Vienas iš trijų žmonių kuriuo nors gyvenimo metu susirgs vėžiu. Kadaise taip bijota, kad jos pavadinimas buvo tariamas pašnibždomis, ši liga nebėra neatšaukiamas mirties nuosprendis. Dabar beveik du trečdaliai tų, kuriems išsivystė vėžys, po penkerių metų tebebus gyvi, kai tuo tarpu aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje to galėjo tikėtis vos pusė.
Vėžys pasirodė esąs kietesnis riešutėlis, nei visi tikėjosi, kai 1971 JAV prezidentas Richardas Nixonas paskelbė „Karą su vėžiu“. Bet mirčių mažėja dėl ankstyvesnio auglių aptikimo ir tobulesnio egzistuojančio gydymo priemonių naudojimo – daugiausiai chemoterapijos ir radioterapijos. Didžiausi pasiekimai tarp vaikų: nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio vaikų mirtingumas nuo vėžio sumažėjo perpus. Iš susirgusių labiausiai paplitusiu vaikų vėžiu, staigia limfocistine leukemija, po 5 metų 85 % jų tebėra gyvi, lyginant su vos 53 % septintajame dešimtmetyje.
Veikimo principas
Pagrindinė ilgesnės vėžio pacientų gyvenimo trukmės priežastis – geresnis mokslininkų supratimas apie pokyčius ląstelėje, jai virstant vėžine. Vėžys prasideda, kai mutacijos pažeidžia genus, įprastai kontroliuojančius ląstelės dalinimąsi, augimą ir taisymą. Tada šie genai gali sukelti nekontroliuojamą ląstelių augimą ir dauginimąsi, taip sunaikindami kaimynines sveikas ląsteles. Pavyzdžiui, genas p53, paprastai veikiantis, kaip ląstelių dalinimosi stabdis, pusėje visų auglių būna pakitęs ar visai išnykęs. Kitas proto-onkogenas, Myc paprastai padeda sveikam ląstelių dalinimuisi, bet pažeistas gali tapti onkogenu, lemiančiu nekontroliuojamą ląstelių dalinimąsi.
Mutacijos gali atsirasti dėl atsitiktinių DNR kopijavimo klaidų, ir genus galinčių pažeisti karcinogenų – tokių, kaip tabako chemikalai, benzenas, akrilamidas ir kai kurie maisto priedai – arba Saulės ultravioletiniai spinduliai. Genų mutacijas gali sukelti ir kai kurie virusai, pavyzdžiui, žmogaus papilomos virusas, galintis sukelti gimdos kaklelio vėžį.
Kai kurie mutavę genai paveldimi: du tokių genų pavyzdžiai yra BRCA1 ir BRCA2, kartu sukeliantys apie 5 % visų krūties vėžio atvejų. Kiti genai, tokie, kaip DBC2, EMSY ir FA buvo susieti su kiaušidžių, krūtų ir plaučių vėžiu.
Tapusi vėžine, ląstelė dalijasi tol, kol ląstelių masė suformuoja auglį. Diagnostiniai testai gali greitai atskirti piktybinius ar vėžinius auglius nuo nekenksmingų gerybinių. Piktybiniam augliui vystantis, jo ląstelės arba ląstelių sankaupos atsiskiria ir limfos kanalais ir kraujo indais paplinta, tai yra, metastazuoja, po visą kūną.
Naujausi gydymo būdai naudoja mūsų žinias apie vėžinių ląstelių elgesį. Jie taikosi į baltymus ar cheminius žymenis – tokius, kaip augimo faktorius ar fermentus, – kurie būtini piktybinės ląstelės išlikimui ir augimui.
Pavyzdžiui, Glivec (arba Gleevec), taikosi į nenormalius baltymus, padedančius vėžinei ląstelei augti. Pakrikštytas pirmąja „stebuklinga kulka“ nuo vėžio, jis naudojamas vieno tipo leukemijos ir reto žarnyno vėžio tipo gydymui. Kitas vaistas, 17AAG, atakuoja vėžines ląsteles, slopindamas Hsp90 – baltymą, būtiną jų augimui. Vyksta šio vaisto bandymai, gydant melanomą ir kitus vėžius, pažeidžiančius prostatą, inkstus ir krūtis.
Kitas gydymo būdas yra skatinant imuninę sistemą atakuoti auglius, naudojant vakcinas, biologines terapijas, pavyzdžiui alfa interferonu ar interleukinu 2 ir genetiškai pakeistomis baltosiomis kraujo ląstelėmis. Ateityje mokslininkai tikisi paveikti vėžio ląsteles, panašias į kamienines, reguliuojančias didžiąją dalį kai kurių auglių augimo ir išsisuka nuo dabartinių vaistų. Jie taip pat planuoja panaudoti nanovaistus, nanokulkas and „išmaniąsias bombas“ tiksliam molekulių pristatymui į auglio ląsteles.
Netgi gyvenančios dirvoje ar kūną ėdančios bakterijos, pakeisti virusai, piktžolių ekstraktai, mikrobangos, Antarkties jūrų kalmarų chemikalai ir imuninės brolių ar seserų ląstelės pasitelkiamos auglių naikinimui.
Paplitimo tendencijos
Išsivysčiusiose šalyse daugiausiai šansų susirgti ne melanominiu odos vėžius, dažniausiai sukeliamu kenksmingų Saulės ultravioletinių spindulių. Paprastai jis išgydomas. Melanoma, mirtinesnis odos vėžys paplitęs mažiau, bet JAV kasmet susirgimų šia liga daugėja maždaug 3 %. Nors UV šviesa sukelia daugelį odos vėžio susirgimų, yra šiek tiek duomenų, kad maži jos kiekiai gali ir padėti išvengti kitų vėžio formų. Besivystančiame pasaulyje labiausiai paplitusios vėžio formos siejamos su infekcijų sukėlėjais, tarkime, gimdos kaklelio vėžys ar hepatito B sukeltas kepenų vėžys.
Industrinėse šalyse didžiausiu žudiku išlieka plaučių vėžys. Vyrų mirtingumas nuo plaučių vėžio mažėja nuo 1990 metų, atspindėdamas septintojo dešimtmečio rūkymo populiarumo piką. Moterų, tarp kurių rūkymas paplito vėliau, mirčių nuo plaučių vėžio tebedaugėja. Tabakas taip pat sparčiai tampa pagrindine mirties priežastimi Azijoje.
Vienas iš trijų kasmet diagnozuojamų moterų vėžinių susirgimų yra krūties vėžio atvejai. Tarp vyrų prostatos vėžys toks pat dažnas, o aukščiausias šio susirgimo lygis tarp juodaodžių amerikiečių ir Afrikos kilmės vyrų, gyvenančių Karibų jūros regione.
Abiejų šių ligų aptikimas smarkiai pagerėjo. Ankstyvi krūties augliai mamogramose matosi daug anksčiau, nei juos galima užčiuopti kaip gumbelį. Dabar daugiau moterų šią ligą išgyvena – trys ketvirtadaliai moterų, kurioms prieš 10 metų buvo diagnozuotas krūties vėžys, tebėra gyvos ir dabar. Panašiai ir prostatos specifinio antigeno (PSA) testas padarė perversmą šio vėžio ankstyvojoje diagnostikoje JAV. Tačiau kai kurie ekspertai teigia, kad tokie patikrinimai gali būti kenksmingi.
Rizikos faktoriai
Dešimtys veiksnių didina asmens riziką susirgti vėžiu. Rūkymas yra didžiausias rizikos veiksnys – su tabaku siejama apie trečdalį visų vėžių.
Kitas aiškiai nustatytas rizikos faktorius yra jonizuojančios radiacijos poveikis. Jis gali būti kaltas dėl vėžio susirgimų žmonėms, gyvenantiems aplink Černobilį Ukrainoje, Toikamura Japonijoje ir dirbantiems branduolinėse jėgainėse. Radiacija taip pat galėjo sukelti dažnus vėžio atvejus tarp stebėjusių pirmuosius branduolinius bandymus ar kontaktavusių su nusodrinto urano amunicija, nors vėlesnės studijos šią riziką ginčija.
Krūties vėžio išsivystymo rizikos faktoriai be kitų, yra šie: vaikų neturėjimas ar nėštumo atidėjimas virš 30 metų, ankstyvos mėnesinės, pakaitinė hormonų terapija, į estrogeną panašių chemikalų poveikis, ir vieno ar daugiau alkoholio vienetų išgėrimas per dieną. Paprastai vėžinių ląstelių išsivystymui reikia daugiau, nei vieno rizikos faktoriaus poveikio.
Gyvenimo šalia antžeminių elektros linijų ar degalinių, ar mobiliųjų telefonų naudojimo keliama rizika nėra aiški.
Prevencija
Tyrėjų vertinimu, jei visi mestų rūkyti, mirčių nuo vėžio sumažėtų trečdaliu. Išsivysčiusiuose šalyse vis labiau plinta pastangos apsaugoti žmones nuo pasyvaus rūkymo, pavyzdžiui, baruose.
Tiesioginės Saulės šviesos vengimas ir stiprių apsauginių kremų nuo Saulės naudojimas gali visame pasaulyje kasmet šimtams tūkstančių padėti išvengti odos vėžio išsivystymo. Maistas, turintis daug antioksidantų ir naudingų riebiųjų rūgščių, pavyzdžiui, omega-3 ir oleino rūgšties, randamos alyvų aliejuje – pagrindiniame sveikos Viduržemio jūros dietos ingrediente – atrodo, saugo nuo kai kurių vėžio rūšių, nors tyrimų duomenys nevienareikšmiai.
Gydytojai tiesiogiai užkirsti kelią vėžiui. Pavyzdžiui, vakcinos nuo hepatito B greitai gali sumažinti mirtingumą nuo kepenų vėžio. Yra ir prevencinės terapijos – pavyzdžiui tamoxifenas ar bandomas vaistas anastrazolas – kurios slopina estrogeno hormono, siejamo su daugeliu krūtų vėžio atvejų, gamybą. Gydytojai tikisi, kad tai galėtų perpus sumažinti krūties vėžio atvejus tarp moterų, kurių šeimos istorijoje ši liga pasireiškė.
Visa tai reiškia, kad, nors visuotinio vaisto nuo vėžio viltys tebėra nerealios, šis susirgimas vis labiau kontroliuojamas.
Phyllida Brown