Blezas Paskalis – sudėtinga asmenybė, gimusi sudėtingais Renesanso laikais. Blaškomas tarp matematiško racionalumo ir religinių išgyvenimų, Paskalio gyvenimas puikiai atspindi visos epochos dvasią. Šie du skirtingi mokslo ir mistikos pasauliai, Paskalį lydėjo jau nuo pat mažens, ir nepaleido iki mirties. Prancūzų filosofas, genijus, per savo trumpą gyvenimą sukonstravęs skaičiavimo mašiną, atlikęs didžius atradimus geometrijoje, matematikoje, fizikoje, pateko tiek į filosofijos, tiek į pasaulio mokslo istoriją. Tačiau genialumą lydėjusi silpna sveikata, depresija bei keistos mistinės patirtys, neleido Paskaliui patirti ramaus ir šlovingo gyvenimo. Blezas Paskalis
Mistikos apsupti pirmieji gyvenimo metai
Iš viduramžių tamsybių gimė naujas pasaulis – Renesanso pasaulis. Tačiau, kaip įprasta visiems dideliems pokyčiams, šie taip pat nebuvo lengvi – juos lydėjo daugybė skausmo ir kančių. Humanistas pamokslininkas ir asketas Džirolamas Savonarola buvo sudegintas ant laužo už savo idėjas. Po šimto metų, tokio pat likimo sulaukė vienuolis Bruno, palaikęs naujojo pasaulio idėjas, o Galilėjus buvo pasmerktas namų areštui iki mirties. Visoje Europoje išlaikyti seną tvarką siekė Inkvizija ir kontrreformacinis judėjimas. Būtent šių dviejų pasaulių – dvasinio ir sekuliaraus – chaose 1623 metais Pranzūzijos Klermono-Ferano mieste gimė Blezas Paskalis.
Kad būtų geriau įsivaizduoti, kokiu laikmečiu gimė Blezas Paskalis, priminsime, jog tais metais - 1623 m.- popiežiumi išrinktas Urbonas VIII, iš karto ėmęs skatinti jau pagarbaus amžiaus sulaukusį Galilėjo Galilėjų tęsti darbus astronomijos srityje, tačiau prašė išlikti objektyviam ir per daug neeskaluoti Koperniko teorijos. Kuo visa tai baigėsi per kelis ateinančius dešimtmečius, galite perskaityti Galilėjo Galilėjaus biografijoje, o dabar grįžkime prie ką tik gimusio Blezo Paskalio.
Blezo Paskalio tėvas – Etjenas Paskalis buvo gerbiama vietos asmenybė, teisininkas, mokesčių rinkimo valdininkas, priklausęs Prancūzijos aristokratų grupei „Noblesse de Robe“. Išsilavinęs, protingas Etjenas ypač domėjosi mokslu ir matematika. Blezo mama – taip pat išsilavinusi, jauna, religinga moteris. Vis dėl to, jos Blezui Paskaliui gerai pažinti nebuvo lemta – jam buvo vos 3 metukai, kai ji mirė. Blezas taip pat turėjo dvi jaunesnes seseris: Žakeliną ir Žilbertę.
Jau nuo pat mažens Blezui Paskaliui teko susidurti su keistomis patirtimis ir kančiomis. Pagal išlikusį Etjeno dukterėčios Margaritos Perier pasakojimą, būdamas vos vienerių, būsimasis mokslininkas labai sirgo, vis alpdavo, negalėdavo apsikęsti matydamas vandenį. Dar keisčiau: savo tėvus, būnančius kartu. Išvydęs šiuos vaizdus, jis pašėldavo, klykdavo. Tokios vaikos reakcijos nesulaukdavo nei tėvas, nei motina, kai prie Blezo būdavo atskirai. Vis dėl to, tėvų būvimas kartu, mažajam Paskaliui sukeldavo nepaaiškinamą kančią.
Gandai sklido po miestą, žmonės pradėjo kalbėti, jog jaunasis Paskalis yra prakeiktas raganos – neturtingos moters, kuri dažnai lankydavosi Paskalių namuose, paimti išmaldos iš dosnios Blezo motinos. Nors abu tėvai, būdami išsilavinę žmonės, šiuos gandus laikė absurdiškais, ir netikėjo jokiais apkerėjimais, tačiau nerasdami pagalbos savo sūnui, sutiko, jog tariama ragana, išpirkdama savo kaltę, prakeiksmą perkels katei. Pagal Margaritos Perier pasakojimą, keisti ritualai vaikui padėjo. Žinoma, raganos prakeiksmas greičiausiai nebuvo Paskalio ligos priežastis, – mokslininkas visą gyvenimą pasižymėjo silpna sveikata ir įvairiais negalavimais. Tačiau ši istorija puikiai iliustruoja, kokiame prietarų pasaulyje gimė garsusis mokslininkas. Jaunasis genijus
Mirus Blezo Paskalio motinai, šeima persikraustė į Paryžių. Nepaisant gana jauno amžiaus, Etjenas Paskalis nevedė dar kartą, o daugybę laiko paskyrė savo vaikų auklėjimui. Šis, beje, buvo neįprastai progresyvus tiems laikams.
Nei vienas iš Paskalio vaikų niekuomet nelankė mokyklos – jų švietimu rūpinosi tėtis ir, kartkartėmis, samdomas mokytojas. Etjenas Paskalis turėjo savo požiūrį į švietimą: manė, jog vaikų išsilavinimą turi skatinti natūralus smalsumas, o ne perdėm griežtas pedagogas. Jo manymu, vaikai pradėti mokytis dalyko turi tik tuomet, kai yra pakankamai suaugę jį visiškai suvokti ir įsisąmoninti. Dėl šių priežasčių, kalbų mokymasis Paskalio vaikams buvo tabu iki 12 metų, o štai matematika turėjo likti nežinoma net iki 16 metų.
Tačiau Blezo natūralus smalsumas buvo stipresnis, nei tėvas galėjo įsivaizduoti. Neturėdamas galimybės mokytis geometrijos, Blezas savarankiškai pradėjo piešti geometrines figūras, kurdamas joms savus pavadinimus. Brėždamas diagramas ir figūras ant savo kambario grindų, jaunasis genijus sugebėjo atkurti 32 pirmosios Euklido knygos teoremas. Aptikęs sūnaus darbus, Etjenas buvo sužavėtas sūnaus genialumu, leido jam skaityti Euklido knygą bei išdidžiai pristatė jį savo draugams matematikams.
Pirmoji šlovė
Paskaliui būnant vos 14, tėvas jį pradėjo vestis į matematikos akademikų susitikimus, kuriuose rinkdavosi vieni geriausių Prancūzijos matematikų. Vienas iš jų – Girardas Desarguesas, tapęs Paskalio „dievuku“. Jau po poros metų, būdamas vos 16, Paskalis, priešais garbingus matematikus pristatė veikalą apie kūgio pjūvius „Essai pour les coniques“ (išleistas 1640m.). Savo darbu Paskalis siekė išplėtoti 1639 metų Desargueso publikaciją „Eksperimentinė projekcija, skirta paaiškinti, kas nutinka kūgiui susidūrus su plokštuma“. Pastarasis Desargueso darbas buvo toks sudėtingas, jog jį suprato net ne visi matematikai. Vis dėl to, Paskalis sugebėjo jį ne tik aiškiau perteikti, tačiau ir išplėtoti bei iš jo išvesti naują teoremą. Po pristatymo, pats Desarguesas kategoriškai atsisakė patikėti, jog 16 metų berniukas galėjo atlikti tokius darbus. Jis apkaltino Blezo tėvą, jog jis rašo sūnaus vardu. Vis dėl to, patikintas susitikimus organizavusio Marino Merseno, Desarguesas nurimo.
Netrukus Paskalių šeimai teko persikraustyti, kadangi Etjenas iniciavo demonstracijas ir riaušes, nukreiptas prieš vyriausybės mokesčių politiką Paryžiuje. Tik jo dukrai Žakelinai davus priesaiką kardinolui Rišeljė, Etjenui buvo atleista. 1639 metų gruodį, Etjenas Paskalis buvo paskirtas Ruano miesto mokesčių rinkėju, ir šeimai teko iškeliauti iš Paryžiaus.
Pastarajame mieste įgyta šlovė Paskaliui patiko: jis ne tik bendravo su geriausiais to meto matematikais, tačiau būdamas vos 16, buvo lygus su jais. Išsilavinęs, sąmojingas ir išdidus vaikinas buvo taip susitelkęs į savo pasiekimus ir darbus, jog jam net nelabai rūpėjo, kad tėvo persikraustymą į Ruaną lydėjo riaušės ir neramumui.
„Paskalina“
Netrukus po persikraustymo, bei Paskaliui ankstyvą šlovę atnešusio veikalo paskelbimo, Blezo ir taip silpna sveikata pradėjo dar labiau blogėti. Jį nuolat kankino galvos skausmai, kurie galimai kilo dėl deformuotos kaukolės struktūros. Be kita ko, Blezas kentė ir nemigą, ir skrandžio veiklos sutrikimus. Šitokios sąlygos tikrai nebuvo pačios geriausios daryti atradimus, tačiau Blezas Paskalis nesiliovė dirbęs.
Pats kęsdamas skausmus ir ligas, Paskalis norėjo palengvinti tėvo vargus, skaičiuojant ir perskaičiuojant sumokėtus miesto gyventojų mokesčius ir likusias skolas. Be kita ko, manė jis, naujasis jo projektas turėtų atnešti ir naujos šlovės, kuria Blezas nevengė mėgautis. „Šlovės žavesys toks didis, jog mes pamėgstame viską, kas su ja susiję. Net ir mirtį“, – rašys jis vėliau savo veikale „Mintys“.
Apleidęs geometriją, 1642 metais Paskalis atskleidė savo, kaip inžinieriaus talentą, sukonstruodamas mechaninį skaičiuotuvą. „Paskalina“ pavadintas įrenginys dabar yra laikomas šiuolaikinių kompiuterių prosenele. Skaičiuotuvą sudarė ratukai, su ant jų užrašytais skaičiais nuo 0 iki 9.
Apsisukęs vieną kartą, ratukas pajudindavo gretimą ratuką, ir pasukdavo jį per vieną skaičių. Šis vienas kitą sukančių ratukų principas tapo beveik visų mechaninių skaičiuotuvų, sukurtų per ateinančius 300 metų, pagrindu. Su „Paskalina“ buvo galima atlikti sudėties, atimties, daugybos, dalybos veiksmus, tačiau dėl savo dydžio ir brangumo, skaičiuotuvas netapo finansiškai sėkmingu.
1645 metais pristatytas viešai, skaičiuotuvas greičiau tapo Prancūzijos ir visos Europos aristokratijos, turto simboliu, nei populiariu skaičiuotuvu. Vis dėl to, Paskalis siekė savo išradimą paversti masiniu produktu, ir per dešimtį metų, vis tobulindamas dizainą, sukonstravo apie 20 „Paskalio skaičiuotuvų“. Iki šių laikų yra išlikę apie 9 skaičiuotuvai, kurių dalis eksponuojami Europos muziejuose, pavyzdžiui, Paryžiaus „Musée des Arts et Métiers“ ir Vokietijos Drezdeno „Zwinger Museum“.
Religinis atsivertimas
Nepaisant darbo su skaičiuotuvu, atvykus iš Paryžiaus, kuriame kiekvieną savaitę vykdavo geriausių šalies matematikų susitikimai, Ruano miesto gyvenimas buvo nepalyginamai nuobodesnis, pilnas rutinos. Nepaisant to, būtent šiuo laikotarpiu įvyko tai, kas galiausiai Blezo gyvenimą pakreipė visai kita linkme.
1646 metų žiemą Blezo Paskalio tėvas paslydo ant ledo ir krisdamas susižalojo klubą. Jo būklė buvo labai sunki, todėl iš gretimos ligoninės buvo iškviesti du gydytojai, kurie 3 mėnesius gyveno Paskalių namuose, ir prižiūrėjo Etjeną. Šie gydytojai pasirodė besantys religinio judėjimo jansenizmo pasekėjai. Skelbiantys radikalų ir ekstremistinį požiūrį į religiją, priešpriešą jėzuitams, jie teigė, jog tik griežtas asketicizmas gali išgelbėti bažnyčią ir tūkstančius paklydusių sielų. Jaunasis genijus sužinojo, jog jo moksliniai pasiekimai neužtikrins sielos išgelbėjimo – ligotą ir jautrų vaikiną tai sukrėtė. Paskaliui buvo teigiama, jog svarbiausia – siekti Dievo, o stovėjimas vietoje, reiškia kritimą į pragarą.
Trims gydymo mėnesiams einant į pabaigą, religiniams fanatikams ne tik pavyko ant kojų pastatyti Etjeną, tačiau ir į savo pusę atversti Blezą Paskalį. Jaunuolis, kurio visas gyvenimas praėjo išsilavinusio mokslininko, racionalisto globoje, kuris į pasaulį žvelgė mokslininko akimis, atsivertė į radikalią religijos atšaką, kuri kategoriškai neigė laisvą valią, o aukštino likimą. Nors Blezas visuomet buvo laikomas katalikų, o ateizmas jo pernelyg nedomino, tačiau tokio atsivertimo į religiją nelabai kas galėjo tikėtis. Greičiausiai, kaip jis pats vėliau rašė: „Širdis turi savų priežasčių, apie kurias protas nežino.“ Būdamas 23 metų, iki šiol į pasaulį žvelgęs mokslininko akimis, jis apleido matematiką, geometriją, ir atsidavė religiniams ieškojimams. „Kai aš apmąstau savo trumpą gyvenimą, apsuptą praeities ir ateities begalybių, tą menkutį laikotarpį, į kurį vienintelį aš tegaliu būti įsikabinęs, prasmegusį begaliniuose erdvės toliuose, apie kuriuos aš nieko nežinau, ir kurie nieko nežino apie mane, aš esu apimamas gąsdinančių abejonių: kodėl aš esu čia, o ne kur nors kitur?.. Kas mane čia pastatė? Kieno įsakymų ar nurodymu, ši vieta buvo numatyta man? Amžina begalinės erdvės tyla palieka mane siaube...“ – rašys Blezas Paskalis savo įtakingiausiame teologiniame veikale „Mintys“.
„Naujai iškeptas“ religinis fanatikas
Nors kai kurie mokslininkai, kaip ir Paskalio amžininkas Renė Dekartas, bandė sujungti religiją ir mokslą, tačiau Paskalis, panašu, vienu metu galėjo tinkamai susitelkti tik į vieną sritį. Kad ir kuo jis užsiimtų: fizika, matematika, geometrija, religija, socialinių gyvenimų – į tai panirdavo visa galva. Būdamas neurotiško tipo asmenybe, jis privalėdavo savo darbui atiduoti visą save. Nebūtų keista, jei jansenizmas Blezą tuo ir sužavėjo: bekompromisiu radikalumu ir atsidavimo reikalavimu, – nuolanki religija nebūtų galėjusi patraukti tokios asmenybės į savo pusę. Tačiau šitoks kategoriškas blaškymasis nuo vienos srities, prie kitos, nedavė naudos Paskalio nervams. Ne tik jo pomėgiai buvo skirtingi, pats Blezas pasižymėjo labai sudėtingu, tipišku genijaus charakteriu: „Anksti subrendęs, atkaklus ir ištvermingas perfekcionistas, galintis ginčytis iki negailestingo agresyvumo, tuo pačiu besistengiantis būti nuolankiu ir kukliu“, – taip jį apibūdino jį pažinoję žmonės. Pilnas priešingybių tiek gyvenime, tiek asmenybėje, Paskalis negalėjo tikėtis ramaus gyvenimo. Šį kartą atkaklus neurotiškas perfekcionistas visa galva pasinėrė į savo naujosios religijas ideologiją.
Netrukus po atsivertimo, Paskalis ėmėsi inicijuoti vienuolio, kurio idėjos nesutapo su jansenizmu, nubaudimą. Su visu „naujai iškepto“ religinio fanatiko įniršiu, Paskalis reikalavo nubausti eretiką sudeginimu. Laimei, viskas baigėsi be mirčių, tačiau Paskalis įrodė, jog jis gali būti pavojingas priešas. Neįtikėtinas jo intelektas, kartu su per kraštus besiliejančiu pasitikėjimu savimi, galėdavo būti galinga kombinacija. „Tie, kurie jo nepažinojo“, – rašė jo sesuo, – „pradžioje nustebdavo, koks jis būdavo pokalbio metu. Atrodė, jog jis visuomet siekė agresyviai dominuoti.“
Kurį laiką Blezas Paskalis buvo užimtas savo sielos gelbėjimu nuo amžinų pragaro kančių, tačiau, galiausiai, jo sveikata vėl sutriko: nepakeliami galvos skausmai, dalinis paralyžius pradėjo kamuoti genijaus kūną. Gydytojas patarė kiek apleisti jansenistinį gyvenimo būdą, ir leisti laiką įprasčiau jo amžiaus jaunuoliams.
