„The Times“ pateikią sąrašą knygų, kurios yra tiesiog nevertos skaitymo. Knygos „101 dalykas, kurio nereikia daryti prieš mirtį“ autorius Richard Wilson teigia, kad įvairūs sąrašai su dalykais, kuriuos žmonės turi padaryti per savo gyvenimą, verčia juos jaustis taip, tarsi iki šiol jie būtų veltui leidę savo gyvenimą. Jis meta iššūkį ir klausia – kiek iš mūsų drįstų sukritikuoti klasika vadinamas knygas arba numesti neįdomią knygą, net jei visą gyvenimą tau buvo kalta į galvą, kad ji yra lobis (nors tu jo ir negali niekaip rasti)?
Geriausias būdas kovoti su rekomenduojamų knygų sąrašais – ironiškai pateikti priežastis (jei jos klaidingos ar išpūstos – dar geriau), kodėl tos knygos nėra vertos jūsų laiko.
10: Džeimso Džoiso „Ulisas“
Mokykloje mano literatūros mokytojas sakė, kad jis nepažinojo nė vieno žmogaus, kuris būtų įstengęs ją perskaityti iki galo. Argi tuomet knyga nėra šlamštas? Aš maniau, kad geros knygos prievolė yra sugebėti prikaustyti iki paskutinio puslapio. Tačiau žvelgiant į teigiamą pusę, gera žinoti: jei knyga plačiai žinoma kaip sunkiai besiskaitanti, jūs turite nuostabią priežastį nesivarginti.
9: J R R Tolkieno „Žiedų valdovas“
Geriausia, ką galiu pasakyti apie šią knygą – ji buvo labai naudinga renkantis draugus mokykloje. Didžiulio jos tomo nešiojimasis prilygo raupsuotojo varpeliui, skelbiančiam apie ligą. Taip, kaip varpelis neturėdavo nieko bendro su tikrąja liga, taip šita knyga neturi nieko bendro su tais, kurie ją skaito. Jų muzikinis skonis, rūbai, televizijos laidos... viskas turėjo demonstruoti jų ištikimybę Gandolfui. Po kelerių metų jie be mažiausios abejonės eidavo į Peter Gabriel koncertus ir skaitydavo Franko Herberto „Kopą“.
8: Ernesto Hemingvėjaus „Kam skambina varpai“
Hemingvėjaus stilius pradžioje yra tikrai įspūdingas. Paprasti sakiniai su keliais apibūdinimais. Juose vengiama prieveiksmių ir būdvardžių, ir kurį laiką tai visai neblogai. Tuomet tu supranti, kad tai yra pernelyg sausa ir nuobodu, o kuo daugiau sužinai apie Hemingvėjų, tuo labiau įsitikini, kad ir jis pats buvo nuoboda: siaubingas macho nuoboda su koridomis, ginklais, boksu ir mėginimu pagauti didelę žuvį. Iš tikrųjų, ganėtinai varginantis vyrukas, su kuriuo nenorėtum kartu leisti laiko.
7: Marselio Prusto „Prarasto laiko beieškant“
Taip taip, jis paragavo sausainį, kuris privertė jį prisiminti vaikystę – mes visi esame tą darę. Jei aš norėčiau prisiminti vaikystę, pasižiūrėčiau į nuotraukas.
6: Luko Rhineharto „Kauliukų žmogus“
Iš esmės, šis nemalonus vyrukas daro viską, ką jam liepia daryti jo kauliukai, kas dažnai yra tikrai siaubinga. Tačiau knygos struktūroje yra defektas. Jis užsirašo, ką reiškia kiekvienas kauliuko skaičius, o tada jau kauliukas sprendžia, ką jam daryti. „Išrisk šešis ir išprievartauk moterį viršutiniame aukšte“? Kaip tai atsidūrė sąraše dalykų, kuriuos reikia nuveikti? Jei jis būtų parašęs, kad „išrisk šešis ir suvalgyk tris blynus su arbata“, jis nebūtų įsivėlęs į tiek daug problemų.
5: Hunter S. Thompson „Baimė ir neapykanta Las Vegase“
Nuobodūs tingaus ir nepatikimo girtuoklio klajojimai. Jo vienintelis savitumas – „Gonzo žurnalistikos“ sukūrimas. Nuo to laiko žurnalistų, ypač rašančių apie roką, prisigėrimas su visais, apie ką jie rašo, tapo norma.
4: Naomi Wolff „Grožio mitas“
Aš nežinau, ar Naomi yra tikra akademikė – jei ji tokia, tai ji yra akivaizdžių dalykų garbės profesorė. „Grožio mitas“ yra apie moteris, kurios jaučia spaudimą atrodyti gerai ir numesti svorį. Aš galėčiau gauti tokią pat įmantrią socio-politinę analizę iš žvejų žmonų tema „Palaidūnės“.
3: Levo Tolstojaus „Karas ir taika“
Žymiai, žymiai per ilga.
2: Homero „Iliada“
Pati mintis, kad tu esi kažkiek kultūriškai atsilikęs, jeigu nesi susipažinęs su Homeru, yra juokinga. „Iliada“ yra viena nuobodžiausių kada nors parašytų knygų, ir tai ne vien tik nuobodi knyga – tai nuobodi epinė poema. Vyksta didelė kova tarp Achilo ir Hektoro. Tik tiek.
1: Jane Austen „Puikybė ir prietarai“
Kiek aš supratau, tai yra pigus meilės romanas apie senus laikus. Ir labai nuobodus pigus meilės romanas. Aš kartą bandžiau perskaityti J. Austen romaną, tačiau neįveikiau nei 50 puslapių ir pasidaviau. Personažai kalbėjo užuolankomis, o visa knyga pasirodė būsianti apie veidmainiavimą, papročius ir formalumus.
P. S.: Richardo Wilsono nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos :)
