1926-2008 m. Amerikoje gyveno vyras, kurio dėka žmogaus smegenis tiriantis mokslas pasistūmėjo labiau nei bet kada. Tai – automechanikas Henris Molaisonas (Henry Gustav Molaison), kuris nuo vaikystės kentė nuo epilepsijos priepuolių. Berniuko kančios prasidėjo sulaukus septynerių, kada jis nukritęs nuo dviračio patyrė smegenų sukrėtimą.
Jaunuoliui augant ir bręstant, epilepsijos priepuoliai darėsi vis sunkesni, jis pradėjo tiesiog nei iš šio, nei iš to „atsijunginėti“. Sulaukęs 27-erių Henris persikraustė pas tėvus. Kai gyventi tapo tikra kančia, jam buvo pasiūlyta neurochirurginė operacija.
1953 m. Henriui buvo atlikta operacija – pašalintos kelios smulkios smegenų dalys, kurios, anot chirurgo, kėlė epilepsiją. Operacijos metu vyras buvo sąmoningas, pritaikyta tik vietinė nejautra. Nors viskas ėjosi puikiai, vėliau operacija buvo pripažinta tragiška klaida, kuri Henrį pavertė vienu svarbiausių žmogumi medicinos istorijoje.
Operacija buvo dvejopa: sėkminga priepuolių atžvilgiu, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, vyro smegenys daugiau nebegalėjo priimti naujos informacijos. Viską, kas buvo iki operacijos, Henris gerai prisiminė, tačiau paskutinių įvykių ar net paties ką tik pasakytų žodžių jis negalėjo įsiminti. Jo smegenys naują informaciją saugodavo apie 20 sekundžių. Taip pat jo atmintyje buvo ir „skylių“ kalbant apie 10-12 metų prisiminimus.
Itin įdomu mokslininkams buvo tai, kad Henris galėjo įgyti naujų motorinių įgūdžių. Vyras galėdavo išmokti groti kokiu nors muzikos instrumentu, žaisti modernų kompiuterinį žaidimą. Žinoma, po kiek laiko jis viską padarydavo puikiai, tačiau neprisimindavo, kad moka tai daryti, ir jo „nauji“ sugebėjimai visuomet jį nustebindavo. Taip pat Henris galėdavo įsiminti naujus erdvinius objektus, pavyzdžiui, buto išplanavimą, naujas erdves.
Atminties praradimas H. Molaisonui sutrukdė toliau gyventi pilnavertišką gyvenimą. Jis iki gyvenimo pabaigos tikėjo, kad JAV prezidentas vis dar yra D. Eizenhaueris. Buvo įsitikinęs, kad jo plaukai ne žili, o vis dar tamsiai juodi, o veidas lygus ir neišvagotas raukšlių. Tačiau vyras galėjo atlikti namų ruošos darbus, eiti į parduotuvę.
Mokslininkai tyrinėjo Henrio protinę veiklą ir atmintį visą jo likusį gyvenimą. Nuostabu dar ir tai, kad vyro intelektas išliko nepažeistas, nepakito ir jo asmenybė. Iki pat mirties jis mėgo pokštauti, spręsti atminties uždavinius. Tiesa, tą patį kryžiažodį vyras galėjo spręsti begalę kartų, nes niekad neatsimindavo klausimų. Henris mokslininkams buvo tobulas pacientas dėl savo šviesaus proto.
Henris Molaisonas mirė būdamas 82-ejų. Savo kūną vyras paliko mokslo labui, o jo smegenys buvo padalintos į 2401 gabaliukus tyrimams. Paaiškėjo, kad žala smegenyse buvo kur kas didesnė nei iki vyro mirties buvo manyta, todėl nustatyti tikslią pažeistą smegenų dalį – itin sudėtinga. Tyrimai vykdomi iki šiol.
Apie Henrį Molaisoną yra parašyta daugiausia medicinos mokslinių darbų per visą istoriją – per 12 000. Jo asmenybė buvo atskleista tik po mirties, kol buvo gyvas, jis buvo pristatinėjamas H. M.
