Trys Stutgarto architektai savo kūrinius ne stato, o tiesiog leidžia jiems užaugti. Tokiu būdu jau atsirado tiltai ir paviljonai, tačiau ateityje jie tikisi statyti ir gyvenamus pastatus, kurių struktūros pagrindas būtų medžiai.
Architektai Ferdinandas Ludwigas, Oliveris Storzas ir Hannesas Schwertfegeris yra pasišventę botaninei statybai ir susižavėję medžių gebėjimu prisitaikyti bei puikia tokių statinių išvaizda: kuo stipriau medžiai slegiami, tuo tankesnė darosi mediena, taigi medžiai, kitaip nei betonas, geba prisitaikyti.
Architektai iš gluosnių jau yra pastatę du paviljonus, lieptą ir paukščių stebėjimo bokštą, netrukus bus įrengiami ir du pėsčiųjų tiltai. Planuose - ir 20 metrų ilgio tiltas virš upės bei viešbutis. Architektai svajoja tokiu būdu statyti ilgaamžius gyvenamuosius namus.
Statinių konstrukcijos kuriamos iš tankiai vienas šalia kito augančių gluosnių, kurie susipindami sudaro tam tikrą tinklą ir kuria gyvą statinio struktūrą. Architektai leidžia gluosniams augti natūraliai, jų negeni, be to, sutvirtinimui nenaudoja jokių kitų priemonių. Tačiau statant naudojamos ir dirbtinės medžiagos, pavyzdžiui, metalas ar audinys. Architektai mano, jog tokia dirbtinių medžiagų ir gamtos simbiozė yra ateities statyba.
Tokio stiliaus kritikai baiminasi, kad augalai turi išlaikyti jiems neįprastą svorį, tačiau architektai teigia, jog augalai pratinami prie didesnio svorio pamažu. Tačiau pripažįsta, jog tokiam medžių paruošimui reikia laiko: pavyzdžiui pėsčiųjų tiltas tik po septynerių metų bus tinkamas vaikščioti žmonėms.
Yra ir kitas trūkumas: nors gluosniai auga greitai ir dauginasi leisdami ūglius, tačiau jiems reikia šviesos ir vandens, todėl tokie statiniai negali būti įrengiami šešėlyje.
Siekdami išspręsti šią problemą architektai bendradarbiauja su augalų biomechanikais ir siekia išvesti tokią statybai tinkamų gluosnių veislę, kuri galėtų augti ir šešėlyje. Vėliau savo statiniams architektai ketina paruošti ir tuopas, klevus, uosius, be to, naudoti ir lianas, kurios puikiai tinka kabančiams tiltams įrengti, tokių pavyzdžių galima matyti ir tradicinėje Indijos architektūroje.
Jaunieji Vokietijos architektai įsitikinę, jog tokia statyba ateityje darysis vis populiaresnė. Organiniai statiniai po kurio laiko savaime sunyksta, todėl yra ekologiški ir nekelia grėsmės aplinkai.
