Mėnulio aukštumas galėjo suformuoti prieš milijardus metų vykęs sulėtintas susidūrimas su mažesniu kūnu, kurį Mėnulis išsviedė iš orbitos.
Tokia teorija pateikiama naujame tyrime, informuoja naujienų agentūra AFP.
Iki 3 tūkst. metrų siekiančiomis kalnų grandinėmis ir krateriais nusėta tolimoji Mėnulio pusė nelabai kuo panaši į lygesnį, negiliomis, lavos pripildytomis jūromis išmargintą artimąją pusę, matomą iš Žemės.
Mokslininkai siūlė daugybę šių skirtumų, vadinamų „Mėnulio dichotomija“, paaiškinimų. Kai kurie jų nurodo nevienodą įkaitimą, procesą, kai sukimosi ir orbitos energija deformuoja planetos išorinę dangą.
Kiti tvirtina, kad mūsų Mėnulio dviveidišką išvaizdą paaiškina neproporcingas, į vieną pusę sutelktas asteroidų ir kometų bombardavimas.
Tačiau Kalifornijos universiteto Santa Kruze tyrėjai Martinas Jutzi ir Erikas Asphaugas pateikė naują įvykių eigą, paaiškinančią, kaip toks Mėnulio kraštovaizdis susiformavo, ir atsigręžiančią į pačią Mėnulio kilmę.
Jų atradimai, paskelbti žurnale „Nature“, suriša palaidus galus ir paaiškina tai, ko nesugebėjo paaiškinti kitos teorijos, tvirtina tyrėjai.
Netrukus po to, kai daugiau kaip prieš 4 mlrd. metų susiformavo Žemė, į ją greičiausiai atsitrenkė Marso dydžio objektas. Manoma, kad Mėnulis susiformavo iš po susidūrimo likusių nuolaužų. Tuomet galėjo susidaryti ir keletas mažesnių, į palydovus panašių kūnų.
Mūsų Saulės sistemai evoliucionuojant dabartinės formos link, nė vienas iš šių mažesnių dangaus kūnų negalėjo išgyventi labai ilgai, nebent būtų patekę į tašką, vadinamą Žemės-Mėnulio Trojos tašku.
Bent vienas toks palydovas, maždaug tris kartus mažesnis nei dabartinis Mėnulis, dešimtis milijonų metų galėjo būti įstrigęs Mėnulio ir Žemės traukos laukuose, paskaičiavo mokslininkai.
Tačiau galiausiai jis prarado savo inkarą ir įsirėžė į Mėnulį, kurį tuomet dengė magmos vandenynas, padengtas susikristalizavusia pluta. Dideliu greičiu vykstantys planetų dydžio objektų susidūrimai sukuria didžiulius kraterius ir daugybę išgaruojančių nuolaužų, kurias ištirpdo didelis karštis.
Tačiau kadangi mažasis palydovas dėl savo padėties turėjo judėti daug lėčiau, maždaug 2–3 kilometrų per sekundę greičiu, po susidūrimo su juo susidarytų kalnų žiedai.
„Kaip rodo mūsų simuliacijos, didelių, Mėnulio dydžio kūnų susidūrimas, jiems judant ikigarsiniu greičiu, sukuria sąnašų krūvą, o ne kraterį“, – teigia M. Jutzi ir E. Asphaugas.
Šis scenarijus taip pat padėtų paaiškinti, kodėl tolimosios Mėnulio pusės pluta daug storesnė ir kodėl kai kurie mineralai susitelkę būtent ten, teigiama tyrime.
„Šis tyrimas kalba apie tikėtinumą, o ne įrodymus“, – žurnale skelbiamame komentare teigia Maria Zuber iš Masačusetso technologijos instituto, pažymėdama, kad tolimosios Mėnulio pusės aukštumų kilmė spėlionių objektu buvo nuo to laiko, kai pirmą kartą išmatuota palydovo forma.
Kadangi kalnais tapusios nuolaužos turėjo kristalizuotis milijonais metų anksčiau nei Mėnulis, dirvožemio amžiaus ištyrimas būtų vienas būdų patvirtinti naujajai teorijai, tačiau tokių mėginių nėra.
Teoriją paremti arba paneigti galėtų NASA Mėnulio palydovo „Lunar Reconnaissance Orbiter“ misija, kitąmet turinti pateikti pirmuosius duomenis ir didelės raiškos gravitacijos žemėlapius.
