Štai 10 kriminalinių mįslių, kurios iki šiol audrina skaitytojų ir policininkų vaizduotę. Kaip nutiko, kad ištisus dešimtmečius nusikaltimai nebuvo išaiškinti? Šį sąrašą sudarė ir portale „Logo24“ paskelbė lenkų žurnalistas Stanislawas Niegoleckis.
6 nusikaltimas. Paslaptinga gėlė, 1947 metai
Kartais nutinka taip, kad koks nors miestas kokioje nors konkrečioje epochoje įgauna ypatingą koloritą ir jį apgaubia ypatinga atmosfera. Jis tampa išskirtinis ir ištisus dešimtmečius būna įkvėpimo šaltiniu rašytojams, filmų kūrėjams ir menininkams. O tuo laikotarpiu įvykdytos žmogžudystės audrina kruvinų istorijų mėgėjų vaizduotę.
Taip buvo su Viktorijos laikų Londonu ir Džeko Skerdiko (angl. Jack the Ripper) mįsle. Iki šiol sukami filmai apie „sausojo įstatymo“ laikų Čikagą ir Alo Caponės (Al Capone) nusikaltimus. O XX amžiaus 5-ojo dešimtmečio Los Andželą pažįstame net iš kompiuterinių žaidimų – nagi, pakelkite ranką, kas nežaidėte „LA Noire“ ir negirdėjote apie „Juodąją Orchidėją“. Arba ne, geriau nereikia – kaip čia prisipažinsi.
Elizabet Šort (nuotr. SCANPIX)
Laikraščiai ją praminė Juodąja Orchidėja, bet žinomas ir tikrasis merginos vardas – tai Elizabet Šort (Elizabeth Short). Bedarbės padavėjos palaikai buvo rasti tuščioje Los Andželo aikštelėje netoli Nortono alėjos. Graži ir stotinga Betty savo trumpą gyvenimą praleido ieškodama laimės, meilės ir galimybių padaryti karjerą. Tačiau jai nepasisekė – Holivudas ją išmetė kaip musę iš barščių lygiai taip, kaip ir milijonus kitų nelaimėlių, įstumdamas į skurdą. Laimė merginai nusišypsojo tik akimirkai, susipažinus su vienu lakūnu, kuris ketino ją vesti. Bet vaikinas žuvo kare. Nors apie merginą sukosi šimtai vyrų, su kuriais ji nuo to laiko lėbavo miesto naktiniuose klubuose, meilės ji nebesurado. Vienas iš jų ir nužudė gražuolę. Gali būti, kad jis ją visą savaitę prievartavo ir kankino, perpjovė lūpas kaip Jokeriui iš „Batmano“, galų gale perkirto kūną pusiau per taliją, lyg nevykusiai būtų žaidęs scenos magą. Betty tuomet buvo 23 metų.
Paskui žudikas žaidė su žiniasklaida, siuntinėdamas laikraščiams merginos dokumentus ir asmeninius daiktus. Vėliau nutilo amžiams (na gerai jau, kol kas 65 metams). Iki šiol nežinome, kas nužudė Juodąją Orchidėją, nors teorijų buvo daugybė. Įdomu tai, kad labai daug žmonių tvirtino, jog tai jų tėvo darbas.
O ši paslaptinga istorija ir toliau neduoda ramybės scenaristams. Brianas De Palma susuko filmą „Juodoji Orchidėja“ („Black Dahlia“), kuris vėl mums primena šią šiurpią žmogžudystę. Viename iš geriausių pastarojo meto kompiuterinių žaidimų „LA Noire“ neįmename šios žmogžudystės mįslės, tačiau su aliuzijomis į ją susiduriame visą laiką.
7 nusikaltimas. Kur dingo Jimmy Hoffa? 1975 metai
Jeigu gerai įsižiūrėtume į JAV ir Lenkijos profsąjungų šulus, aiškiai pamatytume vieną skirtumą – pirmieji labai mėgsta mafiozų draugiją, antrieji linkę broliuotis su politikais. Į visus klausimus galiu atsakyti iš karto: aš iš tikrųjų to skirtumo nematau.
Jimmy Hoffa buvo tipinis profsąjungų veikėjas. Jis valdė geležinio kumščio principu vieną iš didžiausių Jungtinių Valstijų profesinių sąjungų – sunkvežimių vairuotojų sindikatą „Teamsters“ (pilnas jo pavadinimas „ International Brotherhood of Teamsters“), kuriam iki šiol priklauso beveik pusantro milijono narių. Na, ir tie jo bičiuliai... J. Hoffa draugavo, pavyzdžiui, su Anthony Provenzano, pravarde Tony Pro, kuris savo priešus supažindindavo su medienos smulkintuvo konstrukcija. Iš vidaus. Kitas draugas, Anthony Giacalone, arba Tony Jack, pirmą kartą prieš teismą stojo 35 metų, o vėliau buvo sulaikytas net 14 kartų. Jam pareikšti kaltinimai plėšikavimu, prievartavimu ir užsiiminėjimu nelegaliu lošimų verslu. Toks pat talentingas buvo Anthony Corallo, pravarde Tony Ducks, nes lengvai išsisukdavo nuo atsakomybės (angl. „to duck“ - „išvengti“). Už pinigus, paimtus iš profsąjungos narių pensijų fondo, žydų gangsteris Morris „Moe“ Dalitz iš Detroito kartu su kitais sukūrė Las Vegaso imperiją.
Geri laikai J. Hoffai pasibaigė, kai generalinis prokuroras Robertas Kenedis (Bobby Kennedy) iškėlė sau garbingą uždavinį vieną kartą išardyti šį mafijos lizdą. 1967 metais profsąjungos šulas buvo įkalintas už kyšininkavimą ir turto išeikvojimą. Jis atsėdėjo trejus metus ir nusprendė sugrįžti prie lovio.
J. Hoffa (nuotr. SCANPIX)
Bet iškilo dvi problemos. Pirma, pagal įstatymą jis, kaip teistas asmuo, penkerius metus negalėjo siekti profsąjungos vadovo posto. Bet Jimmy buvo pasiryžęs laukti. Didesnis galvos skausmas buvo tas, kad prie to lovio jau buvo įsitaisęs kažkoks Frankie Fitzsimmons, kuris iš vairuotojų profesinės sąjungos padarė bendrovę – koncerno Cosa Nostra SA dukterinę įmonę. Mafiozams patiko F. Fitzsimmons. Jiems jau nebepatiko J. Hoffa. Tad kai šis užsiminė, jog sieks profsąjungos vadovo posto, mafiozai nusprendė jį pradanginti.
Kaip tarė, taip padarė. Ir dar taip sėkmingai, kad iki šiol niekas nežino, kur yra profsąjungos magnato palaikai. O hipotezių yra daugybė: jį sušėrė aligatoriams Floridoje, susmulkimo skerdyklos atliekų apdorojimo įrenginiuose, užkasė po baseinu, kelių aukštų automobilių stovėjimo arba sraigtasparnių tūpimo aikštele. Tačiau įdomiausias gandas yra tas, kad Hoffos palaikai ilsisi po futbolo stadiono veja, priklausančia paskutiniesiems didžiosios taurės laimėtojams – „Niujorko Milžinams“ (New York Giants“). Įvartis!
O dabar žvilgtelėkite į svetainę www Teamsters, kur jus pasveikins besišypsantis ir nykštį į viršų iškėlęs dabartinis profesinės sąjungos vadovas – Jamesas P. Hoffa jaunesnysis.
8 nusikaltimas. Prapuolęs lordas, 1974 metai
Kažkada su bičiuliu Londone užsukome į barą „The Plumbers Arms“, įsikūrusį „Lower Belgravia“ gatvėje. Atsisėdome ant kėdžių prie centrinės kolonos, kuri buvo nukabinėta pageltusiomis senų laikraščių iškarpomis.
Įnikęs jas skaityti sužinojau ir labai nustebau, kad baras, kuriame tuo metu sėdėjome, buvo susijęs su viena iš paslaptingiausių kriminalinių istorijų Anglijoje. 1974 metų lapkričio 7 dieną į barą įlėkė priešais gyvenanti grafienė Veronica Lucan. „Jis norėjo mane nužudyti, gelbėkite mano vaikus, - sušuko sukruvinta moteris. Užeigos lankytojai elgėsi taip, kaip ir pridera tikriems anglams – grįžo prie savo alaus bokalų. Tik barmenas paskambino į policiją.
Atvykę policininkai pamatė, kad vaikams nieko blogo nenutiko, ko nebuvo galima pasakyti apie jų auklę. Ši gulėjo prakirstu kiaušu Lucanų namo rūsyje. Ponia Lucan paliudijo, kad kaltas jos vyras, su kuriuo jau kuris laikas buvo išsiskyrusi ir kuris gyveno už poros gatvių. Santuoka iširo, nes grafienę po eilinio gimdymo apėmė depresija ir į galvą lindo juodos mintys. O grafas laiką leido prie ruletės stalų. Vyko teismo procesas dėl turto dalybų ir vaikų globos. Ponia Veronica įtarė, kad sutuoktinis norėjo ją nužudyti, bet per klaidą metaliniu vamzdeliu per galvą užtvojo auklei, kuriai ketvirtadieniai būdavo laisvadieniai. Kai jis pastebėjo savo klaidą, norėjo ją ištaisyti ir ėmė ieškoti žmonos, tačiau ši išsprūdo jam iš rankų ir nudūmė į barą.
Kai ponia Lucan buvo apklausinėjama policijoje, jos vyras slėpėsi pas draugę. Jis skambinėjo pažįstamiems ir visiems pasakojo istoriją, kuri skambėjo lygiai taip pat įtikinamai, kaip „kolega vertėsi kūlio ir pataikė ant peilio – šešiolika kartų“. Taigi, lordas kaip tik atsitiktinai ėjo pro savo žmonos namą ir netyčia pastebėjo, kad ši kovoja su nepažįstamu užpuoliku. Jis atsitiktinai atbaidė nusikaltėlį ir atsitiktinai išgelbėjo žmoną. Tačiau vėliau išsigando, kad policija gali nepatikėti tokiomis pasakomis. Ir čia prasideda įdomiausia istorijos dalis. „Turiu bėgti, – pareiškė lordas Lucanas bičiuliams. Jis įsėdo į automobilį ir prapuolė. Tiesiog išgaravo kaip kamparas. Dingo kaip versmėje. Automobilis vėliau buvo rastas Anglijos pietinėje pakrantėje. Lordas Lucanas nerastas iki šiol, tačiau kartkarčiais į spaudą kreipiasi žmonės, kurie tariamai matė lordą Prancūzijoje, Zimbabvėje ar Brazilijoje. Tik po 25 metų oficialiai buvo pripažinta, kad lordas yra miręs, tačiau jo sūnus (nusikaltimo metu jam buvo 7 metai) vis dar negali perimti tėvo vietos Lordų rūmuose (House of Lords).
9 nusikaltimas. Parašiutininkas su dolerių maišu, 1971 metai
Stovėdamas košmariškose eilėse oro uostuose, kol bus patikrintas bagažas, ne vienas keleivis, tikriausiai, galvoja, kad dėl šios privalomos procedūros turime būti „dėkingi“ musulmonų teroristams. Tačiau tai nė iš tolo nepanašu į tiesą.
Bagažo tikrinimo paprotys įsigalėjo po vieno paslaptingo vyro neregėto išsišokimo prieš 41 metus. Paslaptingo, nes iki šiol nežinome, kas jis toks. O kas keisčiausia, niekas nežino atsakymo į klausimą: ar jis, susišlavęs pinigus, juos pražudė, ar tik žuvo pats?
D. Cooperio (nuotr. SCANPIX)
Žinome tik jo pavardę: tai D.B. Cooperis, nors tokia pavarde jis niekada niekam neprisistatė. Kada 1971 metų Padėkos dienos išvakarėse jis priėjo prie „Northwest Orient“ avialinijų langelio Portlando oro uoste, prisistatė kaip Danas Cooperis (Dan Cooper) (inicialai D.B. – vėlesnis spaudos prasimanymas). Jis nusipirko bilietą skrydžiui į Sietlą ir įsėdo į lėktuvą, laikydamas rankoje neseserą (lagaminėlį smulkiems reikmenims). Kai lėktuvas pakilo, jis perdavė stiuardesei kortelę, kurioje buvo reikalaujama išpirkos. „Jeigu neįvykdysite mano reikalavimų, šis lagaminėlis sprogs kartu su visu lėktuvu“, – mandagiai paaiškino, nes, esą, jis visą laiką buvęs labai mandagus.
Nuo šios akimirkos viskas vyko labai tvarkingai, kadangi D. Cooperio planas buvo parengtas nepriekaištingai. Sietle buvo paruošta 200 tūkstančių dolerių (dabar tai atitiktų bemaž milijoną). Orlaivis nusileido, pagrobėjas išleido visus keleivius, pasilikdamas tik pilotus ir vieną stiuardesę. Į lėktuvą jam buvo atnešta išpirka (10 kg banknotų) ir keletas parašiutų, pripilta degalų, ir visa kompanija išskrido Rino (Reno) miesto (Nevados valstijos vakaruose) linkme. Netrukus po to, kai lėktuvas pakilo, D. Cooperis užrakino įgulą kabinoje, atidarė užpakalines duris ir ... dingo be pėdsakų. Nėra žinoma, kada ir kur tiksliai jis iššoko. Nežinoma, ar jis liko gyvas. Neaišku, kas nutiko su pinigais. Nežinoma, kas jis toks buvo. Nežinoma nieko.
Dalis išpirkos buvo rasta 1980 metais ant Columbia upės kranto. Kadangi kiti banknotai niekada nepasirodė rinkoje (FTB buvo pasižymėjęs jų numerius), agentai mano, kad D. Cooperis užsimušė, atsitrenkęs dykynėje į uolas. Bet kino istorijų mėgėjai linkę manyti, kad puikaus šuolio atlikėjas (prisiminkime, kad jis nieko nenuskriaudė) sutinka savo gyvenimo saulėlydį kurioje nors iš Karibų salų. Tarkime, lordo Lucano draugijoje.
10 nusikaltimas. Šūvis į premjerą, 1986 metai
Lenkijoje, kur tarnybinis automobilis su vairuotoju ir švyturėliais skiriamas net Žemės ūkio ministerijos Žuvininkystės departamento Upinių plekšnių skyriaus direktoriaus pavaduotojui, net į galvą neateitų mintis, kad šalies premjeras gali eiti su žmona į kiną pėsčiomis. Juo labiau, kai kalbama ne apie Mergelių salų, bet Švedijos premjerą.
Olof Palme (nuotr. SCANPIX)
Bet Skandinavijoje ambasadoriai į darbą važinėja dviračiais, tad pamačius Olofą Palmę (Olof Palme) su žmona vaikštinėjantį Stokholmo gatvėmis 1986 metų vasario 28 dieną, niekam akys ant kaktos neiššoko. Tik kai kas buvo kiek nustebęs, kad pora vaikšto be apsaugos.
Šiek tiek po 23 valandos Olofas ir Lisbet Palmės išėjo iš kino teatro, kur žiūrėjo truputį absurdišką švedų komediją „Broliai Mocartai“. Minutėlę pastovėjo gatvėje, šnektelėjo su sūnumi ir marčia, tada su jais atsisveikino ir ramiai sau nužingsniavo link metro. Kai jie buvo per 100 metrų nuo „Hötorget“ stoties, kažkas prisiartino prie jų iš užpakalio ir paleido du šūvius – vieną premjerui į nugarą, kitą – į žmoną (ši buvo sužeista). Žudikas spruko laiptais į „Tunnelgata“ gatvę ir dingo kaip vandenyje.
Premjeras mirė ligoninėje dar tą pačią naktį, o Švedijos policija pradėjo vieną iš ilgiausiai trunkančių ir brangiausiai atsieinančių tyrimų per visą istoriją – prieš penkerius metus jis buvo įvertintas 45 milijonais dolerių. Tyrimo metu buvo patikrinta tiek teorijų ir sąmokslo hipotezių, kad Smolensko helio debesis, Dalaso „babuška“ ir žydų evakuacija iš Pasaulio prekybos centro jų fone atrodo visiškai sąmoningos spekuliacijos. Viskas veltui, visi siūlo galai nuvedė į aklavietes: jugoslaviškasis, neofašistinis, Pietų Afrikos Respublikos, indiškasis, čilietiškasis ir vokiškasis. Faktas yra tas, kad O. Palmė buvo ryškus, nepaprastas politikas, ir per savo karjerą sugebėjo įsigyti priešų visame pasaulyje.
Dėl šios žmogžudytstės buvo nuteistas kažkoks Christeris Petterssonas - smulkus nusikaltėlis, narkomanas, alkoholikas ir paprasčiausiai psichas. Tik tiek, kad aukštesniosios instancijos teismas jį išteisino dėl įtikinamų įrodymų trūkumo. Aštuoniolika metų Ch. Petterssonas žaidė su visa Švedija kaip katė su pele: duodamas interviu ar kalbėdamas televizijos laidose jis tai prisipažindavo kaltas, tai išsižadėdavo savo prisipažinimo. Jis mirė 2004 metais, nusinešdamas savo paslaptį į kapą. Jeigu jis iš tikrųjų nužudė O. Palmę, iškyla klausimas: kodėl? Labiausiai tikėtinas atsakymas, deja, skamba taip: ogi šiaip sau.
