Mokslininkai teigia, kad dviejų milijonų metų vaiko skeleto fosilijos, rastos Pietų Afrikoje, yra visai nauja žmonių rūšis, užpildanti iki šiol egzistavusią spragą žmogaus evoliucijos grandinėje.
Jei anksčiau buvo rastas tik vienas kaulas ir dantis, paskutinis radinys – beveik visas skeletas. Kaulai buvo rasti profesoriaus Lee Bergerio iš Witwatersrando universiteto (University of the Witwatersrand) Malapa urve Pietų Afrikoje. Šie urvai buvo paskelbti UNESCO pasaulio paveldu 1994 metais, kai ten buvo rastos beveik viso australopiteko fosilijos, kurių amžius siekia daugiau nei 3,3 milijonų metų.
Šis atradimas nuskambėjo per visą pasaulį ir sudomino daugybę paleontologų. Yra dėl ko - profesorius Phillipas Tobiasas tvirtina, kad atradimas yra „nuostabus ir stebinantis“. „Tai didelė retenybė, kad buvo rastas visas skeletas, – sakė jis. – Viena yra rasti keletą kaulų ir kelis dantis, o visai kas kita – visą skeletą. Mes galime analizuoti stuburo, dubens ir galūnių struktūrą“.
Šis skeletas gali padėti mokslininkams suprasti, kaip vystėsi žmogus nuo australopiteko, gyvenusio Afrikoje maždaug prieš 3,9 milijonus metų iki Homo habilis, sumaniojo žmogaus, kuris pasirodė prieš 2-2,5 milijonus metų. Mokslininkai mano, kad skeletas priklauso rūšiai, gyvenusiai tarp šių dviejų rūšių. Surasta fosilija gali padėti atsakyti į klausimą, kaip vystėsi žmogaus judėjimo būdas bei kas paskatino vėlesnę staigią smegenų evoliuciją.
Žmonių rūšis skiriantys metai, o ir pats rūšių kiekis – vis dar mokslinių diskusijų objektas. Aiškios tiesos toli gražu dar niekas nežino, nors daugybė surastų fosilijų leido sudėlioti pirminį žmogaus evoliucijos medį.
Spėjamas žmogaus evoliucijos kelias
Dabartinio mokslo žiniomis, žmogus kilo iš nedidelių primatų, panašių į Idą, bėgiojusią po mūsų planetą beveik prieš 47 milijonus metų. Tiesa, dėl Idos mokslininkai vis dar neturi bendro sutarimo, tačiau aišku, jog vėlesni šių ar panašių humanoidų palikuonys evoliucijos eigoje skilo į kelias šakas, viena kurių nuvedė pas žmones, o kita – prie dabartinių žmogbeždžionių.
Prieš šešis milijonus metų mūsų protėvių evoliucijos kelias atsiskyrė nuo šimpanzių – artimiausių mūsų giminaičių gyvūnų pasaulyje. Tikslesnių evoliucijos detalių šiame laikotarpyje daug nėra, kol galiausiai scenoje pasirodo Ardipithecus ramidus – ant dviejų kojų sugebantis vaikščioti humanoidas, tiesa, vis dar aktyviai besinaudojantis rankomis. Iki šiol kai kurios beždžionės vis dar demonstruoja tokį mišrų judėjimo būdą.
Tolesnį evoliucijos etapą pasakoja Ardi skeletas, surastas 2009 metais. Beje, kai kuriais vertinimais jis tapo praėjusių metų mokslo pasiekimų laureatu.
Prieš keturis milijonus metų minėti ramidus humanoidai pasauliui davė australopitekus, iš išorės vis dar labai panašius į beždžiones. Įvyko dar keli evoliucijos „šuoliai“ ir beveik prieš 2,5 milijonų metų Žemėje ėmė vaikščioti Homo gentis – pirmutinis jų atstovas buvo Homo habilis. Manoma, jog būtent ši rūšis nulėmė spartų smegenų vystymąsi. Vėliau sekė Homo erectus, o nuo jo jau ranka pasiekiamas dabartinis žmogus - Homo sapiens, pasaulį išvydęs apytiksliai prieš 200 000 metų.
