Kad taptum olimpinių žaidynių herojumi, vien tik atletiškumo nepakanka.
Jėgos šaltinis – galvoje Liesutis 48 kilogramų nesvėręs astmatikas Tamio Kono (nuotraukoje) sunkiosios atletikos žvaigžde tapo internuotų asmenų stovykloje japonams, kur jį kartu su tėvais – San Franciske gyvenusiais imigrantais, – Antrajam pasauliniam karui prasidėjus pasiuntė JAV valdžia.
Pusketvirtų metų Tamio praleido už spygliuotos tvoros Kalifornijos dykumoje. Nors gyvenimo sąlygos buvo baisios, klimatas – anaiptol. Dykumos oras labai tiko nesveikiems berniuko plaučiams, ir jis tiek sustiprėjo, kad pradėjo kiloti sunkumus.
Per dešimtmetį po karo pabaigos Tamio tapo JAV nacionalinės sunkiosios atletikos komandos svarbiausiu nariu. Gebėjęs greitai priaugti svorio arba jį numesti, Tamio rungtyniaudavo bet kokioje svorio kategorijoje, kokioje tik reikėdavo, nuo 68 iki 90 kilogramų (kad sustambėtų, japonas valgydavo 6–7 kartus per dieną, kad numestų svorio – „tik“ tris).
Savo pirmąjį olimpinį auksą Tamio Kono laimėjo debiutinėse 1952-ųjų Helsinkio žaidynėse (lengvojo svorio kategorijoje); antrąjį – 1956 metais Melburno ir Stokholmo (pussunkio svorio kategorijoje); ir galiausiai sidabrą 1960-ųjų Romos olimpiadoje (vidutinio svorio kategorijoje).
Iš viso japono sąskaitoje – 7 olimpiniai ir 26 pasaulio rekordai. Triskart iškovotas „Misteris visata“ titulas.
Negalia pasiekimams ne kliūtis
1944 metais danė jojikė Lisa Hartel (nuotraukoje) poliomielitu susirgo besilaukdama. Nors liga ją beveik visiškai paralyžiavo, sportininkė laimingai pagimdė sveiką mergaitę. Dar daugiau: ji ir toliau treniravosi išjodinėjimo varžyboms ir 1947 metais jau vėl tvirtai sėdėjo balne, nors visiškai nebevaldė blauzdų raumenų. 1952-aisiais Lisa Helsinkio žaidynėse iškovojo Danijai sidabro medalį, dar vieną – 1956 metų Melburno ir Stokholmo olimpiadoje.
Beje, panašių atvejų žaidynių istorijoje būta ir daugiau.
Greito šaudymo iš pistoleto čempionas vengras Karolis Takašas garsėjo savo tvirta dešine ranka, tačiau 1938 metais tarnaujant armijoje sprogusi granata ją nutraukė. Tada Karolis išmoko šaudyti kairiąja ir iškovojo savo šaliai 1948 metų Londono bei 1952-ųjų Helsinkio olimpinį auksą.
O 1904 metų Sent Lujiso žaidynėse amerikietis gimnastas Džordžas Eiseris užsikabino ant kaklo vieną bronzos, du sidabro ir tris aukso medalius, nors varžybose dalyvavo turėdamas medinę koją.
Neskubėdamas, su vyno taure rankoje...
1896 metais Atėnuose rengiant pirmąsias šiuolaikines olimpines žaidynes, prancūzas istorikas Mišelis Brealis troško rasti būdą susieti olimpiadą su jos istorinėmis šaknimis. Tad pasiūlė bėgimo varžybas, kurių distancija prilygo atstumui tarp Atėnų ir Maratono miesto (kurį, pagal legendą, bėgte pasiekė pasiuntinys, turėjęs pranešti žinią apie graikų pergalę Maratono mūšyje).
Graikus šis sumanymas sužavėjo iki beprotybės: jie užsidegė žūtbūt laimėti varžybas ir užimti visas prizines vietas. Taigi kol kitų valstybių atstovai nelabai ruošėsi maratonui, graikai surengė dvejas kvalifikacines varžybas.
Maratono dieną treniruočių trūkumas labai greitai parodė, kas ko vertas: įpusėjus distanciją, bėgikai ėmė kristi it musės. Galiausiai po beveik trijų valandų žiūrovai prie finišo linijos sulaukė vienintelio graiko Spiridono Liujiso. Paprastas valstietis iš nuošalaus ūkio greičiausiai įveikė atstumą, nors pakeliui buvo stabtelėjęs išlenkti taurės vyno.
Milijonai prieš komunizmą
Kubiečio boksininko Teofilo Stivensono (nuotraukoje) žvaigždė pakilo 1972 metų Miuncheno žaidynėse, kai jis pasiuntė priešininką į nokdauną praėjus vos 30 sekundžių nuo dvikovos pradžios. O kai kubietis laimėjo auksą, bokso funkcionieriai svilte prisvilo įkalbinėdami tapti profesionalu. Bet sportininkas atsilaikė: aistringai tikėjęs Kubos revoliucijos vertybėmis, jis boksavosi tik už savo šalį.
Kai Teofilas Stivensonas 1976-aisiais Monrealio olimpiadoje iškovojo dar vieną auksinį medalį, spaudimas jam dar padidėjo. Bet kubietis ir vėl atsisakė visko: profesionalo karjeros, milijoninių honorarų.
Už tvirtus įsitikinimus Teo buvo garbinamas kaip nacionalinis didvyris, tačiau ant laurų neužmigo: 1980 metais, būdamas 28-erių, Maskvoje iškovojo trečią olimpinį medalį iš eilės.
Palikęs didįjį sportą Stivensonas dirbo bokso treneriu už palyginti kuklią 400 JAV dolerių per mėnesį algą. Jo dažnai klausdavo, ar nesigaili atsisakęs milijonų, o sportininkas vis atšaudavo: „Ką reiškia milijonas dolerių prieš aštuonių milijonų kubiečių meilę?“
Ir kad jokio uždarbio iš šalies!
Nors mūsų laikų olimpiadose profesionalūs atletai gali dalyvauti kai kuriose varžybose, šiuolaikinės olimpinės žaidynės buvo atkurtos išskirtinai sportininkams mėgėjams, ir šios taisyklės buvo itin griežtai laikomasi.
Dabar jau nebesuskaičiuosime, kiek puikių atletų buvo priversti atsisakyti olimpiečio vardo vien tam, kad nenumirtų badu. Pavyzdžiui, amerikietis lengvosios atletikos čempionas Džimas Torpas 1913 metais neteko mėgėjo statuso Tarptautiniam olimpiniam komitetui sužinojus, kad dalyvauja mažojoje beisbolo lygoje ir uždirba 35 dolerius per savaitę. Italo gimnasto Alberto Braljos (nuotraukoje) istorija buvo dar absurdiškesnė.
1908-ųjų Londono žaidynių čempionas Bralja negalėjo sudurti galo su galu, todėl susirado idealų darbą savo atletinių gebėjimų žmogui – cirke. Pasivadinęs Žmogumi Torpeda, olimpietis su cirku apkeliavo visą Europą, žavėdamas žmones savo nutrūktgalviškais triukais. Pasibaisėjusi atleto „nuopuoliu“, Italijos gimnastikos federacija paskelbė, jog Albertas Bralja nebeatitinka mėgėjo statuso, ir štai taip per akimirką jo dalyvavimui olimpiadose buvo padarytas galas.
Laimė, atsirado kelios šviesios galvos, supratusios, jog vaidyba cirke yra ne visai tas pats, kas profesionali gimnastika, ir Braljai grąžino mėgėjo vardą – kaip tik 1912 metų Stokholmo žaidynėms. Jose italas iškovojo dar du aukso medalius. O olimpiadai pasibaigus vėl grįžo į cirką, užtikrinusį jam ilgą ir labai sėkmingą karjerą.
Ne medaliuose esmė
1988 metų Seulo olimpinėse žaidynėse kanadietis buriuotojas Lorensas Lemjė (nuotraukoje)jau faktiškai turėjo sidabro medalį savo kišenėje, nors jūra buvo itin audringa, o jis – dar tik įpusėjęs distanciją. Bet tada nutiko nelaimė.
Lorensas išgirdo dviejų singapūriečių buriuotojų, netoliese dalyvavusių kitose varžybose, pagalbos šauksmą: vienas jų laikėsi įsikibęs savo apversto laivelio, per kurį ritosi dvimetrinės bangos, antrasis srovės jau buvo nuneštas už poros dešimčių metrų. Pamiršęs apie rungtynes, kanadietis pasuko nelaimėlių link, ištraukė abu iš vandens ir palaukė, kol atplauks gelbėtojų valtys. Kai viskas buvo baigta, Lorensas Lemjė finišo liniją kirto jau nebe antras, o 22-as. Tačiau sportininkas be apdovanojimo neliko – už kilnų poelgį Tarptautinis olimpinis komitetas jam įteikė Pjero de Kuberteno medalį.
Su skausmo ašaromis akyse
Japonijos vyrų gimnastų komanda iškovojo auksą visose olimpinėse žaidynėse nuo 1960 iki 1972 metų. Tad penktoji pergalė iš eilės 1976-ųjų Monrealio olimpiadoje jau buvo visos tautos garbės reikalas.
Deja, visos svajonės ėmė byrėti, kai gimnastas Šunas Fudžimotas (nuotraukoje) apšilimo metu išgirdo savo kelyje pokštelėjimą. Patyręs sportininkas iškart suprato susilaužęs kelio girnelę, tačiau pabijojo pasakyti treneriams, kad nepašalintų iš varžybų. Žinodamas, jog komandai gyvybiškai svarbi kiekviena dešimtoji taško dalis, Fudžimotas lyg niekur nieko patraukė prie arklio. Nors nuo skausmo gimnastui temo akyse, teisėjai jo pasirodymą įvertino 9,5 balo. Po to buvo rungtis, kurioje Fudžimotas buvo stipriausias – žiedai. Gimnastas vėl pasirodė puikiai ir po trigubo salto ore atliko kone tobulą nusileidimą. Išsilaikęs ant kojų tiek, kad leistų teisėjams įvertinti jo pasirodymą 9,7 balo, Fudžimotas nualpo. Bet iš sporto salės jį sugebėjo ištempti tik gydytojai, prigrasinę invalidumu visam likusiam gyvenimui.
Fudžimoto komandos draugai, įkvėpti tokio didvyriškumo, išplėšė iš sovietų gimnastų auksą.
Ilgas ir sunkus kelias į olimpiadą
1932 metais Brazilijos nacionalinei olimpinei rinktinei kelionė į Los Andželo žaidynes tapo didesniu iššūkiu už pačią olimpiadą.
Tuometė Brazilijos vyriausybė buvo bankrutavusi, taigi negalėjo finansuoti rinktinės. Atletai buvo priversti keliauti į JAV kavos krovinį gabenusia barža ir pakeleivinguose uostuose pardavinėti kavos pupeles. Kad užsidirbtų pakankamai lėšų, brazilams sportininkams reikėjo parduoti 50 000 kavos maišų. Deja, prekyba nelabai sekėsi, ir rinktinė teuždirbo 24 JAV dolerius.
Anais laikais įvažiavimo į JAV mokestis vienam žmogui sudarė 1 dolerį, taigi tik 24 komandos nariai iš 69 galėjo išsilaipinti į krantą. Todėl dar apmaudžiau, kad atletams, kurie vis dėlto dalyvavo olimpiadoje, sekėsi išties prastai. Pralaimėjusi Vokietijai rezultatu 7:3, Brazilijos vandensvydžio komanda iššoko iš baseino ir čiupo kulti teisėją. Kai policijos pareigūnams galiausiai pavyko atplėšti nuo nelaimėlio įsiutusius brazilus, jie buvo diskvalifikuoti visoms likusioms žaidynėms.
Aukščiau, stipriau, greičiau
1932 metų Los Andželo žaidynių dalyvė 19-metė amerikietė mašininkė Mildred Didrikson (nuotraukoje), pravarde Mažė, susidūrė su problema. Taisyklėse buvo aiškiai pasakyta, kad vienas sportininkas gali varžytis tik trijose lengvosios atletikos rungtyse, o Mildred buvo laimėjusi kvalifikacines varžybas penkioms. Galiausiai mergina pasirinko tas rungtis, kuriose jau buvo pasiekusi pasaulio rekordų: ieties metimą, 80 metrų lenktynes su kliūtimis ir šuolį į aukštį. Bet jau pirmoje iš jų amerikietei nepasisekė... Tam tikra prasme.
Ietis išsprūdo Mildred iš rankos, todėl trūko dešiniojo peties kremzlė. Daugelis atletų su tokia trauma būtų atsidūrę ligoninėje, tačiau Mažės, kad ir nesėkmingai, sviesta ietis vis tiek nuskriejo beveik 44 metrus, užtikrindama jai naują pasaulio rekordą.
Dar po dviejų dienų bėgimo rungtyje su kliūtimis Mildred irgi pasiekė pasaulio rekordą. Atletė būtų iškovojusi auksą ir trečiojoje rungtyje, jei nebūtų buvusi diskvalifikuota šuolių į aukštį varžybose už tai, kad praskriejo virš karties galva į priekį (anuomet tai buvo draudžiama). Teko tenkintis sidabru...
Beje, Mildred Didrikson garsėjo ne tik atletiniais sugebėjimais, bet ir neprilygstamu įkyrumu. Ji nuolat terorizuodavo varžoves erzindama, kad jas nugalės, o per treniruotes siutindavo savo pačios komandos drauges, lakstydama aplink ratais ir pūsdama lūpinę armonikėlę.
Nenuostabu, kad ir lengvosios atletikos amerikietei nepakako. 1935 metais ji užsimanė išmokti žaisti golfą ir 1950-aisiais jau buvo pelniusi visus įmanomus titulus. Dar ir dabar Mildred Didrikson laikoma viena didžių golfo žaidėjų tarp moterų ir vyrų.
Ir laimi... draugystė!
1936 metų Berlyno olimpinėse žaidynėse Japonijos šuolininkai su kartimi Šušei Nišida ir Sueo Oe surinko vienodai taškų sidabro medaliui gauti. Komandos draugams buvo pasiūlyta galimybė dėl jo pasivaržyti atliekant papildomus šuolius, tačiau jie mandagiai atsisakė – iš pagarbos vienas kitam. O kad nepridarytų olimpiados organizatoriams nepatogumų, Sueo Oe sutiko užleisti bičiuliui sidabro medalį, pats mielai priėmęs bronzos.
Tačiau grįžę namo į Japoniją atletai sugalvojo geresnį variantą: savo medalius jie nunešė juvelyrui, šis juos perpjovė perpus ir sulydė, paversdamas pusiau sidabro, pusiau bronzos pakabukais. Dabar Japonijoje žinomi kaip Draugystės medaliai, jie laikomi draugystės ir komandinės dvasios simboliais.
A. Girnius
