimas vis dar lieka neatsakytas: kas ir kaip padės Sirijai nevirsti Šiaurės Korėja, rašoma BBC.
Jeigu karas jau baigėsi, tai kas jį laimėjo?
Konfliktas šiuo metu yra faktiškai įšaldytas, nuo praėjusių metų kovo karo veiksmai iš esmės nevyksta. Tačiau kol kas vis dar nepavyksta įvesti politinio sureguliavimo, todėl vadinti šį karą baigtu dar negalima.
Nepaisant to, kad Basharui al Assadui pavyko perimti didžiosios šalies dalies kontrolę, vadinti jį nugalėtoju galima tik iš dalies. Šalis vis dar susiskaldžiusi, pasidalinusi į keturias įtakos zonas.
B. Assadas kontroliuoja du trečdalius Sirijos teritorijos (2013-aisiais jam priklausė tik penktadalis), įskaitant visus 8 pagrindinius miestus – Damaską, Alepą, Homsą, Latakiją, Tartusą, Darą ir Deir ez Zoras.
Šiose teritorijose gyvena apie 12 mln. žmonių iš 17 mln. Sirijos gyventojų. Dar beveik 7 mln. sirų pabėgėlių išsibarstė po visą pasaulį.
Likusi teritorija yra pasidalinusi į tris dalis. Šiaurės rytuose, užimdama apie ketvirtadalį teritorijos, įsikūrusi kurdų koalicija, kurią palaiko JAV. Šioje šalies dalyje yra apie 80 proc. visų gamtinių išteklių. Šiaurės vakaruose kelias teritorijas kontroliuoja Turkijos remiamos sukilėlių grupuotės. Idlibe vis dar lieka sukilėlių pajėgos, tarp kurių yra ir džihadistų grupuočių, tame pačiame regione dislokuotos ir turkų pajėgos.
Vašingtono instituto ekspertas, docentas Fabrice’as Balanche’as pažymi, kad B. al Assadas faktiškai nekontroliuoja šalies – vos 15 proc. sausumos sienų prižiūri Sirijos kariuomenė, o likusi dalis – užsienio žaidėjų rankose. Ta pati situacija su jūrų ir oro sienų apsauga.
Eksperto teigimu, Damaskas iš esmės priverstas susitaikyti su užsienio valstybių valia ir turės „ribotą suverenitetą sumažėjusios teritorijoje dar ilgai“.
„Net jeigu JAV pajėgos visiškai pasitrauks iš rytų, šalis ir toliau liks šalių, kurios dalyvavo konflikto sureguliavimo procese Astanoje – Rusijos, Turkijos ir Irano – rankose, todėl Assadas neturi šiuo klausimu pasirinkimo“, – BBC pasakojo ekspertas.
Kodėl karas tęsiasi?
Karas Sirijoje tęsiasi taip ilgai dėl kelių priežasčių, tačiau viena iš pagrindinių – tarptautinių žaidėjų įsitraukimas į konfliktą. Sirijos likimas jau seniai nebe pačių sirų rankose, o konflikto sprendimą dalijasi tarpusavyje užsienio jėgos.
Tiek Sirijos rytuose, tiek ir Idlibo provincijoje susidariusi patinė situacija dėl ten dislokuotų Turkijos, Rusijos ar JAV pajėgų. Menkiausias susidūrimas šiose teritorijose gresia atviru konfliktu, kas nėra naudinga niekam.
Šiuo metu įžvelgiamos dvi išeitys – diplomatinės derybos arba dabartinės būsenos įšaldymas ilgiems metams.
Kodėl prasidėjo karas?
2013-aisiais, įkvėpta režimų griūtimi Tunise, Libijoje ir Egipte, vienu metu nuvilnijo protestų banga daugelyje didžiųjų šalies miestų, įskaitant Damaską ir Alepą. Žmonės reikalavo reformų ir paleisti politinius kalinius, protestavo prieš korupciją ir skurdą.
B. al Assadas protestuose įžvelgė išorės jėgų veiklą ir atsakė į tai griežtai išvaikydamas minias žmonių ir imdamasis tolimesnių represijų. 2011-ųjų gegužę į demonstrantus Homse jau buvo šaudoma iš tankų.
Konfliktas augo palaipsniui, reikalavimus vis didino ir valdžia, ir opozicija, prie kurios netrukus prisijungė ir radikaliai nusiteikę smogikai. Konfliktas iš taikaus pamažu virto kariniu, o netrukus ir peraugo į tikrą karą, į kurį įsitraukė ir išorės jėgos.
Iki 2012-ųjų pabaigos susidūrimuose dalyvavo tik sirai, tačiau netrukus į karą įsitraukė, atvirai ar slapta, ir tarptautinės pajėgos.
Ar gali konfliktas prasidėti iš naujo?
Konfliktas ir vėl gali įsiliepsnoti, tačiau nėra aišku, kada. Buvęs Prancūzijos ambasadorius Damaske Michelis Duclosas dabartinę situaciją Sirijoje vadina neužgesusiu geopolitiniu ugnikalniu. Tarptautinės krizių grupės ekspertas Sirijos klausimais Darinas Khalifa tvirtina, kad „niekas negali nuspėti, kada galima tikėtis dar vieno išsiveržimo“. Pasak jo, viskas priklauso nuo pernelyg daugelio faktorių ir skirtingų interesų grupių veiklos vienu metu.
Jeigu B. al Assadas ir laimėjo karą, tai jis nelaimėjo taikos, o visos problemos, kurios buvo prieš protestus, tik išaugo. Didelė dalis šalies gyventojų buvo priversti palikti savo namus, nacionalinio susitaikymo procesas taip ir nebuvo paleistas, žmonės skursta ir badauja.
Ypatingai komplikuota situacija šalies šiaurėje, įskaitant Idlibo provinciją. Čia vis dar yra įsikūrusios, nors ir ne tokiu mastu, kaip prieš keletą metų, „Islamo valstybės“ grupuotės. Šios ilgainiui vėl pradės stiprinti savo pajėgas alavitų valdžia nepatenkintais šiitais.
Pasekmės – visuotinis skurdas ir neviltis
Karas Sirijoje sukėlė seniai neregėto masto humanitarinę katastrofą. Žuvo beveik 0,5 mln. žmonių, daugiau nei pusė šalies gyventojų (UNHCR duomenimis) – 12 milijonų – turėjo palikti savo namus. Iš jų net 6,6 mln. pabėgo iš Sirijos (didžioji dalis – apie 5,5 mln. – apsigyveno Turkijoje, Libijoje, Jordanijoje ir Irake), dar 6 mln. susirado prieglobstį valstybės viduje. Tai buvo didžiausias pabėgėlių srautas nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų.
Šiuo metu daugiau nei 90 proc. sirų gyvena už skurdo ribos. Kai kurie miestai yra visiškai sugriauti, tik mažiau nei pusė visos šalies ligoninių funkcionuoja. Dešimtmetį trukęs karas faktiškai pakirto šalies ekonomiką.
Situaciją dar pablogino finansų krizė kaimyniniame Libane, kur pasiturintys sirai laikė savo santaupas ir koronaviruso pandemija.
Beveik pusė iš Sirijoje likusių gyventojų gyvena ant bado slenksčio. Minimalaus pragyvenimo krepšelio (duona, ryžiai, sviestas, cukrus ir lęšiai) vertė viršija vidutinį šalies atlyginimą. Turkijoje veikiantis sirų leidinys „Qassioun“ paskaičiavo, kad pragyvenimui Sirijos gyventojui reikia bent 300 dolerių vietos valiuta, o vidutinis valstybės tarnautojo atlyginimas neviršija 24 dolerių.Krizė ir netektys nepastūmės žmonių naujiems protestams, mano Dareen Khalifa, „Crisis Group“ ekspertė: „Sirai pavargo nuo karo, jie jau žino, koks žiaurus yra režimas, tačiau neteko vilties, kad kas nors kada nors gali pasikeisti“.
