Tai, į ką šiuo metu žiūrite savo kompiuterio ekrane, matote su 15 sekundžių vėlinimu, kaip ir viską šiame pasaulyje, tvirtina žmogaus vizualinio suvokimo mechanizmą tyrę JAV neurologai. Jų tyrimo rezultatus paskelbė leidinys „Nature Neuroscience“.
Mūsų akis nenutrūkstamai atakuoja pati įvairiausia vizualinė informacija: milijonai spalvų, formų ir visą laiką besikeičiančių pavidalų. Tačiau mes suvokiame toli gražu ne visa tai, ką matome, teigia mokslininkai. Masačusetso Technologijos instituto (MIT) neurobiologas Jasonas Fischeris ir jo kolega Kalifornijos universiteto Berklyje universiteto docentas Davidas Whitney mano sužinoję tokio fenomento priežastį: mūsų smegenys per tam tikrą laiko tarpą automatiškai atlieka vizualinės informacijos srauto sulyginimą.
Tyrimo autoriai įrodė, kad mūsų vizualinis suvokimas priklauso nuo to, ką mes matėme prieš maždaug 10 - 15 sekundžių. Tai padeda smegenims sukurti stabilią vaizdinės informacijos suvokimo aplinką, nors dėl to tenka paaukoti tam tikrą vizualinės informacijos tikslumą, praneša „Washington Post“.
Tyrimas rėmėsi serija eksperimentų, kurių metu savanoriams buvo demonstruojamas juodai balto tinklelio, palinkusio atsitiktiniu kampu, atvaizdas, trunkantis pusę sekundės. Po to tyrimo dalyviai buvo prašomi nustatyti tinklelio, kurį jie ką tik matė, orientaciją. Tada po kelių sekundžių jiems buvo rodomas kitas tinklelis, ir vėl buvo prašoma nurodyti jo pasvirimo kampą.
Pasak tyrimo autorių, jei subjektai tiksliai mato tinklelius, jų pateikti atsakymai neturėtų koreliuoti su anksčiau rodytų tinklelių padėtimi, nes jų orientacija buvo atsitiktinė. Tačiau rezultatai parodė, jog tiriamųjų atsakymai labai smarkiai priklausė nuo kampo, kuriuo jie matė tinklelius prieš tam tikrą laiko tarpą, vidutiniškai siekusį 15 sekundžių.
Pavyzdžiui, jei pirmasis tinklelis buvo pakreiptas į kairę, o antrasis buvo vertikalus, tiriamasis matė vertikalų tinklelį kaip palinkusį į kairę.
Pagrindinė šio tyrimo išvada yra tokia: mūsų smegenys veikia kaip tam tikras filtras, atsijojantis nereikalingą vizualinę informaciją, o ypač tą, kuri gaunama dėl periferinio regėjimo. Mokslininkų teigimu, su tuo dažnai susiduria medžiotojai, šaudantys į greitai besikeičiančiuis taikinius, pavyzdžiui, bėgančius zuikius. Jie žino, kad tuo metu visas regimas pasaulis staiga pranyksta, ir regėjimo lauke lieka tik medžioklės objektas. Ir tik po šūvio į regėjimo lauką grįžta šunys, nors būtent jie visą laiką varė zuikį link medžiotojo.
Tyrimo autoriai mano, jog smegenys, filtruojančios nuolatinės vizualinės informacijos srautą, dėl 15 sekundžių užlaikymo, kurio metu stabilizuojamas akių regimas vaizdas (tai vadinama nuolatiniu regėjimo lauku), šitaip apsaugo mūsų sąmonę nuo haliucinacinio poveikio, kylančio dėl vizualinių stimulų pertekliaus.
