Tai, kas prieš 100 metų įvyko Sibiro taigoje, bet kada gali pasikartoti.
Šią savaitę sukanka lygiai 100 metų, kai virš Sibiro sprogo asteroidas, skelbia britų dienraštis „The Independent“. Sprogimo galia atitiko 185 Hirosimos bombų galingumą. Dienraščio paskelbtame straipsnyje keliamas klausimas, kaip būtų galima išvengti tokios pat katastrofos, jei dangaus kūnas kristų į megapolį.
Tai buvo 1908 m. birželio 30-oji, pasakoja „The Independent“. Ant Sibiro viduryje esančio Vanavaros kaimo kailių supirkimo punkto slenksčio sėdėjo žmogus. Staiga dangų nutvieskė akinantis blyksnis, o netrukus smogusi garso banga parvertė jį ant žemės. Po kelerių metų jis apie šią siaubingą akimirką papasakojo smalsiam rusų mokslininkui iš Sankt Peterburgo, surengusiam ekspediciją, kad išsiaiškintų, kas sukėlė galingą sprogimą viename atokiausių planetos kampelių.
Šio žmogaus papasakota istorija tapo pirmuoju patikimu itin galingo sprogimo liudijimu. Jis įvyko tuo metu, kai iš kosmoso atskriejęs didelis dangaus kūnas įlėkė į Žemės atmosferą ir subyrėjo dar nepasiekęs paviršiaus. „Staiga dangus šiaurėje... skilo per pusę, ir visą šiaurinę skliauto dalį virš miško tarsi užliejo ugnis, – pasakojo mokslininkui liudininkas. – Pasigirdo pokštelėjimas, o po nusirito baisus trenksmas... Vėliau išgirdau, tarsi iš dangaus kristų akmenys ar šaudytų iš patrankų. Žemė drebėjo.“
Sprogimo metu išsiskyrė tiek šilumos, kad žmogui pasirodė, jog užsiliepsnojo jo drabužiai. Už daugelio kilometrų nuo tos vietos buvę žmonės matė sprogimo blyksnį ir į atmosferą pakilusių dulkių atspindėtą saulės šviesą. Net Londone, pasak įvykio amžininkų, naktį buvo taip šviesu, kad vidurnaktį išėjęs į sodą galėjai skaityti laikraštį. Smūgio banga išvertė apie 80 milijonų medžių beveik 1300 kvadratinių kilometrų teritorijoje.
Jei asteroidas būtų susidūręs su Žeme vos keliomis valandomis vėliau ar būtų skriejęs šiek tiek kitokia trajektorija, visai tikėtina, kad jis būtų sprogęs virš Paryžiaus, Londono, Niujorko ar Maskvos, o pasekmės būtų katastrofiškos, rašo „The Independent“. Mokslininkai apskaičiavo, kad jei kas nors panašaus nutiktų mūsų dienomis, Londoną juosiančios automagistralės M25 ribose išliktų nedaug sveikų pastatų. Tai prilygtų 20 megatonų vandenilinės bombos susprogdinimui miesto centre.
Pasak dienraščio, netoli Žemės skriejančių dangaus kūnų – asteroidų ir kometų, kurie sukasi aplink Saulę ir dėl to gali atsidurti pavojingai arti mūsų planetos – specialistai iki šiol ginčijasi, kas atsitiko 1908 m. birželio 30 d. maždaug 7 val. 30 min. šalia Akmeningosios Tunguskos upės Sibire. Tunguskos meteoritas tarsi patvirtina, kad šios kartos atmintyje išliko prisiminimai apie gana didelį dangaus kūną, įsirėžusį į Žemę – tokioje platumoje, kad jam šiek tiek pavėlavus aukos būtų skaičiuojamos milijonais.
„Jei norite užmegzti kalbą su kuo nors, kas užsiima asteroidais, pakanka ištarti tik vieną žodį – „Tunguska“, – sako NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos Pasadenoje netoli Žemės esančių objektų skyriaus vadovas Donas Yeomansas. – Tai vienintelis naujausių laikų istorijoje susidūrimo su dideliu meteoritu atvejis, apie kurį paliudijo įvykį matę žmonės.“
Nors susidūrimas įvyko 1908 m., pirmoji įvykį ištirti siekusi ekspedicija, kurios dalyviai tikėjosi aptikti ir patį kraterį, buvo surengta tik 1921 m., pasakoja dienraštis. Jai vadovavo Leonidas Kulikas, prižiūrintis Sankt Peterburgo muziejaus meteoritų kolekciją. Pirmą kartą tikslo pasiekti nepavyko: sutrukdė sunkios gamtinės sąlygos – pelkėti, uodų pilni miškai vasarą ir smelkiantis šaltis bei ledas žiemą. 1927 m. Kulikas pabandė dar kartą. Jam pavyko pasiekti susidūrimo zoną ir savo akimis išvysti sugriovimų mastą. Apie 19 metų senumo įvykį jis bandė iškvosti itin įtarius evenkus, kurie vertėsi šiaurės elnių auginimu. Vietiniai žmonės buvo nekalbūs, tačiau mokslininkui vis dėlto pavyko prakalbinti vieną Vanavaros kaimo, esančio už maždaug 64 kilometrų nuo sprogimo epicentro, gyventoją.
„Iš pradžių vietiniai nenorėjo pasakoti Kulikui apie tai, kas įvyko. Jie tikėjo, kad sprogimas buvo susijęs su dievo Ogdy atėjimu, kuris, prakeikęs šias vietas, išvartė medžius ir išnaikino žvėris. Išvirtę medžiai padėjo rasti epicentrą, nes jų viršūnės buvo tiksliai nukreiptos į priešingą pusę. Vėliau, kai tyrinėtojai pasiekė susidūrimo vietą, pamatė, kad epicentre medžiai nebuvo išvartyti, nors styrojo be šakų ir žievės. Visa tai atrodė kaip laukas, prismaigstytas telegrafo stulpų“, - pasakojo D. Yeomansas.
Kulikui nepavyko rasti nei kraterio, nei jokių paties meteorito pėdsakų, rašo „The Independent“. Tačiau radialinė išvarta ir ypač centrinė apdegusio miško dalis su medžiais be šakų tarsi liudijo, kad smūgio banga atsklido iš viršaus, o po to ėmė vienodai plėstis į visas puses. Kitaip tariant, objektas neįsirėžė į žemę, o subyrėjo aukštai virš epicentro. Dėl tokio ore įvykusio sprogimo tiesiai po juo augę medžiai liko stovėti, tačiau be šakų. Visai kaip Hirosimoje.
Tai, kad nepavyko rasti kraterio ir meteorito nuolaužų, paskatino kurti įvairiausias prielaidas apie sprogimo priežastį – pradedant miniatiūrine juodąja skyle, baigiant ateiviais iš kosmoso, pasakoja dienraštis. Tačiau kur kas rimtesnė atrodo kita hipotezė: galbūt sprogo ne kosminis objektas, o iš žemės gelmių netikėtai išsiveržęs didelis metano ar kitų degiųjų dujų pliūpsnis. Tačiau daktaras Yeomansas, kaip ir dauguma kitų ekspertų, šią teoriją atmeta kaip nepagrįstą.
„Po šimto metų kai kas vis dar svarsto, kokia yra tikroji šio įvykio priežastis, ir siūlo įvairias sprogimo priežasčių versijas. Tačiau daugelis laikosi hipotezės, kad 1908 m. birželio 30-osios rytą stambus dangaus kūnas, kurio skersmuo siekė 36 metrus, Sibiro rajone įskriejo į Žemės atmosferą ir sprogo danguje“, - sakė mokslininkas.
Ši uola turėjo skverbtis į viršutiniuosius atmosferos sluoksnius maždaug 53 600 km/h greičiu. Dėl trinties su oro molekulėmis temperatūra aplink skriejantį objektą turėjo pakilti iki maždaug 25 tūkstančių laipsnių pagal Celsijų. 8 400 metrų aukštyje asteroidas, veikiamas slėgio ir temperatūros, virto ugnies kamuoliu, atpalaiduodamas energiją, kuri būtų susidariusi sprogus 185 ant Hirosimos numestoms bomboms, tvirtina D. Yeomansas. „Štai kodėl nėra kraterio. Didžioji asteroido dalis išgaravo įvykus sprogimui.“
Tačiau ne visi mokslininkai sutinka su tokiu scenarijumi, pastebi „The Independent“. Bolonės universiteto (Italija) mokslininkas Giuseppe Longo ir jo kolegos mano, kad jiems pavyko rasti Tunguskos meteorito kraterį. Tai Čeko ežeras – didelė vandens pripildyta įdauba. Meteoritas neva ten įsirėžė į žemę ir liko palaidotas po amžinojo įšalo sluoksniu. Kad įrodytų savo hipotezės pagrįstumą, mokslininkai ketina iškelti dangaus kūno liekanas į paviršių. Tačiau kiti specialistai tvirtina, kad Čeko ežeras neturi krateriui būdingų savybių, pavyzdžiui, iškilaus krašto, ir iš visko sprendžiant tėra tik vienas iš daugelio šiame rajone esančių senųjų ežerų, susidariusių upės vingiuose, kur kaupdavosi lėtai tekantis vanduo, pamažu skverbdamasis į žemiau esančią amžinojo įšalo zoną.
Tunguskos meteoritas kelia ir dar vieną, iš tikrųjų svarbų klausimą: kokia tikimybė, kad kas nors panašaus arba dar blogesnio gali pasikartoti? – klausia „The Independent“. Mokslininkai apskaičiavo, kad panašaus dydžio objektai su Žeme susiduria vidutiniškai kartą per 300 metų. Tai nereiškia, kad kito susidūrimo reikės laukti 200 metų, o tik tai, kad ilgalaikėje perspektyvoje tokie meteoritai pataiko į Žemę vidutiniškai kartą per 300 metų. Tai gali atsitikti ir rytoj, ir po kelių amžių.
Kad ir kokios siaubingos būtų Tunguskos meteorito smūgio į apgyvendintus planetos regionus pasekmės, įmanomi ir dar klaikesni scenarijai. Jei į sausumą ar vandenyną trenktųsi dar stambesnis objektas, katastrofos mastai būtų kur kas didesni: nuolaužos nuo smūgio pasklistų dideliame plote ar kiltų milžiniška cunamio banga. Tokie dangaus kūnai su Žeme vidutiniškai susiduria mažiau nei kartą per tūkstantį metų, teigia dienraštis.
Tačiau jų kritimo pasekmės pasirodytų nereikšmingos lyginant su dar didesniais, 1 – 10 kilometrų skersmens objektais. Tokie dangaus kūnai praeityje buvo pataikę į Žemę, o šių susidūrimų pasekmės buvo tiesiog katastrofiškos. Manoma, kad vienas toks objektas nukrito į Žemę prieš 65 mln. metų. Nuo smūgio į orą buvo pakelta tiek daug nuolaužų, kad prasidėjo „branduolinė žiema“, kurios metu Saulės šviesa kelerius metus nepasiekdavo mūsų planetos paviršiaus. Dėl to ėmė masiškai nykti gyvūnai, nebūtin pasitraukė dinozaurai.
Daktaras Yeomansas yra vienas iš tų mokslininkų, kurie mano, kad būtina sparčiau tirti netoli Žemės esančių ir potencialų pavojų keliančių dangaus kūnų orbitas. Jei apie lekiantį į mus asteroidą bus sužinota iš anksto, galbūt pavyktų pakeisti jo trajektoriją. Tokie tyrimai jau vykdomi. „Mes nagrinėjame problemas ir tikimės, kad pavyks ką nors sugalvoti“, - sakė mokslininkas.
Iki 2020-ųjų pabaigos NASA specialistai tikisi aptikti 90 proc. potencialų pavojų Žemei keliančių kosminių objektų, kurių skersmuo didesnis nei 135 metrai, ir ištirti jų trajektorijas. Pasak mokslininkų, jei paaiškėtų, kad į Žemę gali pataikyti stambus objektas, jį būtų galima nukreipti į šalį paleidus raketą su branduoliniu užtaisu. Saugesnis būdas – stumtelėti objektą mažesnių sprogimų serija ar pasitelkus Saulės vėjo varomą „kosminę burę“.
Viena iš Tunguskos pamokų yra tokia: nors egzistuoja susidūrimo su kosminiais kūnais tikimybė ir esame pažeidžiami, neturėtume dėl to sielvartauti, rašo „The Independent“. „Aš nuolat galvoju apie Tunguskos meteoritą – tai susiję su mano profesine veikla. Tačiau manęs nekamuoja nemiga nuo minčių, kad tai gali pasikartoti“, - sakė daktaras Yeomansas.
