„Suprantama, kad sergantieji vėžiu be tradicinio gydymo ieško alternatyvių „stebuklingų“ būdų pasveikti: jie suranda įvairiausių išgijimą žadančių metodų, pvz., vartoja rupūžių ar auksinio ūso užpilus, kitas viduramžius menančias priemones ir žolių nuovirus. Netinkamai vartodami vaistažoles, jie vietoje to, kad atkurtų dėl gydymo pašlijusias kepenis ir inkstus bei pagerintų kraujo rodiklius, save žudo,“ – perspėja vaistininkas Virgilijus Skirkevičius.
Kaip rašo portalas karjerairsveikata.lt, dėl žalingo gyvenimo būdo, blogos mitybos, streso, kasdien odą spiginančių ultravioletinių spindulių žmogaus organizme daugėja laisvųjų radikalų, kenkiančių ląstelėms ir sukeliančių lėtines ligas, net vėžį. Šiuo metu taikomi pagrindiniai vėžio gydymo metodai – chemoterapija ir radioterapija – tiesiogiai slopina vėžinių ląstelių augimą ir jų plitimą organizme, bet, praėję intensyvų gydymo kursą, pacientai susiduria su kita problema – šalutiniu gydymo poveikiu organizmui. 60 proc. sergančiųjų onkologinėmis ligomis kenčia dėl mažakraujystės, kuri sukelia intensyvų silpnumą ir daro įtaką paciento gyvenimo bei gydymo kokybei: dėl bendro silpnumo dažnai reikia atidėti gydymą, didinti intervalus tarp kursų ar sumažinti dozę. Be to, sergantieji vėžiu susiduria su daugybe fiziologinių ir psichologinių negalavimų: ima slinkti plaukai, dingsta apetitas, atsiranda silpnumas, taip pat silpnėja organizmo imuninė sistema, progresuoja depresija. Ieškodami būdų pagerinti onkologinių ligonių gyvenimo kokybę, mokslininkai ėmė ieškoti alternatyvių natūralių medžiagų gamtoje, netiesiogiai slopinančių naviko vystymąsi bei plitimą, be to, stimuliuojančių imuninį atsaką, kad organizmas būtų skatinamas gyti pats.
Vaistininko V. Skirkevičius teigimu, nuo seno žinoma, kad įvairios vaistažolės ir jų mišiniai padeda išvengti ar sušvelninti įvairius susirgimus – net vėžį. Anot jo, sergant šia liga, naudingi visi augalai, turintys antioksidantų, neutralizuojančių laisvuosius radikalus: pvz., medetka, gyslotis, mėtos, ramunėlės, žemuogių antžeminė dalis, juodųjų serbentų lapai, avietės, ugniažolė ir kt. Šie augalai ir jų mišiniai pasižymi uždegiminius procesus mažinančiu poveikiu, o vėžinės ląstelės kaip tik ir minta uždegimo metu išskiriamomis medžiagomis.
„Ugniažolė nuo seno ne tik Lietuvoje, bet ir Tibeto medicinoje žinoma kaip vertingas augalas, padedantis kovoti su vėžinėmis ląstelėmis. Ji veikia kepenis, gerina tulžies kokybę ir kiekybę, pasižymi ne tik nuskausminančiu, spazmus malšinančiu, bet ir priešvėžiniu poveikiu. Būtina prisiminti, kad šis augalas nuodingas. Ugniažolę geriausia vartoti su kitais augalais (pavyzdžiui medetka, gysločiu), tuomet sustiprinamas priešvėžinis veikimas, bet apsisaugoma nuo jos nuodingo šalutinio poveikio, – pasakoja V. Skirkevičius. – Nežinant tikslių ugniažolės dozių, labai pavojinga ruošti jos arbatėles ir raugus, nes galima stipriai apsinuodyti – tai turėtų atlikti fitoterapeutas ar farmacininkas.“
Lietuvos onkologijos instituto fitoterapeuto Juozo Ruolios teigimu, visame pasaulyje ugniažolės preparatų skiriama penkerius metus po radikalaus naviko gydymo, nes ugniažolės paveiktos vėžinės ląstelės (ypač adenokarcinoma (piktybinės liaukinio epitelio ląstelės) nebegali ne tik dalytis, bet ir plisti.
„Kartu su Vilniaus Universiteto Onkologijos instituto Fitoterapijos laboratorija sukurtas saugus fitoterapinis preparatas, skirtas onkologiniams ligoniams mitybos reguliavimui, susilpnėjus ląsteliniam imunitetui, po chirurginio, chemoterapinio, spindulinio gydymo, siekiant pagerinti onkologinių ligonių gyvenimo kokybę, esant skrandžio, žarnyno, kepenų, tulžies pūslės latakų, kvėpavimo takų spazmams, uždegimams. Preparate ugniažolė įvilkta į kietąją tabletę, kuri ištirpsta plonajame žarnyne, t.y. ten, kur nėra rūgščių, ir taip išsaugomos jos savybės. Preparato rekomenduojama gerti ryte ir vakare, kad visada būtų užtikrintas tam tikras ugniažolės kiekis kraujyje“, - teigia J.Ruolia.
Didžioji ugniažolė – daugiametis, 30-100 cm aukščio, nuodingas žolinis augalas, paplitęs visoje Lietuvoje. Auga krūmuose, patvoriuose, šiukšlynuose. Dėl antiseptinių savybių ugniažolė vartojama odos susirgimų gydymui, o liaudies medicina šviežiomis ugniažolių sultimis gydo karpas. Manoma, kad ugniažolių užpilas stabdo piktybinių auglių augimą, tačiau dėl jos nuodingumo, patiems jo darytis nerekomenduojama.